„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Keliautojai aplink pasaulį pasiekė Azijos salas: Sumatra – lėtas lingavimas per nesibaigiančias palmių plantacijas

Kuala Lampūro (Malaizijos sostinė) daugiaaukščių šventovės labirintai mus buvo sugrąžinę į civilizacijos pinkles. Tik pakliuvus į Indonezijos gatves, mes regis nusiritom kokiu pusšimčiu metų į praeitį. O gal tiesiog nusileidom ekonominiais laiptais žemyn.
Evelina ir jos stichija - vaikai
Evelina ir jos stichija - vaikai / Evelinos ir Karolio nuotr.
Evelinos ir Karolio nuotr./Keltas Malaizija-Indonezija kainavo $60
Evelinos ir Karolio nuotr./Keltas Malaizija-Indonezija kainavo $60

Bet žmonių šviečiantys veidai smarkiai pranoko didmiesčio susirūpinusias susiraukusias kaktas. Čia vėl prasidėjo visiškai kitoks gyvenimas. Mūsų kelionė nusitęsia per tris – Sumatros, Javos ir Balio – salas ir užtrunka lygiai trejas savaites. Nors tylos ir triukšmo santykis smarkiai pakrypo pastarojo lėkštutės link, atviras ir nuoširdus žmonių bendravimas, ypatingai skanus ir pigus maistas, lengvas tranzavimas mūsų kelionės patirtį nuskaidrino ir gerokai praturtino.

Evelinos ir Karolio nuotr./Pigūs pakaruokliai ananasai aalia kelio
Evelinos ir Karolio nuotr./Pigūs pakaruokliai ananasai šalia kelio

Sumatros sala

Anglų kalbos pamokos vietos jaunimui

„Apsinakvokite pas mano brolį“, – įkalbinėjo vienas žmogelis uoste. Susižvalgę iškart supratom. Jame nematome jokios klastos, tad apsigyventi bent dienai pas vietinius indoneziečius būtų įdomi pažintis. Pasieniečiams peržiūrėjus mūsų mantą, o ypač susidomėjusiems mūsų vaistinėlėmis, mes kūlversčiais nusekėme mūsų vedlį. Šis įspraudė mus į klibančią priekabėlę, pritaisytą prie mopedo, ir turėjusią atlaikyti mus ir mūsų kuprines. Riedėjom lėtai, ir kiekvienas posūkis ar duobė atrodė pražudys mūsų transporto priemonę. Visi gatvėse smalsiai spoksojo į mūsų kiek komišką išsprogusį ekipažą.

Evelinos ir Karolio nuotr./Taip mes miegojome didžiąją dalį laiko Indonezijoje - ant medinių gultų aalia vietinių vairuotojų.
Evelinos ir Karolio nuotr./Taip mes miegojome didžiąją dalį laiko Indonezijoje - ant medinių gultų šalia vietinių vairuotojų.

Žemo ūgio tvirto sudėjimo brolis tuoj pat mus nuvedė į paprastutį kambarį. Regis čia veltui laiko neleisim, mat pasirodo šis yra anglų kalbos mokytojas. Tad mūsų dienotvarkė iki pat vakaro tapo aiški. Pamokos paaugliams, jaunučiams, na ir vyresniesiems vakare, susirenkantiems po dienos darbų.

Evelinos ir Karolio nuotr./Indonezijos vaikai bažnyčioje
Evelinos ir Karolio nuotr./Indonezijos vaikai bažnyčioje

Vaikai – judrūs ir smalsūs. Jie tuojau kaip vienas pradėjo pyškinti išmoktą prisistatymo formulę. „Labas, mano vardas (greitakalbe išsakyti raidžių rinkiniai pasimetė mano atminties kertėse). Bet gali mane vadinti tuo ir tuo. Man tiek metų. Mano gyvenimo tikslas yra toks“.

Evelinos ir Karolio nuotr./aikai bažnyčioje su kuriais Karolis žaidė futbolą tą rytą
Evelinos ir Karolio nuotr./aikai bažnyčioje su kuriais Karolis žaidė futbolą tą rytą

Tada pasipylė iš anksto apgalvotų klausimų lavina, o atsakymus kiekvienas stropriai užsirašydavo savo sąsiuviniuose. Vienas netikėčiausių mus suglumino. „Koks jūsų šalies himnas? Galite jį pagiedoti?“. Kiek nedrąsiai prieš visą klasę užtraukus tautišką giesmę, vaikai karpė ausimis, o po to it susitarę laukė, kol išversim bent esmines mintis. „O jūs gal galite pagiedoti Indonezijos himną?“. Antrą kartą prašyti nebereikėjo. Skardžiais balsais kai kurie net užsimerkė traukė savąją giesmę, su pasididžiavimu, tvirtai. „Niekaip nesuprantu, kaip kai kurie užsieniečiai negali atmintinai pagiedoti savo himno. Kada jūs giedate jį? Mes giedame kiekvieną pirmadienį“, – stebino dešimties metų mergaitė.

Jaunučiai tuoj pat suskato žaisti pasiūlytus žaidimus, tad ilgai netrukus tai popietei tapome geriausiais draugais. Su vyresnėliais diskutavome apie jų gyvenimo svajones. Jos visos skaniai kvepėjo ambicijomis, ir norėjosi tikėti, kad jų mokslų planų niekas nesutrikdys. Jie mielai pasakojo apie savo šalį ir kultūrą. „Indoneziečiai labai linksmi žmonės“, – tvirtino jie. Nesvarbu, jei neturi pakankamai pinigų. Nesėkmės valandą jie vis tiek juoksis.

Evelinos ir Karolio nuotr./Karolis greit susidraugavo su vietiniais
Evelinos ir Karolio nuotr./Karolis greit susidraugavo su vietiniais

Jaunuoliai buvo teisūs. Nuo Sumatros iki Balio žmonės nuolat plačiai šypsojosi ar juokėsi. Ne kartą naktimis vairavęs ir labai pavargęs vairuotojas, įvairavęs į gilią duobę, žvilgčiojo į mus ir mes drauge kikenom. Sunkvežimis it laivas audrose siūbavo, gąsdindamas, kad vieną gražią valandą jis nuvirs neišlaikęs tokios kančios. Mūsiškiai jau seniai būtų prakeikę valdžią, kelininkus, Dievą ar velnią, o šie tik linksmai skėsteldavo rankomis, ir toliau kantriai šypsodamiesi važiuodavo.
 
Nakvynė prie katalikų bažnyčios


Laukti geradariško transporto tikrai neprailgo. Vairuotojai stojo neprabėgus nei penkiolikai minučių. Arti saulės laidos ketinom lipti vienoje iš saugesnių vietų, kol netikėtai pamatėme bažnytėlę. Susimirksėjom „stojam čia“ žvilgsniu, ir vairuotojui kiek nustebus, ką mes čia taip netikėtai sumąstėm, jau traukėm ten. Kunigas ten negyveno, bet vietinė šeima mielai sutiko mus priimti.

Tiesa, mes vis tik apsisprendėm laikiną būstą pasistatyti ant šventoriaus, nors gretimos parduotuvėlės savininkas įkalbinėjo nakvoti dukros kambaryje. Jie iškart pasiūlė pavaišinti naminiu alumi, o vėliau kukliaias pietumis. Gėrimas tiesa priminė keisto skonio birzgalą. Kokių tik keistų skonių pasaulyje yra. Tėvas, parduotuvėlės šeimininkas, kiek įgirtęs nuo savo naminio gėrimo, postringavo apie tai, kad ne kartą krikščioniškose bažnyčiose teroristai iš vakaro sudėdavo sprogmenis, o ryte atėję maldininkai sudalyvaudavo paskutinėse savo pamaldose. Nenuostabu, kodėl iš pradžių jis taip skersai į mus žiūrėjo. Juk šįkart ne jie mus pakvietė, o mes „įsiprašėme“.

Evelinos ir Karolio nuotr./Karolio kiaenės pastovus turinys
Evelinos ir Karolio nuotr./Karolio kišenės pastovus turinys

Vaikų bent trejetas smalsiai stebėjo, kaip mes vakare statome palapines. Jų žingeidumą patenkinome įteikdami kuoliukus, o šie tiesa padarė neblogą darbą. Atsinešę akmenų, jie uoliai pakaldami įsmeigė juos į neklusnią žemę, ir gerai įtempti namų stogai buvo pasirengę bet kokioms veik kasnakt aplankančioms audroms.

Evelinos ir Karolio nuotr./Arbatos kavos tradicijos keičiasi nuo regiono prie regiono. Iki pat Tailando ir Indonezijos, mes daugiausiai gerdavome juodą arba žaliąją arbatas.
Evelinos ir Karolio nuotr./Arbatos kavos tradicijos keičiasi nuo regiono prie regiono. Iki pat Tailando ir Indonezijos, mes daugiausiai gerdavome juodą arba žaliąją arbatas.


 
Iš ryto kaimynė atnešė tiesiai į palapinę karšto šokolado ir bandelių. Po truputį rinkosi vietinės bendruomenės vaikai į pamaldas. Jų smalsios akys stebėjo kiekvieną mūsų žingsnį. Netrukus jų laukimą paįvairinom visuose kontinentuose populiaria pramoga – futbolo kamuolys jau riedėjo tarp mažučių pėdų. Daug juoko ir pritariami tėvų žvilgsniai.

Papusryčiavus nutarėm aplankyti mažųjų užsiėmimą. Dvi choro mokytojos pakaitomis net suprakaitavusios plačiais mostais dirigavo vaikų chorui, o šie visa gerkle traukė giesmes, vis rankomis iliuostruodami žodžius. „O dabar padainuokit jūs'“, – po mūsų trumpos įžangos įkalbinėjo vaikai ir mokytojos. Patirtis stovyklose nepavedė, ir vaikų akys žvilgėjo besiklausant užjūrinės giesmės.

Ilga kelionė per Sumatrą

Skubėti Indonezijoje negali. O ir nereikia. Gali linguoti drauge su vairuotojais, triaukšdamas bananų ar kokios daržovės traškučius. Klausytis pliaupiančio lietaus gurkšnojant skanią indonezietišką kavą su pienu, kol vairuotojai linksmai pliauškia tarpusavyje. Ir net tada, kai užstrigom vienoj palmių plantacijoje, kol mūsų vairuotojas turėjo laukti, kada jam pakraus sunkvežimį palmių aliejumi, mes nė kiek nepergyvenom. Pasidavę to visiško atsipalaidavimo  atmosferai, tiesiog judėjom tos akimirkos tempu, nė kiek neskubindami nuo mūsų nelabai ir priklausančių įvykių.

Evelinos ir Karolio nuotr./Netyčia mes buvome nuvežti į vieną milžiniaką palmių plantaciją. `tai palmių rieautai/vaisiai.
Evelinos ir Karolio nuotr./Netyčia mes buvome nuvežti į vieną milžinišką palmių plantaciją. Štai palmių riešutai/vaisiai.

Mūsų vairuotojas nenustygsta tol, kol neparveža mus į savo namus nė kiek nesibodėdamas beremontuojamo būsto. Jo pati tuoj prikepa kalną žuvies, ir nuolat ragina mus valgyti. Ir kai sutinkam pasilikti pas juos naktelę, ši dėkoja už šią garbę. Be abejo, kaimynystėje gyvenantys susirenka mūsų apžiūrėti, su mumis nusifotografuoti ar pažaisti futbolo.

Evelinos ir Karolio nuotr./Vaizdas ia kelto
Evelinos ir Karolio nuotr./Vaizdas iš kelto

Keltas iš Sumatros į Javą pigutėlis, tekainuojantis tris litus, tad mes šįkart einam tiesiai į laivą, nelaukdami sunkvežimio vairuotojų pagalbos. Vanduo ryškiai žalias, o gal mėlynas – sunku pasakyti, kai saulės spinduliai vis žaidžia su bangomis ir šešėliais. Regis jau įpratom prie atsipalaidavusio Sumatros ritmo. Girdėjom, kad Javos sala tankiai apgyvendinta. Reikia ruoštis kitokiai patirčiai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau