Pirmiausia, apie tą paslaptingumą. Iki Antrojo pasaulinio karo Albanija buvo laukinis kraštas Turkijos imperijos sudėtyje, kuriame nebuvo nieko. Ką reiškia „nieko“? Iš esmės, tą ir reiškia. Albanijoje nebuvo kelių, geležinkelių, mokslo, ligoninių. Nebuvo nieko.
Žmonės buvo neraštingi, gyveno viduramžių, o gal ir dar ankstesnių laikų sąlygomis. Tas kraštas buvo Dievo pamiršta vieta. Smetoninė Lietuva, lyginant su to meto Albanija, buvo tarsi Amerika.
Reikalai užjudėjo prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, nes tada užjudėjo daug kas pasaulyje. Albaniją užėmė italų fašistai, tačiau, kaip žinia, jiems karas baigėsi liūdnai, tad Albanijoje neužsibuvo. Tada krašte susiklostė paradoksali situacija, nes niekas jo neokupavo. Niekam, matyt, šio laukinio, skurdaus ir ekonomiškai beverčio krašto nereikėjo.
Todėl toks vietinių komunistų partizanų lyderis, pusprotis albanas Enveras Hoxha pasiskelbė šalies valdovu, kuris per 40 savo valdymo metų pridarė tiek nesąmonių, dėl kurių ir dabar Albanija vis dar laikoma vos ne terra incognita.
Trenkto vadovo pradiniai tikslai ir pasiekimai iš pradžių buvo visai neblogi. Jis užsimojo industrializuoti šalį bei suteikti mokslą sulaukėjusiems jo gyventojams, vis dar gyvenusiems pagal viduramžiškas paniatkes. Bent jau dalį to tikslo jis pasiekė, nes gyventojų raštingumas išaugo daug kartų.
Trenkto vadovo pradiniai tikslai ir pasiekimai iš pradžių buvo visai neblogi.
Su šalies industrializavimu taip gerai nesisekė, tačiau šiokia tokia pažanga buvo, nes kai darai nuo nulio, vis tiek juk ką nors pasieksi, argi ne? Nors jo valdymo laikotarpiu Albanija vis dar figūravo kaip viena skurdžiausių šalių Europoje, bet bent jau į vertinimo sąrašą buvo įtraukta.
Tačiau Hoxha labiausiai išgarsėjo ne kaip Albanijos statytojas, o kaip vienas nuožmiausių ir nenormaliausių diktatorių pokarinėje Europoje. Tiesa, iš pradžių išskirtiniu keistumu jis nenustebino, nes savo diktatūrą ėmėsi įtvirtinti eiliniais komunistiniais teroristiniais metodais. Keistumai prasidėjo vėliau.
