„Kai judu ir nuolatos keičiasi matomi vaizdai, jaučiu, kad gyvenu“, – tikina žmogus, kurio kišenėje sutelpa visas pasaulis. Tai keliautojas ir kelionių organizatorius Danas Pankevičius, oficialiai pirmasis lietuvis, apkeliavęs visas pasaulio šalis.
Per 25 metus 195 pasaulio valstybes aplankęs pašnekovas sako, kad keliaudamas ir stebėdamas nuolat besikeičiančius vaizdus jaučiasi gyvas ir, regis, nebemoka kitaip.
Kurį laiką dar svarstęs keisti savo gyvenimo būdą, tapti sėslesniu, jis nusprendė nebestabdyti savęs ir pasiduoti kelionių virusui iš širdies: „Gal kada natūraliai nustosiu keliauti, o gal ir niekada. Labai nemėgstu monotonijos, pripratau, kad kiekvieną dieną keičiasi mano matomi vaizdai.“
Keliaujant vienatvė kitokia.
Nors kelionėse savų žmonių ir nėra, vienatvės D.Pankevičius tikina nejaučiantis.
„Keliaujant vienatvė kitokia“, – prasitaria Vilniuje paskutines dienas skaičiuojantis pašnekovas.
Paklaustas, kas gi jį veda pirmyn, ilgai nesvarstydamas jis mini norą pažinti pasaulį, kol šis dar galutinai nepasikeitė.
Kaip pavyzdį jis mini Pietų Afrikos Respubliką, kur buvo daugybė genčių, deja, šiandien ten išlaikytų senųjų tradicijų jau nebėra.
Vietoje to įsikūrę turizmo centrai, kitaip tariant, telikęs parodomasis šou. Tik skurdesnėse Afrikos šalyse dar galima užčiuopti išlikusių tradicijų, kurios gyvavo ir prieš tūkstantį metų.
„Labai įdomu palyginti jų tradicijas su mūsų, kai kurios gentys vis dar kalba caksėdamos, o norint jas perprasti, tenka piešinukus ant žemės su pagaliuku piešti. Bet pažinimas vyksta ir iš jų pusės: aš jiems atrodau egzotiškai: jie čiupinėja mano plaukus, liečia odą. Tik nusisuku palapinę pastatęs, o ten jau pusė kaimo sulindę“, – įspūdžiais iš genčių lankymo dalijosi pašnekovas.
Kaip vieną ryškiausių atmintin įsirėžusių patyrimų keliautojas mini ir Papua Naujojoje Gvinėjoje esančią Tori provinciją. Nors regionas nėra saugus (vietiniai nuolat kariauja pasitelkdami lankus ir strėles), Huli genties moterys įsimintinos. Tai našlių kaimelis.
Gyvena jos jame išsitepusios kūną ir veidą moliu, apsigobusios tinklais, tiki, kad tokiu būdu apsaugos save nuo mirusiųjų vyrų dvasių, o tai turėtų joms esą pagelbėti ištekėti dar kartą.
Paklaustas, ar keliaudamas dažnai patenka į keblias situacijas, D.Pankevičius mini vos vieną tokią.
„Tąkart buvo sunku įvertinti, ar vietiniai man buvo tokie priešiški, ar pats nebesupratau, kas vyksta.
Toje gentyje susirgau maliarija. Regėjau haliucinacijas, o kažkuriuo metu įsiplieskė konfliktas. Po to buvau paprašytas kaimelį palikti“, – prisiminė keliautojas.
Jo likimą gentyse įprastai nulemia jos vyriausiasis, jis ir nurodo, kur palapinę pasistatyti.
Pašnekovas sako, kad kone visais atvejais jį sutinkantys vietiniai draugiški, nes jis žino, kaip prie jų prieiti.
Pažintis ir bendravimą užsukus į dar neatrastas vietoves pasaulio piliečiu save vadinančiam D.Pankevičiui labai palengvina mažos dovanos.
Daugiau jo istorijų ir kelionių nuotykių ieškokite čia.