Apie artėjančią parodą, fotografiją ir laisvę kalbamės su Deniu dar vienos jo kelionės į Meksiką, kur jis taip pat pristatys savo nuotraukas, išvakarėse. Šios šalies vardą tekste sutiksite dar ne kartą: tai, kaip pas Denis sako, yra antrieji jo namai.
– Kaip save pristatote?
– Keliautojas ir fotografas. Turbūt tai geriausiai mane apibūdina.
– Kaip šios dvi sritys atsirado jūsų gyvenime?
– Viena išsiliejo iš kitos. Pradėjau keliauti 19-os, pirmą kartą iš Lietuvos išvažiavau 2005 metais ir nesustojau, kiekviena kelionė darėsi vis ilgesnė. Visada turėjau su savimi fotoaparatą. Kai tiek keliauji, viskas aplinkui keičiasi – žmonės, pomėgiai, požiūriai, o fotoaparatas kaip buvo, taip ir liko.
Mėgstu sakyti, kad tai vienintelis dalykas, kuris nepakito, taip prie jo pripratau, kad esu su ja lyg vienis. Niekada neplanavau būti fotografu, savo darbus gana vėlai pradėjau vertinti kaip meno kūrinius. Žmonės pradėjo man sakyti „pažiūrėk, kaip tu fotografuoji!“ ir tada kitomis akimis pamačiau, ką dokumentavau, kiek unikalių vietų aplankiau.
– Ar kelionės padiktuoja fotografinius pasakojimus, ar atvirkščiai – keliaujate ten, kur norite fotografuoti?
– Skirtingais etapais skirtingai buvo. Jeigu iš pradžių tik šiaip kažką fotografavau, nes turėjau fotoaparatą, tai dabar planuodamas kelionę, jau žiūriu į tai ir iš fotografo perspektyvos: kas ten įdomaus, ką galima pamatyti. Žinau, kas mane traukia, kaip fotografą, ir kas traukia, kaip keliautoją, iš tikrųjų, tie dalykai gražiai tarpusavyje dera. Dabar, kai analizuoju ankstesnius darbus, matau, kad pats kultūros pažinimas ateina labiau per fotografiją, tarsi darydamas nuotraukas vystau istoriją, kuri veda į tą pažinimą. Galiausiai patį kultūros pažinimą perteikiu per fotografiją.
– Kaip atsirado paroda „Rezidentai ir lankytojai“?
– „Rezidentai ir lankytojai“ yra labai asmeninis mano Meksikos pažinimas. Ten bus darbų, kuriuos publikavau žurnale „Vice“, tačiau bus ir niekur iki šiol nerodytų nuotraukų. Tai fotografinis koliažas iš labai skirtingų Meksikos vietų. Keliaudamas po šią šalį pradėjau atkreipti dėmesį į krikščionišką simboliką: ten jos yra visur, visomis įmanomomis formomis. Meksika tokia kultūriškai turtinga, kad pavažiavus 100 kilometrų ta pati krikščionybė jau visai kitaip atrodo, kartais net absurdiškai. Religijų, kultūrų maišymasis, tas mišinys, man visada buvo įdomu.
Prieš Meksiką apkeliavau 65 šalis, bet po jos, gal buvau tik 3–4 naujose vietose. Man taip patiko Meksikoje, kad galiu šią šalį vadinti naujais namais. Ir atrodo, jau esu visą ją išmaišęs, visą ją pažįstu, bet kaskart kai atvažiuoju, šalis apkabina ir tik dar giliau į save pasiima. Atvykstu, atrodo, savaitei, aplankyti draugų, ir nebeišvažiuoju, ne kartą taip yra buvę. Labai spalvingas kraštas, įdomu jį stebėti.
Vienas įdomiausių kultūrinių ir religinių aspektų man buvo mirties sušventinimas.
Vienas įdomiausių kultūrinių ir religinių aspektų man buvo mirties sušventinimas. Populiariausia šventoji Meksikoje yra Gvadalupos Mergelė, mūsų šv. Marija. Visiems nusikaltėliams, prostitutėms, narkomanams, net homoseksualams, kurių Bažnyčia nelabai priima, egzistuoja ta pati Gvadalupa, bet juodoji, kuri atrodo, kaip Marijos skeletas, ją dažnai pastebėti galima pavojingesniuose rajonuose. Tai mirties garbinimo kultas, jo pavyzdžių yra ir daugiau. Jeigu Bažnyčia nepriima tam tikrų žmonių grupių, tai jie vis tiek meldžiasi, bet pritaiko ritualus sau.
Taip viskas ir prasidėjo: rasdavau krikščionišką simboliką gatvėse, religinėse šventėse, festivaliuose ir fiksuodavau gatvės fotografijos stiliumi. Per penkerius metus aplankiau labai daug skirtingų Meksikos čiabuvių apeigų, kurios, vienaip ar kitaip, būdavo susijusios su krikščionybe – arba labai prieš, arba pritaikant ją sau. Patekdavau į tokias vietas, kur net vietiniai nėra girdėję arba su kur su kameromis žmonių neįleidžia, bet mane, baltąjį su fotoaparatu, gražiai priimdavo.
Po kelionės į Meksiką Salvadoras Dali sakė, kad negali būti šalyje, kuri yra siurrealistiškesnė už jį patį. Šie žodžiai man stipriai surezonavo su tuo, kaip aš patiriu Meksiką. Ir turbūt ne tik aš, nes kai matai, kaip ten viskas maišosi, tai tikrai atrodo surrealu: prieš tai kolonizacija, dabar globalizacijos procesai, Amerikos įtaka, į religingumą, šventumą įsimaišanti popkultūra – viskas susiveda į absurdišką vaizdą.
– Kuo dar išsiskiria Meksika nuo kitų jūsų aplankytų kraštų?
– Pirmos kelionės metu įsiminė, kokia ji didelė ir įvairi, kiekvienas atrastų, ką ten veikti: džiunglės, dykumos, kalnai, vandenynas, gali atostogauti aktyviai, gali tinginiauti paplūdimyje, centrinėje Meksikoje tiek daug kultūros, modernaus meno, aktyvizmo. Vienas dalykų, dėl ko man patinka meksikiečiai, ir yra socialinis aktyvizmas. Ypatingai sostinėje, jeigu žmogus turi talentą (koks jis bebūtų), jis jo neslepia, o moko kitus. Nemažai laiko praleidau su gatvės cirko artistais ir mane taip žavėjo, kad jie važiuoja į emigrantų prieglaudas, visur, kur reikia kažkokios pagalbos, ir moko žmones savo meno. Man atrodo, visa Pietų Amerika tokia yra.
– Kaip žmonės reaguoja į jus? Ar jiems su sunku atsiverti svetimšaliui su kamera?
– Man atrodo, kad telefonai labai pakeitė fotografavimo procesą. Kalbant apie Afriką, kurioje pirmą kartą buvau 2010 metais, fotografuoti buvo labai sunku, žmonės bijodavo kameros, sunkiai į ją reagavo. O 2017 metais, kai jau visi turėjo fotografuojančius telefonus, žmonės patys prašėsi fotografuojami. Per 7 metus situacija tikrai pasikeitė, nors vis dar yra gana uždarų bendruomenių, ypač čiabuvių, kurios jaučia kolonizacijos nuoskaudą ir ne visada noriai priima baltuosius.
Nešoku iš karto fotografuoti, pirmiausia turiu pasikalbėti, pasipasakoti. Į kai kurias vietas net nevažiuodavau, nes vis jausdavau, kad mano ispanų kalbos žinios per prastos. Fotografuojant yra labai svarbu bendrauti, jie turi jausti, kad tau įdomu, kad gerbi jų tradicijas. Yra buvę visokių situacijų, ir kad labai supykdavo, bet galiausiai vis tiek tuos ledus pralauždavau. Svarbu nepyškinti visko kaip turistui.
Fotografuojant yra labai svarbu bendrauti, jie turi jausti, kad tau įdomu, kad gerbi jų tradicijas.
– Kaip užsimezgė jūsų bendradarbiavimas su tokiais portalais ir žurnalais, kaip „Vice“, „Juxtapoz“?
– Norėjau su kažkuo padirbėti, nusiunčiau savo darbus Meksikos „Vice“ ir už trijų dienų sulaukiau skambučio – siūlė kažką kartu padaryti. Po to dirbau su Ispanijos, Amerikos „Vice“, dar vėliau ir iš Kanados parašė.
– Ar jums, kaip fotografui, svarbu, kad jūsų darbai būtų visuomenėje plačiai matomi?
– Aš manau, kad tikrai taip. Dar svarbiau, kad tie darbai pasiektų reikiamus žmones ir galėtų daryti pokytį. Daugelis mano darbų yra socialinė dokumentika: aš nenoriu pasakoti nuo savęs, bet noriu suteikti balsą žmonėms, kuriems ta istorija priklauso. Paskutinių savo darbų niekur nepublikuoju. Aišku, smagu, kai tavo nuotraukas mato, smagu gauti atsiliepimų, bet esi priklausomas nuo portalų, kaip jie pateikia tavo darbus, kokias antraštes naudoja, esu nudegęs porą kartų su clickbait (liet. antraštiniu masalu).
Dabar turėsiu parodą Meksikoje, dalyvauju fotografijos festivalyje. Paroda bus apie moteris Afrikoje, kurios, apkaltintos raganavimu ir išvarytos iš visuomenės, gyvena uždaroje bendruomenėje. Šią nuotraukų seriją padariau 2017 metais, bet niekur nerodžiau, saugojau, kad galėčiau apie ją pasakoti pačių moterų žodžiais, turiu įrašęs jų istorijas. Svarbu, kad publikuotų, bet dar svarbiau, kad tokios žmonių istorijos nebūtų pateiktos, kaip vienadienis straipsnis.
– Šių metų festivalio IN LATINO tema – laisvė. Ką jums pačiam reiškia šis žodis?
– Geras klausimas. Man atrodo, kad laisvė, visų pirma, yra kito žmogaus nevaržymas. Ji yra labiau apie kitą nei apie tave patį: savo buvimu nevaržyti kito žmogaus buvimo, leisti jam būti. Paradoksalu, bet laisvė yra ir atsakomybė, nes kitaip išeina lipimas vieni kitiems per galvas.
Man asmeniškai, laisvė yra fotografuoti. Kai pasiimu kamerą, praeina 5–10 minučių ir aš jau tame, viskas aplinkui išnyksta, pasaulį matau tik pro fotoaparatą. Kartu tai ir meditacija, šokis. Kelionių metų kažkuria prasme esi laisvas, bet kažkame esi labai nelaisvas, daug ką aukoji, pamiršti, kaip reikia prisirišti, lieki be inkaro. O kai jau reikia inkaro, norisi sustoti ir ramiai pabūti, tu nemoki. Pagalys su dviem galais.
– Kur šiuo metu yra jūsų namai?
– Mano namai yra Vilniuje. Dar laukia kelionės, bet jau grįžinėsiu čia, jau reikia to inkaro. Bandžiau jį mesti ir Barselonoje, ir Berlyne, bet galiausiai taip susiklostė, kad pasirinkau Lietuvą, nors mažiausiai to tikėjausi. Trylikos metų kelionėje labai mažai sustodavau. Esu padaręs daug darbų, bet jaučiu, kad jie nėra iki galo išpildyti, realizuoti. Norisi sudėlioti archyvą, pamatyti kažkokius to rezultatus. Kitų metų gale planuoju išleisti fotoknygą, laukia dar viena gan didelė paroda.
Kalbino Vaiva Zemkauskaitė.
