„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Keliautojas Gerimantas Statinis: „Džiazo groti nemoku, tačiau gyvenu jo ritmu“

Per gyvenimą džiazuojantis Gerimantas Statinis – gerai pažįstamas muzikinio, žurnalistinio, o labiausiai – kelionių pasauliuose.
Gerimantas Statinis
Gerimantas Statinis / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.

Žingeidumu, smalsumu ir aktyvumu pasižymintis muzikantas laisvą laiką nuo grojimo valstybiniame pučiamųjų orkestre „Trimitas“ paskiria pažinimui. Viso to rezultatas – 60 aplankytų šalių, trys parašytos ir dvi eilėje laukiančios knygos, dokumentinis filmas apie prezidentą A.Stulginskį, įsteigtas ir jau dešimt metų veikiantis Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių ir pramogų klubas. Tačiau į pasaulį išleistų kūrybinių ir Lietuvos istoriją pasaulyje garsinančių darbų bei į Lietuvos rekordų knygą du kart įrašytos pavardės G.Statinis nevertina kaip didelio pasiekimo. Su juo kalbamės apie muziką, žurnalistiką ir svarbiausia – keliones.

Asmeninė nuotr./Fromborko vandens bokšte
Asmeninė nuotr./Fromborko vandens bokšte

– Gerimantai, žiniasklaidoje esate įvardinamas kaip daugiafunkcinis žmogus – žurnalistas/rašytojas, keliautojas, muzikantas. Kaip labiausiai mėgstate, kaip jus įvardina?

– Daugiafunkciniu dar niekas nevadino, nors tai geriau negu mažafunkcinis žmogus. Kitą vertus, kuomet daug visko imiesi, nieko gerai nepadarai, tiesiog plaukioji paviršiumi ir tiek.

Nelaikau savęs nei žurnalistu, nes iš to turėčiau valgyti duoną, tai pat rašytoju – dabar juo kas antras save vadina. Tikri keliautojai, tai vienetai, visi dabar turi puikias galimybes judėti iš vienos vietos į kitą.

Tai ir aš, kai yra galimybė kur nors pasitrankau.

Norėčiau būti tikru keliautoju, tačiau juo būti, tai tas pats kaip tapti vienuoliu ir atsisakyti viso kito. Muzikantas esu irgi vidutiniokas, nes kažką kitką darydamas, neskiriu pakankamai laiko grojimui. Esu diletantas, norintis daug, o sugebantis mažai ir neskiriu daug dėmesio kaip mane vadina, nes tai puikuolių reikalas.

Asmeninė nuotr./Bendraminčiai: Gerimantas  su  G.Babravičiumi
Asmeninė nuotr./Bendraminčiai: Gerimantas su G.Babravičiumi

– Dieną dauginam iš trijų. Gaunasi trys. Tačiau Jūs susitvarkote su trimis užduotimis ir per vieną. Keliaujate su orkestru į Vokietiją koncertuoti, laisvu laiku aplankote visas nematytas miesto, į kurį atvykstate, vietas, tuo pačiu viską fiksuojate popieriuje ir fotoaparate. Tada koncertuojate, grįžtate namo ir visus kelionių įspūdžius straipsnio pavidalu pateikiate skaitytojams. Kaip jums taip pavyksta?

– Žmonės, kurie gyvena kaime ir turi ūkį, nuveikia septyniskart daugiau, tačiau apie juos niekas nerašo, o vertėtų, nes tai tikros darbščiosios bitelės. Esu žingeidus, nežinau kas perdavė man šį virusą, gal jį pasigavau vaikystėje, nes augau šalia garsaus tarpukario keliautojo Antano Poškos, mat mūsų kolektyviniai sodai buvo greta. 1972 m kartu su G.Ilgūnu keliaudamas motociklu po Kaukazą ir pamatęs Juodosios jūros paplūdimiuose besideginančius žmones A.Poška rašė: „Nejaugi šitie žmonės neturi ką veikti, nejaugi jie jau viską gyvenime padarė, kad taip gali ištisas dienas čia drybsoti…“ Panašiai mąstau ir aš, kai yra laisva valandėlė nuo grojimo, ją išnaudoju pažinimui, negi visą dieną drybsosi pramogų arenoje, kur tau duoda ir valgyti ir atsigerti. Pastebėjau, kad bendraminčių norinčių prasmingai išnaudoti kiekvieną akimirką vis daugėja.

– Apie muziką. Esate valstybinio pučiamųjų orkestro „Trimitas“ muzikantas. Pučiate itin retą instrumentą – eufoniją. Kodėl būtent šis instrumentas? Kiek metų dirbate orkestre?

– „Trimite“ groju jau 25 metus, todėl labai gerai pažįstu šį kolektyvą, netgi dabar ėmiausi rašyti knygą apie jau Anapilin iškeliavusį šio orkestro ilgametį puoselėtoją ir dirigentą Romą Balčiūną. Sovietmečiu šiuo instrumentu grojančių profesionalų nebuvo visai. Aš pirmasis baigiau tuometinę konservatoriją (dabar LMTA – aut. past.), pamenu, jog reikėjo išskirtinai Švietimo ministro leidimo tokiai specialybei atsirasti, gal būt norėjosi pralaužti ledus?

– Ar jūsų šeima – muzikantų? Kada į jūsų gyvenimą atėjo muziką ir kokią vietą jame ji užima?

– Mano šeimoje nėra muzikantų. Jaunystėje lankiau muzikos mokyklą ir turėjau puikią akordeono mokytoją Ireną Galkauskienę. Neapleidžiu šio instrumento iki šiol, kai užtraukiu „Blindos“ polką, kaimynai iškart eina šokti. Grojau vidurinės mokyklos „Septima“ pučiamųjų orkestre, kuriam vadovavo garsus pedagogas Vytautas Skripkauskas. Greičiausiai tai jo nuopelnas, kad pasirinkau pučiamųjų muzikos gyvenimo kelią.

Asmeninė nuotr./Išbandymas induisų kaime
Asmeninė nuotr./Išbandymas induisų kaime

– Kas labiausiai jus žavi orkestriniame darbe?

– Kuomet koncertuojame pilnoje žiūrovų salėje, grojame itin gražią muziką, kartais pagaunu save – esu laimingas. Skleisti žmonėms gerą energiją ir emocijas, jaudinti jų širdis, tai manau išskirtinės profesijos bruožas, todėl didžiuojuos ja. Čia kaip toje F.Sinatros „My Way“ dainoje žodžiai: „Taip, aš laimingas! Kad einu keliu kuris yra gan sudėtingas.“ Lygiagrečiai esu laimingas ir būdamas kelionėse, kitaip tariant, vėl dainos žodžiais, būdamas sudėtingame kelyje.

Asmeninė nuotr./Lofotenai
Asmeninė nuotr./Lofotenai

– Draugai jus vadina DŽIAZU. Kodėl?

– Greičiausiai pagalvosite, kad puikiai groju džiazą. Paradoksas, tačiau jo groti visiškai nemoku, tačiau aš gyvenu jo rimtu. Improvizuoju, kai tik galima, ir žurnalistikoje, ir kelionėse. Tai padeda išgyventi šiame, be galo intensyviame, postmodernistiniame pasaulyje.

– Apie keliones. Esate LŽS kelionių ir pramogų klubo įkūrėjas ir valdybos pirmininkas. Žiniasklaidoje įvardinamas klajokliu, draugų – kelionių fanatiku, pats save esate įvardinęs – bastūnu. Kokią vietą jūsų gyvenime užima kelionės?

– Šiemet Lietuvos žurnalistų keliautojų klubui sukanka dešimt metų ir turime 65 narius. Po jo vėliava nemažai nuveikta: įvairios ekspedicijos, iniciatyvos, konkursai. Keliaudami visuomet išsikeliame klubo vėliavą – oranžinę linksmąją Sraigę. Daugelis klausia, o kodėl jūsų simbolis Sraigė? Ogi todėl, kad jos kuprinė visuomet už nugaros.

„Kelionės suteikia daugiau laimės nei vestuvės ar nauji pirkiniai“ – tokį naujausią šmaikštų ir originalų kelionių apibūdinimą neseniai perskaičiau. Man kelionės, tai pažinimas, nauji potyriai, tai dozė adrenalino, leidžianti pamiršti gyvenimo rutiną. Esu priklausomas nuo jų, jeigu ilgiau neišvykstu į kelionę, jaučiu tam tikrą abstinenciją…

Asmeninė nuotr./Gvatemala. Su klubo vėliava tarp piramidžių
Asmeninė nuotr./Gvatemala. Su klubo vėliava tarp piramidžių

– Ar suskaičiavote, kiek šalių esate aplankęs?

– Esu palyginti nedaug apkeliavęs, tik 60 valstybių ir tai tik trečdalis viso pasaulio šalių. Taigi yra dar kur pakeliauti.

– Kuri iš kelionių Lietuvoje ir už jos ribų liko nepamirštamiausia?

– Mažiausiai pamirštamos paskutinės kelionės, nes po jų prabėgo nedaug laiko. Tokia ekspedicija buvo prieš porą metų į Centrinę Ameriką, beieškant prof. Kazio Pakšto „Dausuvos“. Praėjusios vasaros ekspedicija „Baltoscandia 2016“ aplink Baltijos jūrą buvo labai prasminga – tikrai garsinome Lietuvą vardą aštuoniuose mūsų kaimyninių šalių universitetuose. Aplink Lietuvą 2006 m. esu apvažiavęs dviračiu, o 2015 m. paspirtuku, nuriedėjęs per ją skersai, šių žygių dėka patekau į Lietuvos rekordų knygą.

– Kokią artimiausią kelionę(-es) jau esate suplanavęs?

– Esu sumanęs su draugais vasarą vykti į įdomią ir intriguojančią antropologinę ekspediciją, tačiau negali garsiai jos įvardinti, nes tikiu, kad tai gali atbaidyti sėkmę.

– Esate minėjęs, jog žurnalistika jums – gyvenimo būdas. 2002 metais Vilniaus universitete baigėte žurnalistikos magistrantūros studijas. Ar jos buvo reikalingos gyvenime?

– Žurnalistikoje atradau galimybę kurti ir atsisakiau daugelio kitų dalykų, kurie tą kūrybą suvaržytų. Muzika, pedagoginis darbas ir kelionės nevaržo, o papildo ją. Pasodinti medį, pastatyti namą ir užauginti vaikus, to nepakanka. Reikia palikti po savęs kažką daugiau…

Sakoma, kad rašytojai labai bijo mirties, todėl norėdami įsiamžinti, rašo knygas. Gal tai ir tiesa. Savo knygas esu paskyręs tėvams, dukrai, žmonai, taip norėjau juos įamžinti.

Kartą keliaudamas po Lietuvą, paklausiau merginos informacijos apie objektą. Ji atsakė, kad nežino. Dar kartą paklausiau, o kodėl ji vietinė ir nežino? Ji piktokai atšovė, o kodėl aš nežinau? Tuomet supratau vieną dalyką, mus abu sieja – nežinojimas. Tik buvo skirtumas, kad aš norėjau sužinoti, o ji, ten visą gyvenimą praleidusi, ne. Panašiai yra ir su tobulėjimu. Gali baigti mokslus ir su diplomo gavimu padėti tašką. Tačiau kiti ir mokslų nebaigę gali būti visa galva pranašesni.

– Esate išleidęs tris pripažinimą pelniusias knygas. Viena iš jų – „Gedimino Akstino viršūnė. Senojo ledkirčio istorijos“, pelnė V. Kudirkos premiją. Kaip kristalizuojate šias, leidybines, idėjas? Kiek laiko jums tai kainuoja?

– Esu parašęs „Pasiklydęs Amazonijoje. Mato Šalčiaus klajonių pėdsakais“ knygą apie garsų tarpukario keliautoją Matą Šalčių. Ji gimė po ekspedicijos 2005 m. į Pietų Ameriką. Knyga buvo įvertinta Lietuvos žurnalistų sąjungos įsteigta M.Šalčiaus vardo premija. Antroji knyga buvo apie muzikos pedagogą Kazimierą Balčėtį. Trečioji, kuri ir pelnė Jūsų minėtą V.Kudirkos premiją buvo Lietuvos alpinizmo 50-mečiui skirta knyga apie lietuvių alpinizmo pionierių „Gedimino Akstino viršūnė. Senojo ledkirčio istorijos“. Knygą rašau apie tris metus, neskubėdamas, apgalvodamas ir bandydamas ją įvertinti.

Dabar Rašytojų sąjungos leidykloje eilės laukia nauja knyga – istorinis romas apie Vilniaus tarpukarį „Ponas Zy“.

Asmeninė nuotr./Filipinų džiunglėse
Asmeninė nuotr./Filipinų džiunglėse

– Ar turite savo komandą, padedančią įgyvendinti tokias, kaip knygų ir filmų leidybos, idėjas?

– Su knygomis jokių komandų nereikia. Su filmais kitaip, čia be jos neišsiversi. Po įvairių ekspedicijų dažnai atsiranda dokumentiniai filmai. Tai pradėjau daryti nuo televizijos laikų, kuomet LRT dirbau „Kelionės“ laidoje. Idėjas realizuodavome su režisieriais: Aida Vėželiene-Verdi, Justinu Lingiu, Migle Greičiuviene.

– Visuomenėje esate taip pat gerai žinomas, kaip įdomių idėjų generatorius, tokių kaip 8 dienų kelionė paspirtuku iki Palangos ir Lietuvos rekordo siekimas. Kas yra jūsų mūza?

– Mano mūza atplevena labai anksti, dažniausiai 4 – 5 valandą ryto. Svarbu, kad jos niekas neišbaidytų, net kiemsargio šluota. Tačiau bėda ta, kad dažnai dieną pamirštu tą įkvėpimą, o be to, ji mane aplanko rečiau, negu norėčiau.

Straipsnis perpublikuotas iš www.voruta.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“