Keliautojas ir dar autostopininkas sako norėjęs pasidalinti su kitais patirtimi ir žiniomis, kurios galbūt pakeis daugelio lietuvių keliavimo įpročius, išmokys kelionių raštingumo. „Man keista nuolat girdėti skundus, kad keliauti brangu ar kad kelionių agentūros parinktas viešbutis buvo prastas. Kai išmoksti kelionę suorganizuoti pats, ji gali būti ir labai nebrangi, ir kokybiška, – portalui 15min.lt tvirtino R.Pogorelis. – Manau, kiekvienas išsilavinęs žmogus turi būti raštingas ir šioje srityje. Nebūtinai visi turi keliauti į tuos pačius kraštus ar tuo pačiu transportu, bet svarbu išvengti elementarių klaidų, nemąstyti stereotipais ir plėsti akiratį.“
Nebūtinai visi turi keliauti į tuos pačius kraštus ar tuo pačiu transportu, bet svarbu išvengti elementarių klaidų, nemąstyti stereotipais ir plėsti akiratį.
Tad kur kam keliauti? Gal kažkurie kraštai ar kelionių tipai tinkami tik tam tikriems žmonėms, o gal priešingai – reikėtų spjauti į savo įsitikinimus ir mauti ten, kur net nesugalvotum atsidurti?
„Visų pirma svarbu norėti keliauti, o ne sėdėti namie. Žmogus gyvena pasaulyje, todėl sunkiai suprantu, kaip jis gali nenorėti jo pažinti. Įsivaizduok – gyveni name ir visą gyvenimą neužeini į kai kuriuos jo kambarius, nesusipažįsti su kaimynais... – lygino pašnekovas. – Aš taip negalėčiau. Esu įsitikinęs, kad pažinimo geną turime kiekvienas, nesvarbu, kokio amžiaus, lyties, pajamų ar profesijos esame.
Žinoma, vieniems labiau patinka miestai ir šurmulys, kitiems – gamta ir ramybė, vieni mėgsta jūrą ir paplūdimius, kiti – kalnus, vieni – pasyvesnes keliones, kiti – aktyvesnes... Tai jau asmeniška. Bet kokiu atveju siūlau neapsiriboti šalimis ar vietovėmis, į kurias keliauja dauguma. Pasaulis daug platesnis, ir kuo daugiau turi informacijos apie jį bei atskiras šalis, tuo mažiau vadovaujiesi stereotipais.“
Kaip nepermokėti rytietiškame turguje
Robertas kelionėmis susižavėjo dar vaikystėje. Tėvai berniukui padovanojo pripučiamą kamuolį-gaublį – jau tuomet jis labai domėjosi pasauliu. „Žinojau, kad yra daugybė šalių, tačiau net neįsivaizdavau, kad gyvenime tiek daug jų pamatysiu. Tais laikais buvo įmanoma keliauti tik po SSRS. Vaikystėje su tėvais pabuvojau Maskvoje, Leningrade, Jerevane, Kijeve, nemažai keliavau po Lietuvą. Būdamas devynerių pirmąkart skridau lėktuvu iš Kauno į Palangą – nuo to laiko mane žavi skrydžiai“, – pamena pašnekovas.Žmogus gyvena pasaulyje, todėl sunkiai suprantu, kaip jis gali nenorėti jo pažinti. Įsivaizduok – gyveni name ir visą gyvenimą neužeini į kai kuriuos jo kambarius, nesusipažįsti su kaimynais...
Mokykloje jis buvo orientacininkas, todėl dalyvaudavo varžybose svetur – Pskove, Gardine... Savarankiškai keliauti pradėjo pirmuose universiteto kursuose – kaip tik tuomet atsivėrė „geležinė uždanga“ ir tapo lengviau nuvykti į Skandinavijos šalis, Vokietiją, Prancūziją, Austriją, Italiją. Tiesa, ambasadoje atstovėjus eilę vizai gauti. „Dabar sunkiai tai įsivaizduojame ir dažnai neįvertiname tos laisvės keliauti, kurią turime. Tais laikais kiekvienas žingsnis Vakarų Europos šalyje man atrodydavo tarsi stebuklas. Jaučiau, kaip kelionėse plečiasi mano akiratis, pasaulėžiūra ir bendravimo įgūdžiai.“
Baigęs Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, lietuvis išvyko studijuoti į Jungtinę Karalystę ir atrado pigių skrydžių bendroves, kurių Lietuvoje dar niekas nežinojo. Nebrangiai pirkdamas jų bilietus, studentas išmaišė visą Europą. Vėliau geografija dar prasiplėtė.
Svetur keliautojo dėmesį traukia ir gamta, ir žmogaus sukurti dalykai, pavyzdžiui, dangoraižiai. Bet svarbiausiais jis vadina žmones. Kiekviena prasminga kelionė į svečią šalį lietuviui – kelionė į svečius pas jos gyventojus. Todėl labiausiai įsimena bendravimas su jais, ypač jei pasitaiko egzotiškų patirčių. „Vienas filipinietis pakvietė į namus apžiūrėti mirusio tėvo (pasirodo, ten tokia tradicija). Meksikos policininkas vakare dėl manęs atidarė didžiulį muziejų. Etiopijoje jaučio odos virve lipau į kalną, kad patekčiau į vienuolyną. Stambulo laive netikėtai susipažinau su miesto meru. Vokietijoje mane užkeikė piktas senegalietis, įsitikinęs, kad esu atsakingas už jo giminės nelaimes. Oi, daug tų nuotykių... Jaučiu, jiems reikės skirti naują knygą!“ – pusiau juokais planavo Robertas.
Meksikos policininkas vakare dėl manęs atidarė didžiulį muziejų. Etiopijoje jaučio odos virve lipau į kalną, kad patekčiau į vienuolyną. Stambulo laive netikėtai susipažinau su miesto meru.
Retas keliautojas ginčysis, kad viena įdomesnių patirčių yra derybos dėl kainos rytietiškame turguje. Kur tai įprasta derėtis, pašnekovas siūlo laikytis kelių svarbiausių principų. Tik užėję į turgų, neskubėkite ko nors pirkti ir nepradėkite derėtis dėl daiktų, kurių jums nereikia! Jei tikrai planuojate ką nors nusipirkti, iš anksto kitų žmonių paklauskite įprastos to dalyko kainos. Nepasiduokite prekeivių įkalbinėjimams ir nerodykite perdėm didelio susidomėjimo. Verčiau užmegzkite malonų pokalbį neutralia tema (ne apie prekę): kuo maloniau bendrausite, tuo labiau prekeivis bus linkęs nuleisti kainą. Nebijokite pasakyti keliskart mažesnę kainą, nei jums buvo pasiūlyta. Pagalvokite, kiek panaši prekė kainuotų Lietuvoje – skurdesnėse šalyse ji tikrai nekainuos brangiau!
Kavinėje – kareiviška apsauga
Pašnekovo įsitikinimu, smagiausia keliauti ne vienam, bet su žmonėmis, su kuriais laisvai ir maloniai jautiesi. Sakoma, kad kelionė žmones arba suartina, arba išskiria. Išties kelionė esą gali atskleisti tokių artimojo ar bičiulio savybių, kurios kasdieninėje aplinkoje nelabai matyti. Reikia kantrybės, ištvermės, pasitikėjimo savimi ir kitais, pozityvaus nusiteikimo iškilus sunkumams, vardijo keliautojas. Su žmogumi, kuriam šių savybių trūksta, būti kelyje esą gali būti sunku.
„Jei jaučiatės labai skirtingi ir iš kelionės tikitės skirtingų dalykų, geriau kartu nekeliaukite, – patarė Robertas. – Apskritai sveika pakeliauti ir vienam – tai labai užgrūdina, stiprina pasitikėjimą savimi. O visai vienas dažniausiai kelionėje vis vien nebūni – pradedi bendrauti su vietiniais žmonėmis arba kitais keliautojais.“
Vienam gali būti ne tik nuobodu, nesmagu ar liūdna, kai kuriuose kraštuose – dar ir pavojinga. Tokių vietovių esama, tačiau gandai apie pavojus dažnai būna perdėti. „Žinodamas, kaip elgtis, ir neprovokuodamas gali pavojus sumažinti iki minimumo. Teko lankytis Venesueloje, kuri dėl dažnų ginkluotų apiplėšimų ir nužudymų laikoma viena pavojingiausių šalių pasaulyje. Net ir ten radau saugių oazių – jaukių mažų miestelių, puikių paplūdimių. Nors naktį kažkas rėkdamas bandė brautis į mano kambarį viešbutyje, o rytą koridoriai buvo aptaškyti krauju...
Lankydamasis Hebrone (Palestina), patekau į susišaudymą – turėjau slėptis parduotuvėje. Izraelyje žmogus, pas kurį apsistojau, man parodė, kur privalu per 40 sekundžių pasislėpti, jei sirenų kauksmas praneštų apie atskriejančią raketą.
Keistas įvykis nutiko Filipinų Mindanao saloje, kur musulmonų radikalų grupuotės retkarčiais grobia žmones. Viename miestelyje prisėdus kavinėje, jos savininkė iškvietė visą sunkvežimį ginkluotų kareivių... tam, kad mane apsaugotų! Draugiškai pakalbėjęs su kareiviais, jų „apsaugos“ atsisakiau…“
Patyrusį keliautoją nuo nepatyrusio atskirsi pagal tai, kiek mantos jis vežasi: kuo daugiau patyręs, tuo mažiau daiktų reikia. Keliaudamas savaitei ar trumpesniam laikui Robertas vežasi tik rankinį bagažą. Dažnai vis tiek ko nors nepanaudoja. O jei kokio drabužio ar menkniekio pritrūks, paprasta nusipirkti ar pasiskolinti.
Autorius knygoje nemažai vietos skiria ir kitiems patarimams: kaip sumažinti pavojų kelionėse ir įveikti kylančius sunkumus, aprašo dažniausius sukčių triukus, būdus apsisaugoti nuo kišenvagių, bendravimo su pareigūnais ypatumus. O tokius sunkumus, kaip neturėjimas, kur nakvoti, esą galima įveikti paprastai – bendraujant. „Absoliuti dauguma žmonių visose pasaulio šalyse yra geri ir bus linkę jums padėti“, – tvirtino Robertas. Knygoje jis dalijasi ir kitais patarimais: pagal ką pasirinkti šalį kelionei, kaip nepermokėti perkant bilietus, ieškant nakvynės ar lankant muziejus, kas privaloma kiekvienam keliautojui ir kaip išvengti nusivylimo kelione.
Kelionės į Siriją prieš karą – vienos įspūdingiausių
Per ilgą keliautojo „karjerą“ turbūt pasitaikė kraštų, kurie visai nepateisino lūkesčių ir kuriuos aplankęs gailėjosi? „Labai nuvylusių kraštų nėra – manau, visur galima rasti kažką įdomaus. Labiau nuvilia tam tikri miestai. Sakykime, Filipinai, Šri Lanka, Peru ar Etiopija – vienos įdomiausių mano aplankytų šalių, bet įspūdingiausios jų vietos yra provincijoje, o ne sostinėse.
Nerekomenduočiau vykti ten, kur šiuo metu vyksta karas. Labai gaila, kad tokie kultūriškai turtingi kraštai, kaip Sirija ar Irakas, apimti konfliktų, griaunančių neįkainojamą istorinį ir kultūrinį paveldą, jau nekalbant apie žmonių gyvenimus. Mano kelionės į Siriją dar prieš prasidedant pilietiniam karui buvo vienos įspūdingiausių. Deja, šiandien ten pernelyg pavojinga.“
Į klausimą, ar „gyvenimo kelionė“ jau įvyko, o gal dar tik planuojama ir kur tuomet driektųsi kelias, Robertas atsakė: „Deja, kiekviena kelionė yra ir sugriauta svajonė – kai pamatai naują miestą ar šalį, apie ją jau nebesvajosi taip, kaip svajodavai anksčiau. Bet aš noriu visada turėti svajonių, todėl nė vienos kelionės nepavadinsiu „gyvenimo“.
Dar liko neaplankytos Okeanijos salos, daugelis Afrikos šalių, Indija, Indonezija, Sibiras, Kanados šiaurė, Čilė, Argentina, Kolumbija, didelė dalis Centrinės Amerikos... Pasaulis didelis, nors po kiekvienos kelionės jis sumažėja... Kaskart būna vis sunkiau apsispręsti, kur verta vykti, ir vis dažniau grįžtu į tas pačias pamėgtas vietas. Filipinai, Venecija, Marokas mano aplankyti jau nevienąkart – nes man ten patinka. Vienas dalykas, kuris riboja mano keliones, yra laisvo laiko stoka... Bet aš vis vien keliausiu – tiek, kiek gyvensiu. Pats gyvenimas man yra viena didelė kelionė.“
Ką tik išleistos knygoje „Mokėk keliauti“ pristatymas rengiamas lapkričio 12 d. 18.30 val. Vilniuje, Oslo namų meno erdvėje (Mindaugo g. 27).
