„Pastovios gyvenamosios vietos neturiu – gyvenu ten, kur tuo metu esu“, – sako pašnekovas. Tačiau jis neabejoja, jog toks klajokliškas gyvenimas jam duoda kur kas daugiau nei patogus namas ar butas.
„Keliaudamas susipažįstu su daugybe skirtingų kultūrų, mokausi kalbas, skaitau knygas, nagrinėju istoriją ir bendrauju su žmonėmis, turinčiais visiškai skirtingas pasaulėžiūras.
Šitaip aš platinu savo paties mąstymą, išmokstu dėlioti argumentus, paremtus savo paties patirtimi, o ne įbruktais žiniasklaidos, kuria, deja, karštai atsidėję tiki dauguma lietuvių.
Iškeičiau universiteto studijas ir sėslų gyvenimą į pasaulietinį išsilavinimą, nes tikiu, kad tai yra pati geriausia mokykla“, – sako T.Grigaliūnas.
Jo aplankytų šalių sąrašas nemažas. Ypač keliautoją traukia uždari kraštai. Vienas tokių – Kalnų Karabachas, iš kurio parengtą reportažą turės progos pamatyti ir „Pasaulis kišenėje“ skaitytojai.
Sėdėdamas Lietuvos miške mobiliuoju internetu nusipirkau bilietą į Gruziją, iš kurios nutranzavau į Kalnų Karabachą.
„Atsidūriau Nagorno-Karabacho Respublikoje (NKR), kai draugas parodė turįs vizą į šią šalį. Iki tol apie ją aš niekada nebuvau girdėjęs.
Tad nusprendžiau, kad reikia ir pačiam apsilankyti.
Sėdėdamas Lietuvos miške prie laužo mobiliuoju internetu nusipirkau bilietą į Gruziją, iš kurios nutranzavau iki Nagorno-Karabacho Respublikos, į kurią galima patekti tik pro Armėniją, kadangi jokia kita šalis šio regiono nepripažįsta ir oficialiai laiko tiesiog armėnų okupuota Azerbaidžano teritorija. Aš nusprendžiau išsiaiškinti, kaip ten yra iš tikrųjų“, – pasakojo pašnekovas.
Nors ši šalis uždara ir didžiajai daliai lietuvių mažai girdėta, turistams patekti į ją nėra sudėtinga.
„Anksčiau vizą į Karabachą reikėdavo išsiimti Nagorno-Karabacho Respublikos ambasadoje, esančioje Armėnijos sostinėje Jerevane.
Tačiau dabar viskas daug paprasčiau – NKR pasienyje turistams duodami lapukai, su kuriais tereikia nueiti į Karabacho Užsienio reikalų ministeriją sostinėje Stepanakerte. Ten išduodama viza kainuoja maždaug 5,5 euro ir galioja 3 savaites“, – pasakojo T.Grigaliūnas.
Nors tai žinojo, jausti adrenaliną mėgstantis keliautojas pirmąsias kelias dienas Karabache neturėjo vizos.
„Kadangi armėnams vizų nereikia, o aš lėkiau su vietiniu mašiniuku visais užtamsintais langais (kai paklausiau, kodėl tiek daug armėnų tamsina visus mašinos langus, juk naktį per juos nieko nebesimato, man atsakė: tam, kad žmonos nematytų, su kuo važinėji), pralėkėme pasienį nesustoję.
Taip kokias 5 dienas buvau be vizos. Tačiau galiausiai mane užgraužė sąžinė, kad visi man tokie svetingi: vaišina, girdo, muziejai nemokami, su gražiausiomis armėnėmis gidėm vaikštau už ačiū, o aš net už vizą nemokėjau. Grįžau į Užsienio reikalų ministeriją ir nusipirkau tą popieriuką“, – savo nuotykius pasakojo T.Grigaliūnas.
Kalnų Karabache jis praleido dvi savaites. Pasak jo, kai kuriose šalies dalyse turistų mažiau, kitur daugiau. Tačiau iš esmės Karabachas – keliautojams dar neatrastas kraštas.
„Ten yra turistų, tačiau jie nevažinėja šiauriniu keliu nevažinėja, tad ten ir pasienio kontrolės posto nėra.
Pačiame Karabache sutikau vokiečių ir rusų“, – teigė pašnekovas.
Anot jo, šalyje labiausiai krenta į akis kalnų didybė ir žmonių svetingumas.
„Šie du dalykai turbūt susiję, mat kalnų žmonės visada daug svetingesni už savo tautiečius žemiau. Taip pat visur jaučiama labai stipri visos šalies armėnų meilė ir atsidavimas savo kraštui, kuris turbūt ir buvo lemiamas faktorius laimėjimui kare dėl nepriklausomybės nuo Azerbaidžano“, – pasakojo keliautojas.
Jo užfiksuota fotoistorija pasakoja apie gyvenimą postsovietinėje Nagorno-Karabacho Respublikoje, praėjus 24 metams po to, kai šalis deklaravo esanti nepriklausoma.
Gyvenimas Respublikoje
Dabartinė Nagorno-Karabacho respublikos situacija gali būti kildinama nuo Pirmojo pasaulinio karo padarinių. Britų „įpaišytas“ į Azerbaidžano sudėtį 1919 metais ir netrukus po to okupuotas bolševikų, regionas buvo paliktas Azerbaidžano TSR dalimi tuometinio tautų komisaro Jozefo Stalino.
Po šio mirties, sušvelnėjus TSRS kontrolei ir prasidėjus perestroikai, žemė, armėnų dar vadinama Artsachu, pajuto galimybę tapti nepriklausoma, ir 1988 metais pradėjo taikius protestus ir demonstracijas Karabacho sostinėje Stepanakerte.
Per juos buvo išdėstytas žmonių noras atsiskirti nuo Azerbaidžano ir sukurti nepriklausomą valstybę, kuri gali būti laikoma vienu kertinių Sovietų Sąjungos nepriklausomybės judėjimu.
Ši teritorija, besitęsianti per Transkaukazo kalnus, faktiškai yra nepriklausoma, autonomiška respublika, nors tarptautinių įstatymų vis dar pripažįstama kaip Azerbaidžano teritorija.
Kremlius, savaime suprantama, šiuos norus atmetė, nenorėdamas, kad nepriklausomybės judėjimai it perkūnas nuvilnytų per visą šalį. Kai azerbaidžianiečiai nusprendė numalšinti demonstracijas jėga, įpykę armėnai griebėsi ginklo, ir, palaikomas Armėnijos, Nagorno-Karabachas paskelbė Azerbaidžanui karą, istorijoje pavadintą Artsacho išvadavimo karu.
1994-aisiais armėnai, užsidegę ir motyvuoti, sugebėjo laimėti šį kalnų karą ir išplėšti nepriklausomybę Nagorno-Karabacho Respublikai, neskaitant visapusiškos Azerbaidžano persvaros tiek kareivių, tiek karinės technikos skaičiumi ir kariniu biudžetu, kuris vienas prilygsta visam Armėnijos šalies iždui.
Tereikia žengti į rytus nuo greitkelio tarp dviejų miestų – Martakerto ir Martuni, – ir rizikuosi būti pašautas vieno iš teritoriją stebinčių Azerbaidžano snaiperių.
Ši teritorija, besitęsianti per Transkaukazo kalnus, faktiškai yra nepriklausoma, autonomiška respublika, nors tarptautinių įstatymų vis dar pripažįstama kaip Azerbaidžano teritorija.
Buvęs svarbus Armėnijos karalystės regionas, šiandien Nagorno-Karabachas yra oficialus Azerbaidžano priešas ir beveik kasdien pasienyje vyksta mirtini susirėmimai.
Tereikia žengti į rytus nuo greitkelio tarp dviejų miestų – Martakerto ir Martuni, – ir rizikuosi būti pašautas vieno iš teritoriją stebinčių Azerbaidžano snaiperių.
