Viena keliauju dėl išėjimo iš komforto zonos
Didžiausias trukdis yra baimė. Mintys, kas atsitiks, jeigu nerasiu išeities kažkokioje padėtyje, jeigu kažkas nutiks ir jeigu nesusikalbėsiu. Išeitis yra visada, tik skirtumas nuo keliavimo su kompanija tas, kad atsakomybę ir sprendimus VISADA turi priimti TU VIENAS. Nebus poilsio, nebus tau pamainos. Bet nebus ir konfliktų. Nebent su pačiu savimi.
Kai keliauju su kažkuo – aš ir būnu su ta kompanija. O kai esu viena – esu priversta bendrauti su užsienyje sutiktais žmonėmis. Akis į akį gali pažinti bet kokios rasės, kultūros, socialinės padėties žmones. Išgirstu ir pamatau niekieno nesuformuotus dalykus.
Nei draugų, nei žiniasklaidos, nei knygų. Esu tik aš, kiti žmonės bei, žinoma, gamta. Jai visada atiduodu didžiausią pagarbą, kitu atveju – ji man duoda „bausmes“. Gamta mane visada „pastato į vietą“. Jai nerūpi, ar aš su pasaulinio prekės ženklo šortais, ar su kaliošais.
Užkliūvu už kokios olos, apvirstu nosim į priekį, ir nusileidžia mano visi kaprizai, principai ir puikybė. Šluostai bėgantį kraują nuo kelienio ir galvoji: gali pūstis ir vaidinti tu nebent prieš kitus žmones. Bet va ji ima ir tave nuleidžia ant žemės per sekundę.
Įdomus dalykas ta akistata su gamta. Ne ji nuo mūsų, o mes nuo jos priklausomi.
Gyvenu pas žmones arba svečių namuose
Keliaujant visada užsienio lietuvių feisbuko grupėse parašau įrašą apie savo atvykimą. Prisistatau su nuotrauka ir išsamiu savo aprašymu: kas tokia esu, kur ir kodėl keliauju, ką dirbu, kokie mano hobiai, aistros, iš kur esu.
Mano asmeninės paskyros profilis – taip pat atviras. Prie viso šio aprašymo paklausiu, galbūt kas nors galėtų priimti nakvynei. Kodėl toks išsamus aprašymas? Todėl, kad būtų pasitikėjimas. Aš niekada į savo namus nepriimčiau žmogaus, kurio tapatybė abejotina, kad ir kokia svetinga būčiau. Tai kodėl mane turėtų priimti kiti, jeigu parašyčiau: „Labukas, atvykstu į Berlyną. Gal kas priimkit nakvynei?“.
Taip pat tai svarbu ne tik turistiniais, bet ir saugumo klausimais. Aš visada saugiau jaučiuosi, žinodama, kad tame mieste, vietovėje gyvena lietuviai. Jeigu kas ir „bamba“, kad užsienyje gyvenantys tautiečiams nusišvilpt ant lietuvių, tai aš tokius galiu tik patikinti, kad jie yra nuostabūs, svetingi ir dideli patriotai! Apie kiekvieną užsienyje sutiktą lietuvį - tik šilčiausi prisiminimai!
Nakvynę šioje kelionėje rinksiuosi tokia atmetimo eile: traukinio kupė, pas tautiečius, CouchSurfing, AirBnb, Booking sistemos.
Saugumo laikytis būtina
Dėl savęs ir dėl artimųjų svarbu nuolatos būti ryšyje (sms, "Messenger" ir pan.), įrašus apie savo kelionę, lokacijas publikuoti socialiniuose tinkluose.
Tarp savo lokacijos skelbimo privačiose žinutėse (artimiesiems) ir viešuose įrašuose turėtų būti valandos (ar net daugiau) tarpas. Tas pats galioja ir su stories įkėlimu. Niekada nežinosi, ar neatsirado „uodega“ ar koks „seklys morka“. Šį patarimą man davė viena JAV organizacija, dirbanti su sukčiais (SCAM) visame pasaulyje.
Savo dokumentus, pinigus, banko kortelę visada laikau prie kūno. Ne kuprinėje, ne rankinuke, o prilipdžius prie kūno. Aš turiu savo vietą. Kokią renkasi kiti keliautojai – kiekvieno asmeninė slėptuvė.
Suplanuoti tik iki 15% visos kelionės
Dalis teisybės čia yra. Pirmosios mano solo kelionės buvo sustyguotos iš anksto vos ne valandomis. Planas išsipildė gal 10%. Tad visada dabar susidėlioju pagrindines stoteles, o jau ten bus pagal aplinkybes – viskas spręsis ir 10 kartų keisis eigoje.
Pavyzdžiui, dabar žinau tik tiek, kad iš Lietuvos važiuosiu per Lenkiją, Vokietiją, Belgiją, Prancūziją, Ispaniją, Portugaliją, Italiją, Austriją, Čekiją ir gal dar keletą šalių. Nematau tikslo investuoti savo energijos į precizišką planavimą ir paskui stresuoti dėl to, kad ne viskas vyksta pagal planą. Tiesiog taip nebūna.
Keliauju su bent minimaliu pinigų rezervu, kad pavėlavus į traukinį, galėčiau rezervuoti kambarį svečių namuose.
Solo kelionėse išmokau dar vieną pamoką: bet kurioje blogoje situacijoje yra sprendimas. Svarbu ieškoti ne kaltininkų, o operatyviai spręsti problemą. Kai problemą išsprendi – viskas būna atslūgę, ir kaltininkų ieškoti jau nebesinori. Tą taikau ir savo darbe bei kasdienybėje.
Prieš kelionę save fiziškai paruošiu
Ką tai reiškia? Ko gero galiu drąsiai teigti, kad solo keliautojai yra sportuojantys žmonės. Prieš kiekvieną kelionę padidinu savo fizinį krūvį. Jis turi būti labai panašus į tą, kuris laukia.
Pavyzdžiui, šioje kelionėje bus daug vaikščiojimų pėsčiomis miestuose, gamtoje ir ilgi sėdėjimai traukiniuose.
Tad jau kurį laiką savo kūną pratinu: kiekvieną dieną pėsčiomis stengiuosi nueiti bent 8 kilometrus. Ir iki kelionės tą krūvį didinu. Taip pat pastaruosius mėnesius ypač daug dėmesio skiriu nugaros stiprinimui.
Negana, kad laukia ilgos valandos traukiniuose – mano nuolatinis palydovas bus ant pečių prilipusi kuprinė.
Maistui sutaupau valgydama riebalus
Keliauju ekonomiškai. Tad mano energijai palaikyti yra 2 kelrodės žvaigždės: vanduo ir sveikieji riebalai. Pastarieji yra patogiausi riešutų pavidalu. Užkirtus jų visada pasotinamas alkis, kai netoliese nėra šilto maisto arba jis nusimato tik po kelių valandų.
Taip pat beveik visada mano kelioninėje kuprinėje būna grikiai. Jiems tereikia tik karšto vandens: užpylus kruopos išbrinksta per valandą. O vandens traukinyje visada galima gauti.
Tad alkio kirminui pamaitinti į kuprinę įsidedu: gertuvę (buteliuką), riešutų, grikių, daugkartinį indelį su dangteliu.
Žinoma, kelionėse valgau ne tik tokį maistą. Tačiau tai yra pigus ir efektyvus energijos, alkio ir sąmoningo proto nuolatinis palaikymas, kai nėra kada arba nėra kur tuo metu pavalgyti.
Apie daiktų sutalpinimą papasakosiu kitame įraše, kuriame jau ir pamatysite pirmąsias kelionės akimirkas.
