Policija sekė demonstratyviai
„Juodas sportinis automobilis tamsintais stiklais sustojo už mūsų nugarų. Jo viduje, tikėtina, buvo policijos pareigūnai, kurių užduotis – sekti penkis užsieniečius ir jų vietinį vairuotoją. Metalinė užtvara žymėjo policininkų patikros punktą, o būdelėje sėdintis pareigūnas pasakė, kad pašaliniams toliau keliauti draudžiama.
Mes jam paaiškinome, kad mūsų kelionės gidas laukia Mafengcuno kaimelyje. Ten turėjo prasidėti ėjimas kalnų taku. Mūsų vairuotojas persimetė keliais žodžiais su kitu pareigūnu, kurį pažinojo, ir varteliai kaip mat buvo atverti“, – istoriją pradeda straipsnio autorius, dirbantis žurnalistu Kinijoje.
Policija sekė jį su draugais nuo pat atskridimo į šalia esantį Songpano miestą. Policininkai stebėjo juos valgančius restorane, o veliau pasirodė ir viešbučio vestibiulyje. Vienas iš penkių asmenų turistų grupėje buvo amerikiečių diplomatas, o likusieji buvo žurnalistai.
Nors ir tikėjomės, kad būsime vietinės policijos akiratyje, tačiau nenutuokėme, kad ji bus pasiryžusi mus sekti visą laiką.
„Nors ir tikėjomės, kad būsime vietinės policijos akiratyje, tačiau nenutuokėme, kad ji bus pasiryžusi mus sekti visą laiką“, – tęsia pasakojimą keliautojas.
Tikėtina, kad didžiausią kinų pareigūnų įtarimą kėlė po Tibetą keliaujantis amerikiečių diplomatas. Be to, grupė keliavo ne į šalia, Sičuano provincijoje, esančius garsius visoje Kinijoje draustinius, o į turistų dažnai aplenkiamą Tibeto dalį.
Keliautojai savo sprendimą aiškino tuo, kad ilgojo savaitgalio metu garsieji Huanglong it Jiuzhaigou draustiniai būna perpildyti. Taigi, buvo suplanuotas kelionės maršrutas į Huanglongo draustinį per kitą pusę, kertant laukinį slėnį, esantį už pietvakarinės sienos, Tibete.
Dar būdami Songpane ir norėdami nusipirkti žibalo savo stovyklavietės viryklei, amerikiečių keliautojai to padaryti negalėjo. Dėl pastaruoju metu dažnai pasikartojančio tibetiečių susideginimo, kaip protesto prieš kinų valdžią, pradėtas riboti žibalo ir benzino pardavimas. Taigi, keliautojams beliko įsigyti butano dujomis kūrenamą viryklę.
„Dešimtą valando ryto du policininkai užsirašė valstybinius mūsų pasamdyto vairuotojo automobilio numerius. Kelionė į Mafengcuną truko mažiau ne dvi valandas. Be didesnių nesklandumų pervažiavome patikros punktą ir netrukus išvydome minėtąjį juodąjį sportinį automobilį. Tuomet ir atsidūrėme prie dar vieno patikros punkto“, – neįprastą kelionę prisimena turistas.
Tai buvo paskutinė kliūtis, norint pakliūti į Mafengcuną. Kaimelis buvo apsuptas žaliomis pievomis su besiganančiais arkliais. Čia keliautojai sutiko tibetietį gidą, kuris po kiek laiko išėjo pasikalbėti su policininkais. Kaip paaiškėjo, gidas visada praneša policijai apie savo būsimuosius klientus, norėdamas užtikrinti visišką saugumą.
Iš ramybės oazės – į žmonių tirštumą
„Praėjus keturioms valandoms nuo išvykimo iš Songpano, antrą valandą dienos, mes pagaliau atsidūrėme kalnų take. Gidas ir arklininkas vedė arklius, ant kurių buvo sukrauti mūsų daiktai. Palikinėdami kaimą mes praėjome pro mažą, baltų sienų vienuolyną, šalia kurio būriavosi ratas maldininkų.
Gidas tvirtino, kad žmonės slėnyje negyvena, bet galbūt praeisime pro piemenis. Jie atveda savo jakus ganytis į aukštikalnes. Gali būti, kad mes būsime pirmieji užsieniečiai, einantys šiuo slėniu“, – įspūdžiais dalinasi amerikiečių žurnalistas, kinų policininkų sekimo atsikratęs tik Tibeto kalnuose.
Savo kelionių dienoraštyje keliautojas pažymi, kad būnant 3770 m. aukštyje visų kvėpavimas apsunksta. Pirmąjį vakarą stovyklavietė buvo įkurta šalia tuščios piemenų trobelės. Gretimose kalvose buvo matyti besiganantys jakai.
1219 metrų atstumą eisime devynias valandas, o didžiausias iššūkis, pasiekus draustinį, bus susidūrimas su žmonių minia.
„Kitą dieną mes tęsėme savo kilimą į kalvą ir įkūrėme stovyklavietę, praėję Mėnulio kraterį primenantį kraštovaizdį. Nusprendėme sustoti, likus vienos valandos kopimui iki perėjimo į Huanglongo slėnį.
Rytoj mes kirsime perėjimą ir priartėsime prie Huanglongo draustinio.
Nuokalnė yra itin siaura ir tokia nepatikima, kad arklininkas su savo gyvūnais ja neis. 1219 metrų atstumą eisime devynias valandas, o didžiausias iššūkis, pasiekus draustinį, bus susidūrimas su žmonių minia.
Kaip ir gyvenant Kinijos miestuose, būsime vėl stebimi ir patys stebėsime kitus žmones. Be to, tikriausiai atkreipsime ir policijos dėmesį“, – pasakojimą baigia keliautojas.