Žinoma, pagalvojus apie keliavimą pakeleivingomis mašinomis ne vienam perbėga nugara šiurpuliai, nes vaizduotėje iškyla sukti monstrai, taip ir tykantys žioplių turistų. Iš tiesų, reikia nemažai išminties ir įžvalgumo per pirmąsias dešimt sekundžių įvertinti žmogaus dūšią, ir nuspręsti, ar keliaujame toliau. Vis gi mes naiviai norime tikėti, jog baisiausios istorijos egzistuoja tik laikraščių rubrikose, o realybėje visa tai šviečia visai kitomis spalvomis.
 |
| Draugams išlydint kelionės pradžia sausio 3-ąją. Vilniaus Rotušė |
„Tai kur pirmiausiai trauksit?“,- nekantrauja draugai ir pažįstami. „Turkija“ pradedam pasakoti apie savo maršrutą, tarsi Europos kelio gabalo žemėlapyje nė nebūtų. Matyt dėl to paklausti, kokiu keliu mes trauksim Lenkijos link, nejaukiai suglumom. Draugo vilniečio Justo dėka mes išropojom iš Vilniaus teisinga linkme, ir galiausiai pradėjom savo Odisėją.
„Graži ta mūsų Lietuva“,- mintyse paglostėme savam kraštui galvą, kai ties Trakais žiburiai atsispindėjo ežere. Galėtume taip tranzuot gerą pusdienį, kai jau pernakvoję prie Navos ežero, šaltuką nusipurtę ir dulkes palikę lediniame vandenyje, mes siurbčiodami karštą šaltalankių arbatą laukėm tolesnių savo nuotykių.
Nuo Marijampolės prasideda mūsų ypatingos draugystės su „furistais“. Linksmų akių baltarusis kukliai dalinasi Karakumų dykumos nuotykiais – jo maršrutai regis driekias ne tik iki Lenkijos. Šeima kur išsibarsčius, ir paklaustas, kaip patinka jo darbas, jis atsidūsta: juk nieko daugiau neišmanau. Tačiau jo gerumas švietė skaisčiau nei raudonėjanti saulė. Iš pradžių ketinęs mus pametėti tik iki Lietuvos-Lenkijos sienos, jis pasispaudė ir savo kelią pailgino iki Augustovo. Jei nebūtų reikėję sukti Varšuvos link, jis ir toliau džiuginęs savo nuoširdžia draugija.
Nuo Bialystoko mus paėmė lenkas džentelmenas savo mašina. „Kad ją kur tą elektroniką“,- pyktelėjo niekaip nesusišnekėdamas su nepaklusnia bagažine. Ši užsispyrus būtybė atsidarė tik tada, kada jai norėjosi – vidury kelio. „Nebijokit kapinių“,- padrąsino mus paleisdamas šalia jų Bielsky. Netoliese stūksojo matyt neseniai suręsta šiuolaikiška bažnyčia. Jos tolimame šešėlyje ir prisiglaudėm. Vakariniai varpai mums sugaudė lopšinę, o ryte kuklesnė muzika prikėlė pusryčiams.
 |
| Antrosios dienos nakvynė prie lenkiškos bažnyčios Bielsky. |
Jau greitai palapinės statymas pataps tikslus ir preciziškas. Abu džiaugiamės kiekviena išlyginta kamufliažinio stogo raukšle ir kas vakarą pagiriamąjį žodį sušnabždam savo miegmaišiams, kurie, nors šaltukas žnybią nosį ir pirštų galus, šildo mūsų sapnų karaliaus lankyt besirengiančius kūnus.
Nesitikėjom, kad tolesnis mūsų etapas klostysis kaip iš pypkės, kuriai nespėjus surūkt mes regis atsidūrėm prie Slovakijos sienos kalvų. Vienas smagus – kaip pasirodė vėliau – „ne-furistas“ tėvišku rūpesčiu apdalino mus šokoladiniais skanėstais, ir įbruko mums penkiadešimt zlotų vakarienei. „Čia du studentai keliauja aplink pasaulį, gal galit paimt?“,- per raciją susisiekė su kitu kolega, o gal prašalaičiu „furistu“. Žiūrėk, mes jau kitame sunkvežimyje rangomės. Dar kiek, ir jau pašto mašinoje tarp kelių įspraudę iki šiol laisvai snūduriavusias kuprines.
 |
| Lenko sunkvežimio vairuotojo paruošta skani kava su migdolais. |
Belaukdami pakeleivingų mašinų, mes svarstėm, kodėl žmonės, net ir rizikuodami, daro gera kitam. Ar tyras altruizmas vis dar egzistuoja? Baltarusis „furistas“ linksmai komanduodavo vienam iš mūsų ristis ant gultų vos tik tolumoje sušmėžuodavo policijos šešėlis. Lenkas tėvukas apsuko keletą gerų varstų, kad aplenktų uniformuotuosius, tykančius nusidėjėlių. Linksma regis buvo ir jiems, ir mums. Gal tas nuotykio prieskonis?
Diskusijos laužyta rusų-lenkų kalba rezgėsi su daugeliu vairuotojų. „Kodėl lietuviai taip nemėgsta lenkų?“,- skaudžiai atsiduso mūsų pamėgtasis. „Hmm, mums lenkai padarė kuo šilčiausią įspūdį“,- bandome suktis iš nemalonaus pokalbio. Šitiek stengtis dėl kažkokių keliautojų lietuvių? Mums jau knietėjo atsiprašyti viešai ar slaptai, kad jei kada nors ką nors leptelėjome apie šią tautą nesmagaus.
 |
| Prie Lenkijos-Slovakijos sienos. |
Nakvojom jau Slovakijai alsuojant į nugarą. O ryte sutranzuoto tėvuko „furoje“ supomės jau antra diena. Saulėje ir rūke skendinčios Slovakijos kalvos ir ežerai, Trijų Karalių švęsti puošniais drabužiais gausiai susirinkę slovakai. „Magyor“,- gudriai nusišypsojo vairuotojas, paskelbęs, kad mes jau Vengrijoje, ir mes netrukus gardžiavomės jo paruošta kava ir mūsų šokolado ir riešutų likučiais. Regis po truputį pajuntame sunkvežimio vairuotojo gyvenimo skonį – smalsiai stebiu, kaip jis kuria it iš pasakos trauktą arbatinuką, kaip pritaiso anteną vakariniams filmams.
Rumunijos šalikelės kiek baugina. Skubiai sulankstę jau trečią naktį mums šilumą teikusią palapinę, išlaukėm užsimiegojusio vairuotojo, ir dėkingais veidais toliau linguojam serpantinais Rumunijos pietuosna. Snieguoti kalnai tankiai nusagstyti apšarmojusiomis eglėmis, seni miesteliai pribarstyti namelių ryškiomis spalvomis, čigonės margais apdarais, ir daug daug palaidų šunų.
 |
| Padangos keitimo pamokos Bulgarijoje. |
Greitojo pašto rumunas vairuotojas leido mums išvengti Bukarešto labirintų, o atsipūtęs turkas pravežė mus iki Bulgarijos pasienio miestelio. Pasirodo, kad kalbos nemokant galima padiskutuoti net ir apie politiką. „American terrorists, Sadam is good (Amerikiečiai teroristai, Sadamas yra geras (angl.))“,- pareiškė vairuotojas. Surentę savo palapinę ant sniego, klausom lojančių šunų bei išsikvepiančių „furų“.
„Gal sulėtinkit tempą“,- atsidūsta mūsų močiutė. Iš tiesų, Europą prašuoliavom it gerai įgnybtos gazelės. Matyt kaltas šaltukas, o gal „na juk čia galėsim dar sugrįžt“ mintis ar pasipainiojus sėkmė, ir po šešeto naktų palapinėje mes jau susirangėm ant šilto kilimo pas lietuvaitę Kristiną Kešane, Turkijoje. Apie ne-europinę dalį kitame epizode, o šįvakar po naminio pyrago ir kibiro žalios arbatos su lietuvišku medumi dar keletas pamąstymų apie ką tik prakeliautą etapą. Tik dabar žvelgdami į virtualų (nes popierinio taip ir neįsigijome) žemėlapį suvokiam, kad jau ant ratų praleidom kone trejetą tūkstantėlių kilometrų.
 |
| Pirmieji žingsneliai Turkijoje. |
Pasirodo, kad su rusų kalba dar galėjom puikiai prasisukti iki pat Turkijos. Jei kas būtų paklausęs, kokiu rusų-lenkų-bulgarų kalbų šiupiniu mes rezgėm mašininius pašnekesius, tikriausiai būtų prapliupęs juokais. Buvom ištroškę gero žvilgsnio ir šmaikštaus žodžio, todėl rinkom pabirus vairuotojų gyvenimo trupinius ir jų dosnius patarimus. Su „furistais“ mes drauge nugyvenom jų gyvenimo etapą, gal kiek praskaidrinom, anot jų, gūdoką kasdienybę. Su vienais dalinomės lašiniais, šokoladu ar sausainiais, su kitais – vos išlementais sakiniais ar juoko akimirkomis.
Keisti tie sutvėrimai – žmonės, kai pagalvoji. Vieni jų niekaip nesupranta, kodėl kitiems širdį glosto tokie malonumai, kaip gerai sušalti tykant mašinų, kad po to kaip katinas markstytumeis krosnelei įšildžius kabinos orą, kodėl valgant rupią duoną užsigeriant šaltu vandeniu, besikankinantieji taip godžiai geria šiltą viralą, kodėl kojas geliant ryto žvarbai taip gera justi kilimo minkštus kutus. Ir tik kai kurie supras tikrą vyriško džiaugsmo antplūdį pakeitus sunkvežimio sprogusią padangą. „Mozhete pamoch? (Gal galit padėt ?,- (ru.))“,- susinervinęs bulgaras movėsi senas pirštines rengdamasis keisti ką tik išsitaršiusį dar senesnio „Volkwageno“ ratą. Karoliui antrąkart sakyti nereikėjo, jis su malonumu tepėsi rankas ir šiaip nepriekaištingos švaros kelnes. Visas patenkintas prausė purvo dėmes grubiam sniege. Tokie tie keisti keliautojo malonumai…
Artėjant naujajam azijiniam etapui, užčiuopiame kaži kur gilumoje bilduką Nerimą, bet tučtuojau jam liepiame eit gultis. Nes ši dalis, nors žadanti įtemptas akis, paaštrėjusią uoslę, nuolatinės parengties padėtį, regis gali įkrėsti ne vieną gerą nuotykį ar patyrimą, atskleisti kokią gamtos paslaptį, įspėti apie žmonių nenuspėjamumą.
Keliaujant autobusu yra labai aišku, kada pajudėsi iš vietos ir daugiau mažiau kada atvyksi ten, kur suplanavai. Štai autostopu, medžiojant pakeleivingąją mašiną, gali tik tikėtis, kad nusigausi ten ir tada. Planavimas sąlyginis, todėl reikia kantrybės ir lankstumo savo planus taisyti. Kadangi Europą ketinome tik prašuoliuoti, turėjom būti pasirengę viskam – miegoti ten, kur nė vienos mašinos nebėra kelyje arba kantriai laukti, kol didelio sunkvežimio vairuotojas išnaudos miego pertrauką, ir statytis palapinę netoliese, kad penktą valandą pakirdus, šoktum vėl pas jį ir toliau linguotum keliais. Palapines rentėm vietose, apie kurias dažnas tik pasvajotų, tačiau turėjom būti pasirengę miegoti ir ten, kur šunys skalija iki pusiaunakčio, kur mašinos tebedūzgia tol, kol galų gale nugrimzti į sapną, kur kažkas pradeda užvedinėti traktorių ir šaukti skerdžiamu balsu trečią valandą nakties. Miegoti ant gerokai šaltuko pakąstos žemės, o ryte vis dar šiltutes kojas kišti į drėgnus ar pašalusius batus. Turi būti pasirengęs išlaukti tinkamo meto pavalgyti, net ir tada kai žarna žarną ryja. Turi išmokti išbūti drauge su savimi, kai komandos narys skaito knygą, o tau taip knieti kažkuo pasidalinti. Gėrėtis vaizdais per sunkvežimio langą. Dirbti išvien kaip vienas narys staigiai kraunant kuprines, kol vairuotojas kantriai laukia tavo įsėdimo.
 |
| Bulgarijos-Turkijos siena. |
Teiginys – „Jei sugebėsite džiaugtis tuo, kas duota, jūsų kelionė bus labai turtinga“ – yra be galo teisingas. Reikia pastebėti smulkmenas ir jomis džiaugtis. Net jei šlampi ir tevalgai kriaukšlį duonos, bet tau sustoja geras žmogus, ir tu suvoki, koks esi laimingas tą akimirką. Kai esi atviras viskam, kas ateina, regis turtėji ne dienomis, o valandomis.
