Jeruzalė – ypatingas miestas, kurio senamiestį istorija padalijo į keturias dalis: žydų, krikščionių, musulmonų ir armėnų. Todėl kiekvienas, čia apsilankęs, tikrai ilgam prisimena pasaulio religijų sostinės vaizdą, garsą ir kvapą.
Palinkėkime vieni kitiems ramybės ir pajuskime žydų savitumą, įsigilinę į enciklopedinį anekdotą.
Pavasarį vykdamas į žiniasklaidai Izraelio turizmo departamento surengtą turą po Izraelį, žinojau keletą svarbiausių faktų. Kad šios šalies plotas – panašus į Lietuvos, tik gyventojų trigubai daugiau.
Kad išsidėsčiusi ji per kelias skirtingas klimato juostas (Golano aukštumos su slidinėjimo trasomis šiaurėje ir Eilato kurortas prie Raudonosios jūros pietuose, vadinamas nardytojų rojumi). Kad iki Jeruzalės ar Tel Avivo gali atskristi raketos iš Gazos ruožo.
Religinė Jeruzalės įvairovė
Bet šiame straipsnyje – ne apie Izraelio jūras ir ne apie kalnus. Ir ne apie raketas. Visą Jeruzalės religinę įvairovę ir eklektiką puikiai iliustruoja jos šventovių architektūra, virtusi kone varžybomis. Nesunku pastebėti, kad skirtingų konfesijų šventovės tarsi didesnės viena už kitą. Šiose varžybose, siekiant būti arčiau Dievo, naudojami ne tik architektūriniai triukai. Pavyzdžiui, vienos iš bažnyčių Švenčiausioji mergelė kūdikėlį laiko ne tradiciškai ant rankų, o iškėlusi aukštyn. Turbūt suprantate kodėl taip yra. Tokia religinė olimpiada – visi nori būti arčiau Išganytojo.
Žinoma, jei apsilankytumėte pasaulietiškame Tel Avive, pilname pagundų, Izraelio įvaizdis labai pasikeistų. Bet kol kas palinkėkime vieni kitiems ramybės ir pajuskime žydų savitumą įsigilinę į enciklopedinį anekdotą. O tuomet jau nersime į Jeruzalės Via Dolorosą – kelią iki Golgotos akmens.
Kiek kainuoja paskambinti Dievui
Šis anekdotas pasakojamas žydų lūpomis. Atvyksta Izraelio prezidentas į JAV, pas savo kolegą. Mato ant stalo ovaliniame kabinete seną telefoną, kuris nieko bendra su mobiliosiomis technologijomis neturi. Klausia, kas čia. „Tai – mano ryšys su Dievu, – paaiškina JAV prezidentas. – Kai turiu problemų Artimuosiuose Rytuose ar su Rusija, paskambinu, pakalbu, viskas išsisprendžia. Tiesa, ryšys mokamas...“.
Natūralu, kad Izraelio prezidentas, turintis bėdų Palestinos autonomijoje ir agresyvius kaimynus, nori pabendrauti su Dievu. Pakalba penkias minutes, susimoka 5 mln. dolerių. Problemos išsisprendžia.
Po mėnesio atsakomojo vizito į Izraelį atvyksta JAV prezidentas. Ir pamato tokį patį telefoną pas savo kolegą Jeruzalėje. Paskambina. Kalba penkias minutes, dešimtį, galiausiai pokalbis išsitęsia iki valandos. „Kiek mokėti?“, – paklausia baigęs pokalbį. „Penkis dolerius“, – nė nemirktelėjęs atsako Izraelio vadovas. Pamatęs nuostabą JAV prezidento veide, paaiškina, kodėl taip pigu: „local calls“ (skambučiai Dievui – vietiniai).
Toks „artumo Dievui“ pojūtis, keliaujant po Jeruzalę, neapleidžia nė akimirkai. Tik labai keista, kaip šiame mieste sugyvena skirtingi dievai (žinoma, jei pamiršime retkarčiais žiniasklaidos nušviečiamus išpuolius prieš kitatikius). Todėl ginklas Šventojoje žemėje – natūralus dalykas.
Kaip sakė kelionės metu prie mūsų prisijungęs Danielius Lupšičas (iš Vilniaus į žydų nausėdiją Vakarų krante persikėlęs buvęs Radiocentro diskžokėjus), Izraelio priešai turi žinoti, kad akimirksniu gaus atkirtį. Taigi ginkluoti automatais civiliai sutinkami prekybos centruose ar senamiesčio gatvėse – natūralus dalykas, visai nekenkiantis religinei Jeruzalės aurai.
Religinis svaigulys
Tai, ką daugelis turistų pajunta ir pamato Jeruzalėje, mūsų gidas (buvęs kariškis) Uri juokais vadina „beprotybių beprotybe“. Ir pasinerti į ją be galo malonu tiek ateistui, tiek giliai tikinčiam žmogui. Jeruzalė tikrai svaigina. Tad susiruošusiems į Šventąją žemę turiu tik vieną patarimą. Jei nesate uolus katalikas, būtinai prieš kelionę perskaitykite Senąjį ir Naująjį testamentus. Tuomet Izraelio religinis „productplacementas“ (biblinių vietų lankymas) jums tikrai teiks didelį džiaugsmą ir skatins dar didesnį smalsumą.
Tuomet vien Jeruzale neapsiribosite ir pasieksite mažų mažiausiai Galilėjos jūrą. Anot Evangelijų, eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pasakė savo apaštalams: „Eikite paskui mane! Aš jus padarysiu žmonių žvejais“. Keturi iš dvylikos Jėzaus mokinių vertėsi žvejyba Galilėjoje.
3,5 valandos skrydis į Tel Avivą
Į Tel Avivo Beno Guriono oro uostą atvykome penktadienio vakarą jau nusileidus saulei, „Wizz Air“ reisu. Jau buvo prasidėjęs Šabas – religinis žydų savaitgalis, kai beveik niekas nedirba (net liftai daugelyje viešbučių veikia automatiniu režimu, kad žydų ortodoksams nereikėtų spausti mygtukų). Todėl oro uostas, taip pat ir išvykimo salės, atrodė pustuštis. Keista, ypač turint omeny, kad išvykimo zonoje turistams reikia praeiti bent 7 patikros punktus, todėl įprastą dieną susidaro didelės eilės.
Iš oro uosto į Jeruzalę važiuojame mikroautobusu. Vairuotojas greitkeliu spaudžia su vėjeliu, nesikuklindamas signalizuoja antraeilininkams, tad sostinę pasiekiame rodos akimirksniu – per 45 min. Atsisukęs gidas Uri perspėja, kad vairuotojai Izraelyje – nekokie, nemoka važinėti, jų reikia saugotis.
Važiuodami pro kažkurią ministeriją imame stebėtis – ji aptverta metaline tvora, matosi gynybinis bokštelis. Paskui pro Kneseto rūmus. Štai jau ir centras.
Vakarieniaujame „Adomo“ restoranėlyje (eklektiškas meniu nuo risoto iki veršienos kepsnio). Jis įsikūręs naujoje pramogų zonoje, kuri įrengta senoje geležinkelio stotyje. Vienintelė bėda – oro temperatūra. Kovo pabaigoje – vos 10 laipsnių šilumos, lyja, pučia stiprus vėjas (filmuotoje medžiagoje nuolat girdisi jo ošimas).
Žvilgsnis nuo Jeruzalės kalvų: Vakarų krantas ir šventos vietos
Pažvelgę į žemėlapį, pamatysite, kad Jeruzalė, kurią Izraelis yra paskelbęs savo sostine, prisišliejusi prie Palestinos autonomijai priklausančio Vakarų kranto. Geopolitika čia svarbus dalykas. Daugelis musulmonų valstybių nepripažįsta Jeruzalės, kaip Izraelio sostinės. Juo labiau, kad iki 1967 m. Rytų Jeruzalė, kurioje gyvena dauguma musulmonų, priklausė Jordanijai, kaip ir Vakarų krantas (toks pavadinimas, nes ši autonomija yra vakariniame Jordano upės krante). Tačiau po Šešių dienų karo Izraelis pradėjo valdyti visą miesto teritorją. Taip liko iki šių dienų.
Tad nuo Jeruzalės kalvų galima matyti ne tik Šventąjį miestą (senamiestį, kaip jau minėjau, padalintą į keturis kvartalus pagal religijas). Jei pažvelgsite į priešingą pusę, pamatysite tvorą, skiriančią Vakarų krantą nuo Izraelio. Tolumoje, esant geram orui, matosi biblinis Jericho miestas (viena seniausių žmonijos gyvenviečių), nuo Negyvosios jūros (420 m žemiau pasaulinio vandenyno lygio) kylanti drėgmės migla. Kaip jau minėjau, Biblijos žinovai ten išvystų ir daugiau „stebuklinių“ vietų, kurias aplankė Jėzus.
Alyvų kalva
Pavažiavę dešimtį minučių autobusiuku pasiekiame apžvalgos aikštelę šalia Alyvų kalvos.
Jeruzalėje yra keliolika Biblijoje minimų vietovių. Išvardyti visų nėra reikalo, tačiau patarčiau būtinai aplankyti bent keletą: Izraelio karaliaus Dovydo kapavietę, Paskutinės vakarienės kambarį ant Siono kalvos, Alyvų kalną, Kristaus kapo bažnyčią.
Nuo Alyvų kalno atsiveria stulbinama panorama, iliustruojanti Jeruzalės multikultūrinį ir multireliginį svaigulį. Nuo kalvos pamatysite daugelį aukščiau minėtų Šventojo miesto vietų, taip pat garsiąją Al Aksos mečetę (į ją įleidžiami tik musulmonai). Kiek arčiau – senos istorinės žydų kapinės: antkapiai, dengti akmens luitais (žiūrėkite filmuotą medžiagą).
Lankydami šias iki šiol veikiančias ir ne kartą priešų niokotas kapines, žydai atneša ne gėlių, o po akmenėlį iš dykumos (gėlės šioje vietoje būtų prabanga).
Šiame tekste ne kartą vartojau svetimybę „productplacementas“. Bet kito termino nerandu, nes Jeruzalėje viskas pritaikyta turistams. Kad jie čia gerai jaustųsi ir paliktų kuo daugiau pinigų. Turiu omeny ne tik piligrimams skirtas kuklias prieglaudas ar prabangius apartamentus šalia kai kurių Izraelyje matytų šventovių. Nustebau, kad net ant Alyvų kalno turistai palieka dalį šlamančių: už nuotraukas su kupranugariu, asiliuku ar šventas knygas, turistinę literatūrą. O juk pakaktų žinoti, kad ant Alyvų kalvos Jėzus skelbė savo pamokslus bei pranašystes, melsdavosi. Biblijoje Alyvų kalnas taip pat minimas kaip vieta, iš kurios Jėzus įžengė į dangų.
Daugeliui galėtų kilti klausimas – ar ant Alyvų kalvos žydi daug alyvų? Tikrai ne. Šios kalvos pavadinimas kildinamas nuo alyvmedžių, kurių gausu kalno papėdėje esančios Visų tautų bažnyčios sode, kuris dar vadinamas Getsemanės.
Aplankę šį garsųjį alyvmedžių sodą, kuriame Jėzus po paskutinės vakarienės buvo suimtas, pasigrožėję kelių tūkstantmečių senumo augalais (bent jau taip teigė gidas), persikėlėme į Jeruzalės senamiestį, kuriuo grožėjomės nuo Alyvų kalvos.
Šventasis miestas ir karaliaus Dovydo kapas
Nors metas buvo gana ankstyvas, visos aplankytos mokamos automobilių ir autobusų stovėjimo aikštelės buvo sausakimšos. Vedami gido Urio, keliavome per visus keturis senosios Jeruzalės rajonus: armėnų, žydų, krikščionių ir musulmonų. Neslėpsiu, labiausiai masino noras pamatyti Paskutinės vakarienės menę, vaizduojamą daugybės dailininkų kūriniuose. Tačiau ne viskas iš karto, pirmiausia Siono kalvoje aplankėme biblinio Izraelio karaliaus Dovydo kapą. Prie įėjimo vyrai ir moterys atskiriami. Vyrai, einantys į menėje šalia kapo veikiančią sinagogą, privalomai užsideda šlikes (kepurėles, atskiriančias žmogų nuo dievo).
Čia patyriau vieną linksmesnių nuotykių. Kol, sukaustytas lietuviško kuklumo, abejojau, ar verta pro balsu besimeldžiančius ortodoksų maldininkus brautis iki karaliaus Dovydo kapo, nė nepajutau, kaip į parankę įsikibo rabinas (bent jau taip prisistatė). Akimirksniu atsidūriau prie kapo, apdengto šilkais.
Rabinas buvo labai šiltas ir paslaugus. Paklausė šeimos narių vardų, be klaidų (!) juos surašė ant mažų popierėlių, liepė sugalvoti palinkėjimus mylimiausiems žmonėms, suvyniojo popierių į gumuliukus ir sumetė į ertmę už kapo. Paėmęs mano telefoną, maloniai liepė stotis prie kapo ir nufotografavo. Dar pasiūlė pasimelsti – jungtis prie „brolių“ pulkelio.
Visa tai vyko žaibiškai. Paskui, maloniai šypsodamasis, pravėrė maldaknygę, kurioje – pluoštas dolerių. Kupiūros – tikrai ne po vieną dolerį. Ir tuo pačiu dangiškai maloniu balsu paprašė: gal ir jūs galite mums paaukoti...
Be abejo, aukojau. Ir ne vieną dolerį. Ir ne du. Nes smulkių kupiūrų neturėjau. Nes rabinas buvo tikrai maloningas. Nes savo mylimiausiems žmonėms mintyse meldžiau palaimos. Nes nė akimirkai nepamiršau anekdoto apie „vietinį ryšį“ su Dievu. Tikrai smagus nuotykis. Beje, dovanų gavau dar kvepiančią mirtos šakelę.
Paskutinės vakarienės menė
O paskui tekinas pasileidau vytis savo kolegas, kurie siauromis gatvelėmis artėjo prie Paskutinės vakarienės menės.
Tiesa, gidas Uri, pasakodamas apie biblines vietas, nuolat pridurdavo žodelį „manoma“. Taip nutiko ir apsilankius vietoje, kurioje, manoma, Jėzus paskutinį kartą vakarieniavo su savo apaštalais.
Ši menė ankstyvaisiais viduramžiais buvo perstatyta. Taigi jos architektūra tikrai nėra kažkuo įspūdinga (žiūr. filmuotą medžiagą).
Bent jau man buvo žymiai įdomesni žmonės ir jų elgesys. Viename kambario kampe – susikaupusios besimeldžiančios vienuolės. Kitame – giedantis vokiečių pulkelis. Dar nuošaliau – triukšmingas turistų iš rytų Europos pulkelis. Ir, galiausiai, centre – merginos iš Filipinų, susibūrusios ratelyje. Šioje triukšmingoje atmosferoje (kai tiek daug turistų, kitaip ir negali būti) jos meldėsi, giedojo, kol galiausiai viena pratrūko balsu verkti, šaukdama Jėzaus vardą. Draugės puolė ją guosti ir raminti. Tikrai įspūdinga scena, šioms sienoms suteikianti visai kitokią prasmę.
Kryžiaus kelias ir prekeiviai
Toliau – kelionė Via Dolorosa (Skausmingoji Kryžiaus kelio gatvė), kuri turi nuvesti iki pat Kristaus kapo bažnyčios – pačios švenčiausios vietos visiems pasaulio krikščionims. Šis kelias eina per kelis Jeruzalės kvartalus, virtusius elementariomis turgavietėmis. Kiekviena stacija (stotis), žyminti Kryžiaus kelią, pažymėta specialiu ženklu. O šalia vyksta prekyba drabužiais, užkandžiais, paprasčiausiais suvenyrais. Šis faktas, tiesą sakant, nustebino. Kažkaip išgaravo visas šventumas. Kita vertus, juk ir Lietuvos miesteliuose turgavietės kurdavosi šalia bažnyčių. Tad prekiauti marškinėliais su užrašu „Made in Palestine“ vietoje, kurioje suklupo Kristus, nešdamas kryžių, gal ir normalu.
Kryžiaus keliu per Jeruzalės senamiestį po kelias valandas trukusios kelionės galima pasiekti švenčiausią pasaulio krikščionims vietą – Kristaus kapo bažnyčią. Religijos istorikai teigia, kad Jėzus buvo nukryžiuotas, palaidotas, ir prisikėlė. Bažnyčioje rasite Kristaus kapą (koplyčią) ir paskutinio patepimo akmenį (atgabentą čia iš uolos).
Įdomiausia, kad čia kartu sugyvena 6 skirtingos konfesijos: graikų ortodoksai, armėnų ortodoksai, Romos katalikai, Sirijos ortodoksai, koptikai bei Etiopijos Bažnyčia. Skirtingų bažnyčių atstovų sinergija šioje šventovėje – tikrai dieviškas dalykas.
Pamaldos vyksta pagal grafiką. Tuo metu, kai lankėmės mes, po šventovę, skambindami varpeliais bei kitokiais skrabalais, smilkydami erdvę šventais dūmais, lyg užvesti zujo du šventikai. Tikrai įspūdingas reginys, kvapų ir garsų simfonija. Gal net magija.
Bet dar didesnė magija laukė prie Paskutinio patepimo akmens (ant jo Kristus buvo paguldytas, kai jį nukėlė nuo kryžiaus). Natūralu, kad dalis tikinčiųjų, apimti ekstazės, verkia, išgyvendami Kristaus kančią. Kiti puola gultis ant akmens, jį bučiuoja. Dar kiti tikrus cirkus krečia: deda ant akmens savo rankinukus, pinigines, telefonus...
Dar kelios akimirkos ir pro degančių žvakių salas prisiiriame iki marmurinės koplyčios, kurioje – klintyse išskaptuotas Kristaus kapas. Juk žinote, kad Kristus trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių. Taigi kapas tuščias – tik akmuo ir žvakės. Tačiau eilė prie šios koplyčios – milžiniška. Žmones čia vilioja smalsumas ir gilus tikėjimas.
Tiesa, Kristaus kapo koplyčia buvo uždaryta dėl remonto darbų. Tačiau šiuo metu ir vėl atvira tikintiesiems.
Raudos ir laiškai Dievui
Pasakyti, kad įspūdis, apsilankius Kristaus kapo bažnyčioje, yra stiprus, tai reikštų beveik nepasakyti nieko. Dar didesnis epitetų deficitas ištiko iš senamiesčio pro Didžiąją Menorą laiptais leidžiantis link Raudų sienos, dar vadinamos Vakarine Jeruzalės šventyklos (statytos 516 m. pr. m. e.) siena (literatūroje – Western Wall).
Pabandykite ir jūs pajusti šią ypatingą atmosferą. Apačioje atsiveria įspūdinga aikštė, pilna maldininkų. Pakeliui ant laiptų žydai ortodoksai, išsiskiriantys vėjyje besiplaikstančiomis plaukų sruogomis, pardavinėjantys literatūrą, tylomis panosėje dėstantys savas tiesas. Ir kai, persiėmęs šia žydiška atmosfera pakeli akis į tolį, išgirsti musulmonų imamą, iš priešais stovinčios mečetės kviečiantį maldai. Tiesą sakant, nežinau, iš kurios mečetės skinda garsas. Gal iš ant kalno pastatytos al Aksos mečetės – viena svarbiausių islamo šventviečių po Mekos ir Medinos?
Visi garsai susilieja į nuostabų derinį, nuo įspūdžių ima suktis galva, tad imi savęs klausti kur aš: Šventojoje Žemėje ar kažkokiame nesuvokiamame religiniame Kosmose? Visi išoriniai dirgikliai, apsukantys galvą, susiję su visiškai skirtingom religijom. Tačiau būtent čia, Jeruzalėje, jos visos kartu kažkaip keistai dera.
Laiptų apačioje – patikros punktas. Panašiai kaip oro uoste, apsaugininkai patikrina kuprinę, kišenes, ir įleidžia į knibždančią maldininkų aikštę, prie Raudų sienos. Ir nors žinau, kad mano laišką Dievui prieš Velykas surinks rabino patarnautojai ir kartu su kitais laiškais išveš ir palaidos žydų kapinaitėse, traukiu popieriaus lapą ir rašau: „Gerasis Dieve...“. Tuomet ant galvos užsidedu šlikę (kepurėlę) ir artinuosi prie šio istorinio stebuklo.
Raudų sienos pavadinimas Vakarinei sienai prigijo viduramžiais. Tuomet Palestiną užėmę arabai, matydami prie sienos dėl babiloniečių sugriautos šventyklos verkiančius žydų maldininkus, akmens blokų statinį praminė Raudų siena. Raudų siena žydams yra šventa vieta jau daugybę amžių., o štai tradicija dėti raštelius į akmeninius sienos blokų plyšius išpopuliarėjo ne taip seniai – XVIII a.
Už pagalbą rengiant šį straipsnį dėkojame Izraelio turizmo departamentui, kelionių agentūrai „West Express“, gidams Uri Golani ir Julijai Čižienei.
