Kasdien mieste girdimas automobilių purpsėjimas bei statybų aikštelių trimitavimas skatina sėstis ant ekologiškos transporto priemonės – dviračio – bei leistis į savęs ir gamtos pažinimo kelionę.
Dviejų dienų nuotykį bene geriausia pradėti minant Lentvario gatve Senųjų Trakų link. Būtent čia ir pradedame versti lietuviškos gamtos knygos puslapius.
Truputį paprakaitavus laukia ir pirmoji stotelė – bajoriška aura spinduliuojanti Trakų Vokės dvaro sodyba. Neoklasicizmo stiliaus statinys, žaliuojančių medžių apsuptyje, išryškėja tarsi žėrintis perlas.
Dvaro teritorijoje taip pat galima išvysti ir gausybę senovinių pastatų: skalbyklą, kumetyną, svirną, kluoną bei kalvę. Įkvėpęs gryno oro ir užkandęs keletą naminių sumuštinių čia imi suprasti, kad net ir XXI a. galima tikėti ne tik Henriko Radausko kurta pasaka, bet ir tikru pasauliu.
Skirtingas kartas sujungiantis maršrutas
Aplankę prancūziškus Versalio rūmus primenantį dvarą vėl šokame į trasą ir dumiame į Senuosius Trakus. Žodis „Senieji“ – esminis, nes vos tik atvykęs gali išgirsti istorijos šnabždesį. Dvipusis gatvinis rėžinis kaimas, su mediniais vienaukščiais namais, jau nuo pat pirmų akimirkų primena dar mokykloje girdėtus senųjų Lietuvos kaimų istorijos fragmentus.
Senųjų Trakų piliakalnis, Viešpaties apsireiškimo vienuolynas bei daugiau nei 120 metų skaičiuojanti neogotikinė bažnyčia leidžia visiškai pamiršti didmiesčio triukšmą ir nerti į ramybe alsuojančias minčių gelmes.
O minant dviračiu ir puoselėjant „žaliąjį“ keliavimo būdą minčių nestinga. Kintantis kraštovaizdis ir kelio pašonėje ošiantys medžiai ilgainiui užhipnotizuoja ir skatina pamiršti rutiną bei susitelkti į tikslą – distancijos įveikimą. Būtent tokių minčių aplankytas bei natūralios gamtos apsuptas gali prisiminti ir baroko epochos poeto Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus žodžius: „Savęs aš pilnas. Ko man daugiau reik?“.
Senuoju keliu atvykus į Trakus galima ir pasilepinti – tradiciniai miesto kibinai ir lietuviški patiekalai padės atgauti jėgas ir suteiks naujų tolimesnei kelionei. Reikia pabrėžti, kad kelionė dviračiu – ne pats lengviausias, bet bene dinamiškiausias ir „žaliausias“ keliavimo būdas, gerinantis širdies darbą.
Trakuose, žinoma, laukia „Trakų štai garbinga pilis!“. Maironio eilėse apdainuota tvirtovė leidžia pakeliauti laiku atgal: vyresniems dar kartą prisiminti jau girdėtas istorijas, o mažesniems nustebti ir atrasti kažką naujo.
Kunigaikščių Kęstučio ir Vytauto iniciatyva dar XIV a. pastatytoje tvirtovėje veikia muziejus, demonstruojamos istorinės ekspozicijos, vyksta įvairios šventės. Netoli tvirtovės stovi ir Švč. Mergelės Marijos apsilankymo mažoji bazilika. Kelionė dviračiais aplink Trakus – skirtingas kartas sujungiantis nuotykis.
Vienos dienos per mažai
Kadangi maršrutas nemenkas, o pamatyti tikrai yra ką, šalia Trakų reikėtų stabtelti nakvynei ir atgauti jėgas prieš kitos dienos iššūkius. O kas gi gali būti geriau už ramų vakarą lietuviškos gamtos apsuptyje?
Sekantį rytą vertėtų pradėti minant „koridoriumi“ tarp Akmenos ir Galvės ežerų. Jei diena karšta – galima atsigaivinti, o maudynių kadrus užfiksuoti į orą pakeltu dronu. Vaizdas iš viršaus primins vandeniu užpildytus Marso kanjonus.
Tuo metu šiaurinė Trakų apylinkės atkarpa gali priminti mažąsias Lietuvos Alpes ir pareikalauti šiek tiek daugiau jėgų. Visgi „žaliasis“ keliavimas tuo ir žavi, kad privalai padirbėti su savimi: siekti užsibrėžto tikslo, įveikti nuovargį.
Juk prizas už numintus kilometrus Trakų rajone ne bet koks, o išskirtinis. Apsukę ratą pro Daugirdiškes ir Semeliškes bei pasigrožėję šalia šių vietovių pūpsančiais ežerais, dvarų griuvėsiais ir bažnyčiomis pro Kudrionių girią grįžtame prie Galvės ežero.
Apžvalgos aikštelė, su vaizdu į miškų apsuptą vandens telkinį, kiekvienam taps nelengvo minimo saldžiu vaisiu. Visai šalia esanti Angelų kalva taip pat atvers gražų lietuvišką kraštovaizdį. O, kad vaizdų būtų iki soties, Bulvių kelio apžvalgos aikštelė taps tikru desertu net ir išrankiausiems keliautojams. Rizika tik ta, kad dviračiais aplankius Bulvių kelią, galima akimirksniu užsinorėti šaltibarščių ar cepelinų.
Galiausiai, Senasis Trakų kelias atveda į Užutrakio apylinkes, kur puikuojasi bajoriški neoklasicizmo rūmai. Žvelgdamas į didybe ir grakštumu alsuojantį kraštovaizdį gali ir pats pajusti vidinį pasididžiavimą – juk per pusantros dienos numinta ne viena dešimtis kilometrų...
Bajorui Juozapui Tiškevičiui priklausiusių rūmų teritorijoje dvelkia prancūziška elegancija. Parke puikuojasi įvairios skulptūros, tyvuliuojantys tvenkiniai. Mažo pusiasalio pakraštyje esanti dvaro pavėsinė ne vienam taps atsigaivinimo ir įspūdžių pasidalijimo vieta.
Dienai persiritus į antrą pusę atgalios, į Vilnių reikėtų vykti minant Skaisčio ežero pašone, Kariotiškių link. Pasiekus Graužio ežero krantą prieš akis atsivertų Lentvario dvaro vaizdai. Patyrinėjus dvaro apylinkes ir pasidarius dar dešimtį asmenukių, šalia esančiame Graužio ežero parke galima ir paužkandžiauti, o pasisotinus – vėl sėstis ant dviračio ir jau žinomu Lentvario gatvės keliu traukti atgal į Vilnių.
Laikas gamtoje – geriausia sielos terapija
Tokia išvyka greičiausiai atims nemažai jėgų, bet tiek emocinė, tiek fizinė būklė po įveiktų kilometrų bus nepakartojama. „Žalia“ išvyka dviračiais aplink Trakus ne tik leis pasiganyti akims, bet ir suteiks įkvėpimo ir drąsos tolimesniems darbams. Gamta – tikrieji mūsų namai, o laikas juose – geriausia sielos terapija neramumų kupiname XXI a. pasaulyje.
Lietuvoje galima daug ką pamatyti ir ištyrinėti – reikia tik sėstis ant dviračio ir, puoselėjant gamtą bei sveiką gyvenimo būdą, leistis į nuotykius.