Faktas – tai viena įdomiausių ir patikimiausių vienos dienos kelionių, kokią tik galima sugalvoti Lietuvoje. Klaipėdoje palieki bet kokią motorinę transporto priemonę prekybos centro aikštelėje ir sėdi ant išnuomoto dviračio.
Labai populiarūs ir elektriniai paspirtukai. Teoriškai ir jais būtų įmanoma nuriedėti iki Juodkrantės ir atgal, tačiau tokių narsuolių sutikti neteko. Bet po Smiltynę ir Klaipėdą raižančių – apstu. Teko matyti ir ant dviračių tako paliktus elektrinius paspirtukus. Gal baigėsi baterija, o gal tiesiog netikėtai užklupo lietus? Tos dienos vakarą saulėta ir karšta diena baigėsi liūtimi ir balomis iki kelių.
Netikėta Smiltynė
Per keletą minučių atsiduri prie Smiltynės perkėlos. Keltai čia juda maždaug kas pusvalandį. Bilietus paprasta nusipirkti specialiai čia įrengtose automatinėse kasose.
Kai keltas prisišvartuoja kitame krante, iškart prasideda dviračių takas, vedantis iki pat Nidos. Tačiau ten neseniai pabuvota motociklu. Norisi ir verta visą dieną skirti Juodkrantei. Tai tikrai nėra vieta trumpam stabtelėjimui.
Turiu laiko. Iki Juodkrantės vos 20 kilometrų. Galima išbandyti nedidelę ekskursiją po Smiltynę. Vos poros kilometrų vingis. Į Jūrų muziejų ir delfinariumą šįkart neisiu. Gal ir gerai – juk tokioms pramogoms reikia paskirti kurią kitą dieną.
O ar bandėte, patekti toliau už muziejaus? Ten yra dar vienas molas – pietinė jūros vartų dalis. Šiaurinis yra gerokai sukultūrintas, o šis – žavus žmogaus ir stichijų kovos liudininkas. Jūros vartai iš šios pusės visai kitokie. Šalia šio molo dažnai galima rasti smulkių gintaro gabalėlių, nes mažai kas ateina jų surinkti.
Niekada nesinori keliauti tuo pačiu keliu. Toks neplanuotas viražas pasufleravo puikią idėją – bent jau kurį laiką važiuoti pajūriu. Ar smėlis pakankamai tvirtas?
Dviračių taku ar pajūriu?
Juodkrantė yra nuostabi ir nepakartojama, bet kad jūs žinotumėte, koks gėris yra pats važiavimas dviračiu iki jos! Akivaizdu, kad tai jau suprato minios aktyvių žmonių. Kol išsivaduoji iš Smiltynės prieigų, tol esi minioje.
Tik už kelių kilometrų aktyvūs poilsiautojai tarsi subyra pavieniui arba į grupeles. Važiuoti darosi erdviau. Buvo pakankamai užsispyrimo ir jėgų, todėl kelionę dar labiau nuspalvinau – ryžausi bent dalį kelio minti pajūriu, o ne dviračių taku.
Tai tikrai įmanoma. Žinoma, reikalauja šiek tiek daugiau jėgų. Geras dviratis visai lengvai rieda ten, kur susiduria Baltijos vanduo ir smėlis. Tokiame kelyje visada esi prie jūros. Gali degintis važiuodamas. Gali bet kada sustoti ir nerti į bangas.
Šitokiu būdu būtinai rasi tokių vietų, kur iki pat horizonto neužmatysi nė vieno žmogaus. Tik tu, smėlis, saulė ir Baltija.
Dviračių takelis pradeda labiau vingiuoti. Juodkrantė jau čia pat. Beliko įveikti tik didžiulę kalvą – ir jau miestelyje. Tiesa, galima pavažiuoti pajūriu dar šiek tiek Nidos link ir tik tuomet sukti į gyvenvietę. Ne taip seniai šiame kurorte buvo atidarytas naujas pažintinis dviračių takas, kuris prasideda nuo pietinės Juodkrantės dalies iki pajūrio dviračių trasos. Taigi, jau atvykstant galima prasukti pro pilkųjų garnių ir kormoranų koloniją, užsukti į Avikalnio kyšulį.
Istorija ant gintaro klodų
Juodkrantėje patyrusi kavinės padavėja paaiškino, kad dabar yra kaip tik tas metas, kai jau galima paskanauti iš tiesų šviežios žuvies. Iki vasaros vidurio paprastai rūkoma dar pernai užšaldyti karšiai, uotai ar jūros ešeriai. Iš tiesų tai nereiškia, kad atšildyta ir išrūkyta žuvis nėra skani. Tiesiog visada norisi žinoti tiesą.
Beje, ar žinote, kad prieš gerus keturis amžius Juodkrantė buvo kitoje kalvos pusėje – prie jūros. Smėlis atvijo gyventojus šiapus. Tuomet naujakuriai prisiglaudė prie jau buvusio Grikienės (nuodėmių) kaimo. Gal dėl to kai kurie gamtos paminklai čia turi Grieko (nuodėmės) pavadinimą. Netrukus buvo įkurta pirmoji karčema, prasidėjo rimtas žvejybos verslas. XVIII a. pabaigoje į Juodkrantę persikėlė ir dalis užpustyto Karvaičių kaimo gyventojų.
XIX amžiaus viduryje Juodkrantė pradeda gyventi savo aukso laikus ir tampa panašia į tai, ką turime dabar. Tuomet čia plaukdavo garlaiviai su turistais iš Klaipėdos, Tilžės. Marių dugne rasti gintaro klodai. Kartu su gintaro pramone vystėsi ir poilsio sektorius.
Na, o dabar, be jau įprasto Raganų kalno skulptūrų, čia turime įvairių kitų meno ekspozicijų. Jau daugelį metų marių pakrantę puošia akmeninių skulptūrų parkas. Įlankoje kasmet statomos šiaudinės skulptūros, kurios rudeniop būna sudeginamos. Šiemet poilsiautojus džiugina įspūdingos smėlio skulptūros.
Paukščių čiulbesio beieškant
Šiaurinėje Juodkrantės dalyje, ties Gintaro įlanka, yra 1600 metrų ilgio pažintinis gamtos takas. Čia galima pamatyti raudonųjų ąžuolų žiedą, pasiklausyti paukščių ir pajusti sengirės dvasią.
Įdomu tai, kad Juodkrantėje įprastas navigacijos sistema paklysta miškuose ir nežino kai kurių miško takelių. Pavyzdžiui, jei ieškote garsiosios garsų gaudyklės – trijų metrų skersmens medinio „megafono“ – geriau tiesiog sekite medines rodykles ir taką, net jei objektą rodo telefone esantis žemėlapis.
Jei iš tiesų, tai navigacija nuvedė pėsčiųjų takais į fantastišką sengirės slėnį tarp kalvų. Čia nėra takų. Garsų gaudyklė liko vos už pusantro šimto metrų. Visa ši dauba pasirodė esanti tikrų tikriausia paukščių čiulbesio gaudyklė. Ten jų balsai buvo girdėti gerokai garsiau nei vėliau surastame mediniame trimite, o žmonijos triukšmas dėl reljefo tarsi išnyksta.
Visai netoli šios vietos yra dar vienas mažai kam žinomas objektas – Juodkrantės švyturys. Šis metalinis statinys yra iškilęs ant Raganos kalno viršūnės. Pats švyturys yra beveik 20 metrų aukščio, tačiau užlipti nepavyks. Jis iki šiol veikia ir jūreiviams yra matomas už 33 kilometrų.
Kelionė atgal į Klaipėda neužtruko. Į vieną pusę su maudynėmis prireikė trijų valandų, o atgal pakako ir vienos. Užklupęs lietus suveikė kaip dopingo botagas. Po liūties dangus nurimo. Ledų porcija ir balintos kavos puodelis prie šiaurinio jūros vartų molo buvo lyg vyšnia ant tobulo torto.
Projektą „Ištikimas Baltijos jūrai“ inicijuoja „Baltijos ledai“.
