Kodėl visas kaimas iš žmogaus veido žinodavo, kad jis įsidarbino vietiniame kalėdinių žaislų ceche, bet įgūdžių jam kol kas trūksta?
Ar normalu, kad darbo vietoje, kur pučia stiklą, čekai rūko ir dar geria alų?
Kodėl atvykėliams iš Lietuvos nebebuvo laisvų vietų viešbutyje, normalus susisiekimas su kuriuo kas vakarą nutrūksta 19 valandą, o kambariuose net nėra vonios patalpų?
Atsakymus į šiuos klausimus rado grupė Lietuvos žurnalistų, kurie Čekijos turizmo departamento kvietimu (ir finansavimu) lapkričio pabaigoje svečiavosi Liberece ir šio miesto apylinkėse.
Ještěd televizijos bokštas su viešbučiu ir restoranu
Kai kolega Saugirdas paklausė už turizmą Libereco regione atsakingo Davido, kas šiame maždaug per 100 km nuo sostinės Prahos nutolusiame krašte yra traukos objektas Nr.1, Čekijos TD darbuotojas iššovė žaibiškai ir nedvejodamas: „Ještěd!“
Suglumę žiniasklaidos atstovai susižvalgė: tokio punkto mūsų ekskursijų planuose nėra...
Kitą rytą svečiai iš Lietuvos 8 val. jau susirinko į autobusiuką – švelnaus rudens peizažą pro jo langus netrukus pakeitė išties žiemiški vaizdai, o vairuotojo Jaceko veide matėsi vis daugiau streso dėl prastėjančių eismo sąlygų.
Iš daugelio apylinkių matomas futuristinis statinys pasiekiamas maždaug per pusvalandį, pakilus į 1 012 metrų aukštį.
Kelionės organizatoriai prasitarė, kad žurnalistus planavo apgyvendinti būtent čia. Tačiau ir išankstinė rezervacija nepadėjo – vietų jau nebebuvo. Kuo ši vieta taip vilioja lankytojus ir iš visos Čekijos, ir iš viso pasaulio?
„Šis viešbutis reklamuojasi, kad siūlo nakvynę debesyse. Ir šiuo atveju reklama yra tiesa“, – šypsosi mūsų kelionės vadovė Katarzyna.
Šis statinys – viešbutis su restoranu apačioje ir 100 metrų aukščio televizijos bokštu, čia iškilo nuo 1966 iki 1973 metų.
3 žvaigždučių viešbutyje yra iš viso yra 49, įskaitant papildomas lovas, vietos. Dalis kambarių dėl savo mažumo turiu tik bendrus dušus. Beje, visame komplekse draudžiama rūkyti.
Nuo čekiškojo Ještědo viršūnės atsiveria vaizdai į Vokietiją ir Lenkiją.
Seniausias kalėdinių dekoracijų cechas „Rautis“
Nedidelėje Poniklá gyvenvietėje Krkonoše kalnuose įsikūrusi firma savo tradicijas skaičiuoja nuo nuo 1902 metų. Jau tuomet čia pradėti gaminti stiklo karoliukai – jie virsta kalėdiniais žaisliukais, bižuterijos detalėmis, namų dekoracijomis ar kitokiais rankdarbiais. Procesas per šimtmetį gerokai patobulėjo, tačiau ir šiais laikais gamyba dvelkia autentika.
Lankytojams karoliukų gimimas rodomas be jokių pagražinimų: su visais žaliavos dūžiais, gamybą lydinčiais aitriais kvapais ir nešvaria aplinka.
Atrodo, kad 20 nuolatinių „Rautis“ darbuotojų ir sezoniškai samdomi jų pagalbininkai gali nebūti itin laimingi dėl darbo sąlygų čia. Tačiau jaunoji dirbtuvių užsienio rinkodaros vadovė Barbora Kulhavá atvirauja, kad senais laikais, kol rankų darbo proceso nepalengvindavo kai kurie įrengimai, padėtis būdavo dar liūdnesnė.
Vienas iš proceso etapų – karoliukai dengiami sidabrinės spalvos emulsija. Sidabravimas iš vidaus (beje, metodas, kuris leidžia išgauti sidabrinę spalvą, nuo senų laikų būdavo laikomas paslaptimi. Anksčiau tam būdavo naudojamas švinas ir cinkas, vėliau, sidabro nitrato tirpalas.).
Dienos šviesoje vyksta reakcija, nuo kurios emulsija tamsėja. Dabar į sujungtų karoliukų eilę (savotišką gofruotą vamzdelį) chemikalus įtraukia kompresorius. Anksčiau tai tekdavo daryti žmogui, burna traukiant orą.
Taip emulsijos patekdavo į organizmą, ji per kraują pasiskirstydavo po kapiliarus. Į lauką išėjęs darbuotojas gaudavo dozę šviesos ir jo oda... pajuoduodavo.
„Visas kaimas žinodavo, jeigu kažkas įsidarbindavo karoliukų fabrikėlyje“, – sakė B.Kulhavá.
„Rautis“ atstovai teigia, kad yra sukūrę per 20 000 skirtingų karoliukų dekoro stilių bei motyvų, ir šis skaičius po truputį vis dar auga.
Imant šiuos rutuliukus ir veriant ant plonų vielyčių, įgudusiais pirštais galima sukurti bet ką – pradedant žvaigždėmis ir angeliukais, gyvūnais ir dviratukais ar lėktuvėliais, baigiant konkretaus pavadinimo nepriimančiais fantazijos vaisiais.
„Rautis“ produkcija daugiausiai eksportuojama – ne tik į Vokietiją, Austriją, Šveicariją, bet ir Jungtines Valstijas. Karoliukų gamintojai džiaugiasi, kad jų rankdarbius pastaraisiais metais vis dažniau atranda ir patys čekai.
Interaktyvus mokslo muziejus „iQLandia“
Dar neįžengę vidun, šio modernaus interaktyvaus mokslo centro aikštelėje galite padaryti apšilimą – nesunkiai pakelti automobilį. Tiesa, šis iššūkis įveikiamas ne vien raumenų jėga, bet ir galva – pritaikytas sverto principas.
Viduje pasitinka unikalus šokantis fontanas – šviesomis ir vandens srovėmis jis atspindi tai, ką ekrane nupaišote arba užrašote jūs.
Lankytojų laukia ir Thespianas – robotas–humanoidas. Lietuviškai su juo nesusikalbėsite, tačiau čekiškai, lenkiškai, vokiškai arba angliškai jis su jumis pabendraus. Taip pat, perėmę jo valdymą, galite paversti Thespianą savotišku savo avataru.
Keturiuose „iQLandia“ aukštuose taip pat yra 3D planetariumas, astronautų treniruočių stendas, įvairiomis formomis prijaukinti elektros, ugnies, šviesos ir žaibų šokiai, be to, kūnu galima pajusti gamtos stichijas bei aktyviai apžiūrėti per 400 eksponatų.
Milžiniškas ventiliatorius leidžia pajusti, ką reiškia iki 80 km/val. padidėjantis vėjo greitis. Drebančios žemės imitavimo stendą galėtume vadinti visai linksma atrakcija, jei ne čia pat monitoriuje rodomi šiurpūs vaizdai – nufilmuoti tikri drebėjimai, kurių metų griūva statiniai ir žūsta žmonės.
Vaikai čia apskritai pasijunta kaip fantastikos filme, o ir jų tėveliai randa, kur pamiklinti kojas, rankas, o svarbiausią – galvą.
Apžiūrėti ekspoziciją ir apsilankyti planetariumo seanse leidžiantis bilietas suaugusiam kainuoja 11,5 euro, vaikui iki 15 metų – 7 eurus. Viešnagei į šį Libereco centrą jo šeimininkai rekomenduoja numatyti bent 4 valandas. Iš tiesų, viską apibėgti galima ir per valandą, tačiau daugelį dalykų norisi išbandyti pačiam, o tam galima sugaišti ir pusdienį.
Seniausias Čekijos stiklo dirbinių cechas Harrachove
Šį, kaip teigiama, seniausią Čekijos stiklo fabriką dar 1712 metais įkūrė Harrachų šeima, nuo šios pavardės kilo ir gyvenvietės pavadinimas – Harrachovas.
Šiuo metu fabrike keliomis pamainomis dirba iš viso apie 120 darbininkų.
Lydydami stiklą, meistrai išgauna apie 40 jo spalvų ir atspalvių.
Iš specialaus smėlio, kalio, klinčių ir bario oksido susidedanti stiklo žaliavos masė maišoma su tam tikrų metalų oksidais. Pavyzdžiui, nuo kobalto stiklas mėlynuoja, vario – žaliuoja, o nuo selenio tampa rožinis.
Stiklo gamybos ir apdorojimo proceso metu jo temperatūra siekia apie 1 250 laipsnių Celsijaus. Prie krosnių – dar karščiau. Gali pasirodyti keista, tačiau daugelis meistrų, neatsitraukdami nuo darbų, dar spėja rūkyti vieną cigaretę po kitos. Kur kas lengviau suprasti čia dirbančiųjų norą ir fizinį poreikį nuolat kažką gurkšnoti. Antraip grėstų dehidratacija. Tas kažkas gali būti sultys arba vanduo. Arba alus, iš visai neseniai čia pat pagamintų taurių. Toks vartojimas pagal vidaus tvarką yra teisėtas ir priimtinas, mat alkoholis yra vos kelių laipsnių stiprumo.
Savo produkciją ši kompaniją eksportuoja mažiausiai į 35 pasaulio valstybes.
Po to, kai lankytojams parodoma „paprasta“ stiklo gamybos technologija, svečiai vedami į Stiklo muziejų. Kad galėtų pamatyti, kokios iš tiesų neribotos yra stiklo meistro galimybės. Beje, muziejus veikia istoriniame, tais pačiais 1712 metais statytame pastate. Muziejaus kolekcija didžiausia Čekijoje – maždaug 3 000 eksponatų.
Tarp jų yra ne tik praėjusio ar užpraėjusio amžiaus dirbinių: seniausiems egzemplioriams – per 300 metų (ir iki šiol jie toli gražu dar neatvirtę į smėlį).
Pamėgę stiklą ir įvairias jo formas, nejučia būsite įvilioti į suvenyrų ir buityje naudingos stiklo produkcijos parduotuvę. Išleidę bent 500 kronų (18,5 euro), gausite 5,5 euro nuolaidą.
„Ajeto“ stiklo šedevrų dirbtuvės Lindavoje
„Vien šioje patalpoje esančių stiklo dirbinių bendra vertė apie milijoną eurų“, – lyg tarp kitko, bet su akivaizdžiu pasididžiavimu pasakoja ekskursijos po „Ajeto“ gamyklą gidas. Krepšiais ir fotoaparatais apsikarstę lankytojai suklusta ir stengiasi tapti rangesni. Kai kurie kolekcijos pavyzdžiai – apdaužyti arba visai suniokoti. Vadinasi, jų kaina padarė įspūdį ne kiekvienam.
Į kainas tikriausiai nežiūri mylimiausi „Ajeto“ produkcijos užsakovai – arabų šeichai. Dėl klientų, kurie leidžia klestėti, čekai pasirengę iš stiklo išlieti bet ką. Vėliau sužino, kad, pavyzdžiui neįtikėtino ištaigingumo šviestuvą arabai pakabino Abu Dabio geležinkelio stotyje... Vilnių ar Kauną toks irgi neabejotinai papuoštų, nekalbant apie Lentvarį – pagalvoji.
Pirmoji stiklo masė šiame fabrike buvo išlydyta 1994 m.
Nuo tada po visą pasaulį yra pasklidę daugybė čia gimusių, dažnai vienetinių stiklo šedevrų.
Apsilankyti „Ajeto“ būstinėje smagu vien dėl keistosios stiklo tavernos. Čia po vienu stogu – ir baras su stalais susėsti išalkusiems, ir suvenyrų prekybos kampelis, ir stiklo meistrų parodomasis cechas. Sėdite, valgote, pavyzdžiui, šiuose kraštuose populiarią česnakinę sriubą ir stebite, kaip meistrai traukia iš krosnies karšto stiklo gabalėlius, juos gludina, pučia. Norite pabandyti pūsti patys? Prašom prie krosnies!
Sychrovo rūmai
Sychrovas – tai 1690-1693 pastatyti ir XIX a. antroje pusėje perstatyti neogotikiniai rūmai, apsupti didelio parko. Į šią prabangią Rohanų–Bretanės (Prancūzija) aristokratų giminės rezidenciją lankytojus vilioja įspūdinga prancūzų portretų kolekcija, įvairūs koncertai ir pasirodymai.
Be to, šventiniu laikotarpiu rūmų kieme šurmuliavo kalėdinė mugė. Regis, būtent dėl jos čia nusidriekė milžiniška eilė, kurios galas slėpėsi kažkur tarp automobilių jų aikštelėje.
Atmosferą rūmuose pasistengta sukurti taip, tarsi dar vakar čia kažkas gyveno. Indai, knygos, įvairūs mažmožiai išdėlioti ne kaip eksponatai, o gyvo interjero dalis. Padėklai su sausainiais neatrodo taip, kad jų norėtųsi paragauti, bet dėl bendro įspūdžio dabartiniai rūmų šeimininkai šiek tiek butaforijos sau leido.
„Čia kunigaikščio kambarys, čia – kunigaikštienės vonia, čia – medžioklės ginklų ir trofėjų kabinetas, o čia – karališkasis miegamasis“, – vedžiodama iš patalpos į patalpą, pasakoja jauna gidė.
Dvaras didžiuojasi medžio dirbiniais – baldais ir interjero puošybos detalėmis. Pagrindinis Sychrovo medžio raižytojas Petras Bušekas Rohanų dinastijai tarnavo net 38 metus.
Rūmuose eksponuojamą Rohanų giminės paveikslų kolekciją sudaro net 243 portretai. Dvaro bibliotekoje yra per 7 000 knygų, parašytų ne tik prancūzų, bet ir vokiečių, anglų, lotynų kalbomis.
Garsiosios Rohanų giminės atstovai Sychrove gyveno iki pat 1945 metų, kai šiuos rūmus nacionalizavo tuometinės Čekoslovakijos valdžia.
Liberecas: įspūdinga Rotušė ir didmiesčio šurmulys
Šiaurės Bohemijos regione esantis per 100 tūkst. gyventojų turintis Liberecas yra penktas pagal dydį Čekijos miestas, nuo sostinės nutolęs per 111 km.
Libereco (įkurto 1 348 m.) pasididžiavimas ir daugelio istorinių įvykių arena – Rotušės aikštė, kurioje dar paskutinį lapkričio sekmadienį buvo įžiebta pagrindinė miesto Kalėdų eglė.
Būtent šioje aikštėje XVII a. buvo pastatyta senoji Libereco rotušė, menanti 1602-uosius. Bėgant amžiams miestelio bendruomenė ir valdžia suprato, kad statinys nebeatitinka poreikių, nes elementariai yra per mažas. Šalia nutarta statyti „normalią“ rotušę. Kai kelis kartus didesnis pastatas nuo 1 888 iki 1893-iųjų iškilo, senąjį nugriovė. Dabar daugeliui to labai gaila, man senoji rotušė atrodo įdomesnė. Vienintelė paguoda – aikštės grindinyje liko kontūrai, kur tiksliai ji stovėjo.
„Kas norėtų pavadovauti Liberecui?“, – šmaikštavo rotušės administracijos atstovė, ragindama nebijoti nusifotografuoti pagrindiniame krėsle. Beje, ji minėjo, kad iš šios tribūnos yra teko kalbėti pačiam Adolfui Hitleriui – Liberecas visada buvo laikomas Čekijos vokiečių sostine, o prieš II pasaulinį karą po vietinės reikšmės sąmokslo apskritai buvo prijungtas prie Vokietijos.
Iš rotušės bokšto balkono 360 laipsnių kampu atsiveria įspūdinga miesto ir apylinkių panorama.
Per II pasaulinį karą Liberecas buvo subombarduotas. Kliuvo ir rotušei. Jos konstrukcijos liko tokios pažeidžiamos, jog laikinai net buvo uždrausta važiuoti pro ją tramvajams su žmonėmis. Tramvajus privažiuodavo ir išleisdavo keleivius aikštės prieigose. Žmonės pro rotušę praeidavo pėsčiomis, o tuščias tramvajus – lėtai pravažiuodavo. Tuomet keleiviai vėl susėsdavo ir tęsdavo kelionę. Bijota, kad sunkiasvorio transporto rezonansas sugriaus pažeistą didingą pastatą. Vėliau rotušė buvo sutvirtinta, o tramvajaus bėgiai – demontuoti.
Vienas iš dabartinės Libereco gyventojų kartos dar nepamirštų įvykių – Raudonosios sovietų armijos įsiveržimas (1968 m. rugpjūčio 24 d.) po Prahos revoliucijos. Ant rotušės pastato fasado galima pamatyti tanko vikšro formos atminimo lentą su žuvusiųjų 9 laisvės gynėjų pavardėmis.
Žvakės ir muilas: pasidaryk pats
Šiais spartaus, bet tingaus vartotojiškumo laikais nusipirkti žvakių ar muilo galima kiekviename prekybos centre, tad galimybė pasigaminti tai pačiam tampa atrakcija – ir mažam, ir dideliam.
Tokia vieta yra Libereco centre „Babilonas“, kur žinoma žvakių gamybos firma „Rodas“ yra įkūrusi savotišką mokyklėlę
Tiesa, žvakės lieti jums nereikės. Tiesiog gausite ją nykiai baltą ir per 5 minutes paversite savo fantazijos vaisiumi.
Klasikinė cecho šeimininkės rekomenduojama metodika – pirmiems dažymo seansams rinktis šviesesnius tonus. Į indą su dažais merkiame vieną žvakės galą (maždaug iki pusės). Ištraukiame, skaičiuojame iki trijų ir jau galime imti pirštais už šviežiai nuspalvinto paviršiaus – kišime antrą galą. Tada renkamės tamsesnes, sodresnes spalvas – šįkart į dažus panyra po ketvirtadalį vieno ir kito galo.
Prižiūrėtoja kiekvieno žvakdažio dar pasiteirauja, galbūt jis pageidauja dekoro? Jei taip, žvakė sukama rankoje ir ant jos liejamas šviesiai violetinis parafinas, kuris akimirksniu džiūva, palikdamas ne tik spalvą, bet ir faktūrą.
Belieka gražiai įpakuoti. Ir rankdarbis jau jūsų rankose. Panašiai, tik dar greičiau ir paprasčiau, kiekvienas čia gali pasigaminti asmeninį gabalėlį švaros – levandų, citrinų, obuolių ar kitokio aromato muilą.
Kaip nuvykti
Liberecas ir jo apylinkės iš Lietuvos sąlyginai nesunkiai pasiekiamos nuosavu automobiliu – galima nukeliauti ir per vieną dieną. Tiesa, šių eilučių autorius išbandė kitokį būdą. Nuo Vilnius iki Varšuvos – „Lux Express“ autobusu (bilieto kaina buvo vos 9 eurai). Lenkijos sostinėje teko persėsti į modernų greitąjį traukinį, kuris tiesiog „nuskraidino“ į Vroclavą (350 km per 3 valandas). Nuo jo Šiaurės Bohemijos regionas jau ranka pasiekiamas. Vėlgi, patogiausia kalnų ir kaimų keliais sukiotis individualiu transportu. Tačiau bent jau Liberecas, pasak vietinių, nuo Lenkijos pakraščio puikiai pasiekiamas vietinio susisiekimo autobusų maršrutais.
Čekai taip pat minėjo, kad turistavimą po Libereco apylinkes iš esmės patogu pradėti ir atvykus į Prahą. Deja, skrydžių ten iš Vilniaus ar Kauno šiuo metu nėra, bet „Lux Express“ autobusas nuvežti gali. Kaip ir turistų grupėms agentūrų užsakomi autobusai. Grįžimas autobusu buvo pasirinktas iš šios kelionės metu, tik ne iš Čekijos, o iš Vroclavo – sustojus vien Varšuvoje, Vilnius buvo pasiektas per 14 valandų.
