Visų kelionių įspūdžius autorius aprašo asmeniniame tinklaraštyje juozapas.lt
Pasiekus pirmąjį, pagrindinį Islandijos kelią tęsėme savo kelionę tolyn. Iš karto susitranzavome automobilį, kuris važiavo į šiaurinio Islandijos regiono sostinę – Akureyri. Šis miestas taip pat yra antras pagal dydį miestas Islandijoje.
Mus vežė du studentai, kurie planuoja pradėti studijas Danijoje, tad kelionėje pasikalbėjome apie jų tikslus, norus, palyginome kainas Islandijoje ir Baltijos šalyse.
Kaip minėjau anksčiau, miestai Islandijoje tikrai nėra įspūdingi, juose nėra daug lankytinų ar nuostabaus grožio objektų, tad Akureyri ilgai neužsibuvome ir patraukėme link Godafoss krioklio.
Šis krioklys yra ant pirmojo kelio, tad jį pamato labai daug turistų. Krioklio aukštis – 12 metrų, plotis – apie 30 metrų. Tiek su fotoaparatais, tiek su akimis bandėme įamžinti krioklį, bet mintimis jau ruošėmės 3-4 dienų žygiui, kuris prasidėjo būtent nuo Godafoss krioklio.
Planuodami kelionę po Islandiją žinojome, kad norime aplankyti beveik žmonių nelankomą regioną maždaug 40 kilometrų piečiau nuo Godafoss krioklio. Tad dabar mūsų laukė 4 dienos sunkaus fizinio krūvio, mažai maisto ir (kaip vėliau paaiškėjo) dėl to kilusių nedidelių pykčių.
Žingsniuodami, tranzuodami, vėl žingsniuodami pasiekėme starto vietą, nuo kurios pradėjome savo žygį. Pati pradžia buvo sudėtinga ir varginanti, nes teko kopti į statų kalną, be jokio aiškaus takelio.
Visai šalia mūsų praskrido žąsys, jos buvo vieninteliai gyvi padarai, kuriuos matėme nuo žygio pradžios.
Vėliau paaiškėjo, kad visas mūsų pasirinktas „takas“ buvo be jokių konkrečių takų.
Pradėjome savo žygį vėlų vakarą, įkopėme į vieną kalną, pasivaikščioję ant viršūnės nusileidome į slėnį, kuriame pasistatėme palapinę.
Visai šalia mūsų praskrido žąsys, jos buvo vieninteliai gyvi padarai, kuriuos matėme nuo žygio pradžios.
Pailsėję, pasistiprinę kelionę tęsėme toliau, oras nuostabus – švietė saulė, šilta, gera ir nueitų kilometrų skaičius lengvai ir greitai didėjo.
Nuo vieno geolobio prie kito judame tolyn. Diena buvo kupina iššūkių: teko pereiti sniegyną, peršokti nemažai upelių, sušlapti kojas pelkynuose.
Taip ir žingsniavome 3 dienas: kopėme į kalnus, leidomės žemyn, ėjome per slėnius, bridome per upes, tipenome per sniegyną, šokinėjome per upelius.
Maistą teko taupyti, tad skrandžiai dažnai būdavo tušti, dėl to kildavo kivirčai. Laimei, trumpi.
Galiausiai išėjome į regioninį keliuką ir nusprendėme pasiekti nuostabųjį Aldeyjarfoss krioklį, kuris yra pakankamai toli nuo pirmojo kelio, todėl nėra populiarus ir lankomas turistų.
Per visą 4 dienų žygį radome 34 geolobius ir nuėjome maždaug 73 kilometrus. Didžiąją dalį jų teko eiti bekele, per krūmus, šlaitus, slėnius ir pelkes, kadangi takų nebuvo.
Išėjus ant normalaus, neasfaltuoto keliuko kojos nesuprato, kodėl pasidarė taip lengva eiti.
Mums pasisekė, jog visas dienas buvo nuostabus oras, švietė saulė ir nebuvo vėjo. Išėjus ant normalaus, neasfaltuoto keliuko kojos nesuprato, kodėl pasidarė taip lengva eiti.
Į pirmąjį kelią grįžome tranzuodami, žingsniuodami ir vėl tranzuodami, kol mus paėmusi moteris paleido prie Godafoss krioklio esančios kavinės, joje apsiprausėme ir pasinaudojome internetu.
Prabangi vakarienė iš prekybos centro konteinerio
Labai nustebino tai, ką išvydau prisijungęs prie Juozapas.lt feisbuko puslapio – man parašė Vilma, kuri sekė mūsų kelionę ir susirūpinusi, jog Islandijoje žada blogus orus, pasiūlė apsistoti pas jos drauges, kurios tuo metu dirbo Islandijoje.
Taip susisiekiau su Saule, kuri iš pradžių nelabai norėjo mus priimti, bet galiausiai nusprendė padėti benamiams tautiečiams. Pasinaudoję kavinės internetu ir tualetais tęsėme tranzavimą aplink Islandiją toliau.
Šalia Godafoss vos iškėlus nykštį sustojo iš kavinės važiuojančios čekės turistės, kurios mažame automobilyje buvo trise, bet nusprendė pasiimti dar 2 keliautojus su didelėmis kuprinėmis. Kaip visada laukė pokalbiai apie keliones ir įspūdžių dalinimasis.
Kartu apvažiavome Myvatn ežerą ir išsiskyrėme. Jos patraukė į „Green Lagoon“, pigesniąją „Blue Lagoon“ alternatyvą, o mes judėjome toliau, link Egilsstaðir – didžiausio rytų Islandijos miesto.
Šalia Myvatn ežero sustojo jaunas vaikinas su prabangiu „Mercedes“ džipu, kuris darbo reikalais važiavo į Egilsstaðir ir nusprendė aplankyti draugą, todėl važiavo viena diena anksčiau.
Konteineryje laukė tikras lobis – dar galiojantys persikų skonio jogurtai, karamelinės bandelės, šokoladinės spurgos, mėsainiai – po sunkaus žygio laukė iškilminga vakarienė.
Mums pasisekė, nes jis sustojo jau pradėjus temti, tad Egilsstaðir pasiekėme jau tamsoje.
Tačiau radome vis dar veikiančia degalinę, joje pasinaudojome internetu.
Kadangi pilvai gurgė iš alkio, nusprendėme aplankyti užsidariusio prekybos centro konteinerį, kuriame laukė tikras lobis – dar galiojantys persikų skonio jogurtai, karamelinės bandelės, šokoladinės spurgos, mėsainiai – po sunkaus žygio laukė iškilminga vakarienė.
Išsimiegojome šiek tiek už miesto ir tęsėme kelionę link Saulės, kuri priėmė mus vienai nakčiai.
Rytinėje dalyje buvome šlapi, oras prastas, pūtė vėjas, kratė šaltis, bet po truputį, neskaitant vieno ilgesnio strigimo, judėjome tolyn.
Labai gaila, bet rytinėje, pietrytinėje dalyse matėme labai nedaug, nes visą laiką lijo lietus, buvo rūkas…
Pliaupiant lietui mes pasiekėme fermą, kurioje buvo apsistojusi Saulė ir Karolis, kartu su dar beveik 40 žmonių iš įvairių valstybių.
Jei norite paskaityti daugiau Juozapo kelionių istorijų, užsukite į jo feisbuko puslapį.
