Šių metų kataklizmai tai patvirtino aiškiau nei aiškiai. Jau sėdėdamas „ant lagamino“ mintyse prašiau Irmos aplenkti Kubą. Kai jau mačiau, kad šis prašymas išpildytas nebus, prašiau tvoti Kubai kuo greičiau, kad iki mano atvykimo šalis spėtų atsigauti. Šį prašymą išgirdusi Irma Kubai smogė penktadienį, o antradienio popietę mano lėktuvas jau leidosi Havanos oro uoste.
Viešnagei besibaigiant, atėjo nauja žinutė – artėja uraganai Jose ir Maria. Jie šįkart Kubą aplenkė, bet jei ruošiatės į Kubą rudens pradžioje, tokios žinutės gali būti kasdienybė.
Tačiau rugsėjis turi ir privalumų. Tai mažesnės skrydžių kainos ir mažiau turistų šalyje. Savo viešnagės metu tokioje turistų mekoje kaip Havanos miestas aš mačiau labai mažai užsieniečių. Irmos pėdsakų Havanoje jau beveik nesimatė. Vietinių teigimu, uragano metu vanduo siekė pirmus pastatų aukštus, bet kai mes atvykome, jis jau buvo nuslūgęs. Tiesa, vieną dieną Havanoje nebuvo elektros, bet vakare jos tiekimas vėl buvo atstatytas.
Laike užstrigusi Kuba dabar nors ir nežymiai, bet keičiasi. Pavyzdžiui, dar ne taip seniai gyventojai negalėjo legaliai savo namuose apgyvendinti užsieniečių. Dabar ši laisvė jiems suteikta, todėl, nors ir atiduodami didžiulę duoklę valstybei už tai, daugumos Havanos centro namų gyventojai pasikabina lentelę su mėlynu inkaru, kuri praneša, kad čia nuomojami kambariai. Tokie butai vadinami „Casas particulares“.
Būtent juose ir rekomenduoju apsistoti, nes, palyginti su neadekvačiomis viešbučių kainomis, juose gyventi yra visiškai nebrangu. Butų šeimininkai jums skirs kambarį, kuris kainuos apie 30 eurų, ir dar už 5 eurus pasiūlys pusryčius. Pusryčių siūlau neatsisakyti, nes jie būna gausūs su dar tą patį rytą tiesiai iš turgaus parneštais šviežiais avokadais, papajomis, bananais, kitais egzotiškais vaisiais ir šviežiai spaustomis sultimis.
„Casas particulares“ Havanos centre yra visur ir vietų juose visada bus. Man pačiam būna neramu, jei nepasirūpinu nakvynėmis iš anksto, tačiau Havanoje jaudintis neverta. Nakvynę nesunkiai rasite ir be išankstinio užsakymo. Be to, net ir norint užsisakyti prieš kelionę, to padaryti nepavyks, nes nuomotojai savo paslaugų nesiūlo internete.
Aš pats nakvojau gerų žmonių rekomenduotoje vietoje ir likau patenkintas, nors atvykęs turėtu adresu nežinojau, ar jie turės laisvų kambarių.
Dvi Kubos: turistams ir vietiniams
Kuboje egzistuoja dvi valiutos. Viena yra skirta užsieniečiams, kita – vietiniams. Tai turbūt unikalus dalykas pasaulyje. Keityklose išduodama tik užsieniečiams skirta valiuta, vadinama konvertuojamu pesu. Vienas toks pesas pagal dabartinį kursą yra lygus vienam JAV doleriui.
Kainos Kuboje irgi yra dvi – atvykėliams ir vietiniams. Skirtumas tarp šių kainų yra milžiniškas. Jos gali skirtis net dešimt kartų. Visur, kur tikimasi sulaukti turisto, kainos bus parašytos konvertuojamais pesais.
Turistas tikrųjų kubietiškų pesų gali gauti tik nuklydęs ten, kur apsipirkinėja vietiniai. Kubiečiai gali eiti į visas parduotuves, tačiau jie mokės pigiau nei jūs. Gauti prekes ar paslaugas vietinių kainomis turistui gana sunku, nes jums pardavėjai tiesiog pasakys kitą kainą. Kokią? Bet kokią, sugalvos tiesiog „iš lubų“, jei reikės. Ir pabandyk su jais aiškintis, kad man blogai konvertavote. Kubiečiai yra idealiai išmokę apgauti turistą.
Nepralenkiami šioje srityje, be abejo, taksistai. Jie „šauna“ tokias kainas, kad tūpteli ir pagalvoji, jog gal per klaidą atsiradai ne Kuboje, o Kanadoje. Su taksistais reikia derėtis ir gana agresyviai. Galiausiai vis tiek permokėsite.
Tik atskridę iškart buvome apmauti taksisto, vežančio mus į miestą. Šis faktas toks įprastas, kad jau nebekreipiu dėmesio. Išklausę prisiekinėjimų, kad oficiali kaina į miestą yra 30 eurų, susimokėjome ir įlipę į automobilį iškart pamatėme aiškų užrašą, kad ji yra 24 JAV doleriai.
Kai akivaizdžiai matosi, kad prašo per daug, galima bandyti aiškintis. Tada jie praranda bet kokios užsienio kalbos dovaną, nusineša čekį peržiūrėti ir grąžina jį su ranka parašyta kita, šiek tiek mažesne, bet vis dar per didele kaina.
Kainas kilstelėti mėgsta ir restoranuose. Nors meniu yra, bet sąskaita neretai būna prikeverzota taip, kad velnias akis išsinarintų bandydamas ją suprasti. Kai akivaizdžiai matosi, kad prašo per daug, galima bandyti aiškintis.
Tada jie praranda bet kokios užsienio kalbos dovaną, nusineša čekį peržiūrėti ir grąžina jį su ranka parašyta kita, šiek tiek mažesne, bet vis dar per didele kaina.
Galiausiai nusispjauni ir susimoki, nes rasti tiesą beveik neįmanoma. Ne visuose restoranuose taip vyksta, bet tai nėra retas dalykas.
Mano artimieji, lankęsi Kuboje anksčiau, turėjo energijos vaikščioti po vietinių parduotuvėles. Vienoje jų pirko duoną, kitoje – bananą, trečioje – vandenį ir taip toliau. Tai leido kažkiek sutaupyti, bet man tokiems dalykams trūksta savitvardos, todėl tiesiog užsimerkėme ir vaikščiojome valgyti į restoranus, skirtus turistams.
Kadangi Kuba – socialistinė šalis ir daug ką valdo valstybė, dažnai reikia taikytis su sustabarėjusia ir turizmui visai nepritaikyta tvarka. Pavyzdžiui, oficialios valiutų keityklos dirba tik darbo metu. Vadinasi, penktadienio vakare pristigus pesų, galite atsidurti keblioje situacijoje, nes nebus kur jų gauti. Yra bankomatai, tačiau jais nesikliaučiau. Bandžiau savo kreditinę kortelę bent dviejuose ir abu ją tiesiog atmetė. Atsiskaitymai kortele daug kur negalimi. Geriausia tiesiog atsivežti grynųjų.
Prireikus, taksistai ar nakvynes teikiantys žmonės priims ir eurus. Bet pinigus jie traktuos kaip lygius ir jūs tiesiog penktadaliu permokėsite. Bet tik eurus, nes JAV dolerių Kuboje niekas nenori. Už jų keitimą imamas 10 proc. komisinis mokestis. Kuba yra viena iš labai retų šalių pasaulyje, kur euras mėgstamas labiau nei doleris. Taigi, vežkitės į Kubą eurus.
Nenustebkite, jei gatvėje, pamatę jūsų rankose vandenį, prie jūsų prieis žmonės su buteliukais ir paprašys vandens.
Nors Kuba be galo skurdi šalis, atvykėliui ji nėra pigi. Tarkime, pietūs ne pačiame brangiausiame restorane kainuos 10 dolerių. Internete rašoma, kad vidutinė kubiečio alga yra apie 30 JAV dolerių per mėnesį. Tai yra sunkiai protu suvokiama. Bet, jei tai ir būtų tiesa, vadinasi, turistas už pietus sumoka trečdalį kubiečio algos.
Pusantro litro butelis vandens Havanos senamiestyje kainuoja 2 dolerius. Nors kubietis už tą butelį mokės tris kartus pigiau, bet jam tai bus vis tiek labai brangu, nes geriamasis vanduo Kuboje yra labai vertingas (ir brangus). Nenustebkite, jei gatvėje, pamatę jūsų rankose vandenį, prie jūsų prieis žmonės su buteliukais ir paprašys vandens.
Būtinas „suvenyras“ – cigarai
Kaip iš Kubos neparsivežti cigarų? Čia vėlgi yra keli niuansai. Havanos gatvėse neaiškūs vaikinai jums pasiūlys, nusives į tarpuvartę parodyti ir neramiai dairydamiesi pasakys kosminę kainą. Pavyzdžiui, 8 eurai už cigarą. Nepirkite. Geriau yra vykti į vieną iš cigarų fabrikų, į kuriuos vis tiek vyksite, ir įsigyti ten.
Tokie cigarai mums kainavo po 3 eurus už vienetą. Tačiau, kaip ir viskas Kuboje, vėliau paaiškėjo, kad čia irgi permokėjome. Vinjaleso miestelyje mūsų nakvynės šeimininkas, apsipratęs ir įgavęs pasitikėjimą, pasiūlė savo gamybos cigarų po 1 eurą. Aišku, jie buvo nelegalūs, bet tikri. Cigarus išvežti iš šalies galima be jokių problemų.
Dėl nelegalumo Kuboje per daug jaudintis ir kovoti su vėjo malūnais neverta. Šalyje yra milžiniška juodoji rinka, todėl nelegalių priekių yra daugybė. Šešėlinė ekonomika čia klesti ir turistai, žinoma, tampa jos dalimi.
Kitoje pasakojimo apie Kubą dalyje – lietuvių nuotykiai Havanoje ir bandymai perprasti šį ne tik romantišką, bet ir kaprizingą miestą.
