Pliavinių HE – didžiausias elektros energijos gamintojas Latvijoje. Vidutiniškai ji pagamina apie 1600 GWh elektros per metus (Kauno HE, palyginimui – 370 GWh) ir užima 4 vietą pagal galingumą Europos Sąjungoje.
„Pavasarį elektrą eksportuojame, vėliau jau perkame ją patys, nes trūksta vandens“, – patikino ekskursiją muziejuje surengusi Pliavinių HE darbuotoja.
Pliavinių HE buvo pastatyta per labai trumpą laiką – penkerius metus – nuo 1961-ųjų iki 1966 metų. Teigiama, kad statyboms buvo pasitelkti ir tuo metu jau stovėjusios Kauno HE darbuotojai.
Statyboms iš viso sunaudota apie 600 tūkst. kub. m betono.
Tik po dvejų metų nuo statybos pabaigos prisikaupė elektrinės veiklai reikalingas vandens lygis. Šiuo metu procesai yra valdomi taip, kad vandens lygis nenukristų žemiau 69 metrų virš jūros lygio.
Iškelta apie 300 namų
Taip, kaip Ignalina šalia atominės elektrinės, šalia Pliavinių HE iškilo naujas Pliavinios miestelis. Dabar jame veikia vieninteliai Latvijoje skvošo kortai po atviru dangumi.
Užtvenkus Dauguvą ir pastačius elektrinę, teko iškelti apie 300 iki tol apylinkėse stovėjusių namų. Dar prieš prasidedant statyboms, 1958 metais vilnijo protestų banga – gyventojai išgyveno, kad paskęs tokios istorinės vietos kaip Staburagis.
Išties didelė teritorija atsidūrė po vandeniu – šalia besidriekiančio Pliavinių HE tvenkinio talpa – 500 mln. kub. m. Galime palyginti: didžiausiame dirbtiniame vandens telkinyje Lietuvoje – Kauno mariose – sukaupta apie 462 mln. kub. m.
Kaip teigė Pliavinių HE darbuotoja, nelaimės atveju „skęstų viskas iki pat Rygos“.
Kadaise Pliavinių HE dirbo net 300 darbininkų, dabar jų likę apie 80.
Muziejuje galima pamatyti ir senovinį naro kostiumą – vilkėdami būtent tokiais po vandeniu nerdavo elektrinės agregatų priežiūrą atlikdavę narai darbininkai. Vienam žuvus, nuspręsta šios pareigybės atsisakyti – šiuo metu, prireikus, yra samdoma narų profesionalų įmonė.
Šalia – ir vienintelis Latvijos tunelis
Kai hidroelektrinė buvo statoma, buvo manoma, kad ji tarnaus apie 100 metų, tačiau nuolatinis jos atnaujinimas veikimo terminą vis prailgina.
Iš 10-ties vandens turbinų jau yra pakeistos 9, o tai kaskart padidina ir pačios elektrinės galią.
2017 metais (po rekonstrukcijos) vandens turbinų instaliuota galia siekė 907,6 MW (Kauno HE 4 turbinų galia siekia apie 100 MW).
Beje, Pliavinių HE nėra seniausia Latvijos hidroelektrinė. Seniausioji – Kegumo – ant Dauguvos upės pastatyta II pasaulinio karo metu. Ji turi įrengtą žuvitakį, o štai Pliavinių HE jo nėra.
Iš viso ant Dauguvos yra pastatytos trys hidroelektrinės – be Pliavinių ir Kegumo veikia ir Rygos HE. Visos jos sudaro kylančią kaskadą.
Apsilankymą Pliavinių HE, kurią valdo 1939 metais įkurta valstybinė energetikos bendrovė „Latvenergo Group“, generuojanti 70 proc. Latvijos rinkos energijos ir turinti apie 6 tūkst. darbuotojų, reikia užsisakyti iš anksto.
Palei Pliavinių HE driekiasi ir vienintelis Latvijos tunelis, sujungiantis abu Dauguvos krantus, tad dar viena maža pramoga turistams – garantuota.
Turistus lydi atbulomis
Apžiūrėjus Pliavinių HE, verta užsukti ir į Jaunjelgavą, turistų iš Lietuvos labai laukiantį mažą miestelį, įsikūrusį vaizdingoje Dauguvos upės pakrantėje. Čia jums patiks, jei mėgstate gamtą, istoriją, aktyvų laisvalaikį bei žvejybą – pagaunami didžiuliai šamai.
Statant Pliavinių HE būtent Jaunjelgavoje buvo apgyvendinti apie 500 statybininkų.
Lankydami Jaunjelgavą, leiskitės į ekskursiją su vietos gyventoju.
Kaip teigė pasivaikščiojimą po miestelį surengęs tikras vietos šviesuolis, 28-erių metų Eduardas Kalkis (turistus lydi net eidamas atbulomis – taip puikiai išmano vietovę), Dauguva kadaise buvo didelis prekybos kelias, jungiantis Baltijos šalis ir Rusiją. O kur žmonės, ten reikia ir vietos išgerti, pavalgyti, permiegoti, turėti su kuo permiegoti, kaip pajuokavo Eduardas. Taip prie Dauguvos, dabartinės Jaunjelgavos vietoje ėmė steigtis užeigos.
Sustojus čia, iki Rygos (šiandien nutolusi apie 100 km atstumu) likdavo plaukti dieną, tad tai buvo paskutinė naktinė stotelė, prieš laivu ar barža pasiekiant sostinę.
Bevaikštant po miestelį, Eduardas ranka mostelėjo vienos pievos link. Pasak jo, kadaise šioje vietoje ėjo kelias į Rygą, vadintas „Kiaulių keliu“.
Iš baržų kiaulės su žirniais buvo perkraunamos vienu metu, galiausiai nuspręsta šiuos procesus dėl geresnės sanitarijos atskirti.
„XVI a. klestėjo antisanitarinės sąlygos. Iš baržų kiaulės su žirniais buvo perkraunamos vienu metu, galiausiai nuspręsta šiuos procesus dėl geresnės sanitarijos atskirti. Atplukdytos kiaulės iš baržų buvo išleidžiamos vienoje vietoje ir pervedamos į kitą. Varymo metu dingdavo 10–20 kiaulaičių. Prekybininkai skųsdavosi, rašydavo protesto notas, tačiau valdžia atsakydavo, kad viskas yra gerai, per mažai neva dar dingsta, nes naudojamų kelių mokesčio juk niekas nemoka“, – istoriją nupasakojo Eduardas.
Tyku, ramu – kur žmonės?
Prieš prasidedant pandemijai per metus Jaunjelgavoje apsilankydavo apie 6 tūkst. turistų. Ne vienas jų bevaikštant po miestelį Eduardo klausdavo: o kur žmonės?
„Dabar likę apie 2 tūkst. gyventojų, senamiestyje dažniausiai įsikūrę vyresnio amžiaus žmonės, jie niekur iš namų nelenda, tad ir tylu“, – nusijuokė Eduardas.
XV a. Jaunjelgavos vietoje taip pat gyveno apie 2 tūkst. gyventojų. Tačiau atsiradus žydams, suklestėjo prekyba ir miestas ėmė augti kaip ant mielių.
XVII a. gyvenvietei buvo suteiktos miesto teisės, jame jau buvo įsikūrę apie 10 tūkst. gyventojų.
Jaunjelgavos klestėjimo laikotarpiu – XIX a. pab. – kone kiekviename pagrindinės gatvės name kas nors vykdė kokią veiklą – veikė apie 150 parduotuvių. Štai keturiose iš jų gamino instrumentus, nors mieste nebuvo jokio orkestro. Kam tuomet tie instrumentai? Atsakymas paprastas – gausi žydų bendruomenė itin mėgo muziką.
Pirmojo pasaulinio karo metu per Jaunjelgavą ėjo karo frontas, beveik visi namai sudegė, išliko tik 3-4 tūkst. gyventojų.
1941 metų rugpjūtį miestelį apgaubė dar vienas juodas debesis – buvo nužudyti daugiau nei 500 Jaunjelgavos žydų (galima aplankyti žydų kapines, yra įrengta holokausto atminimo vieta, o mūsų dienomis, anot Eduardo, miestelyje gyvena tik vienas žydas).
Ką miesto centre veikia šieno kupeta?
Latvija turi Jelgavą, tad kaip už 140 km išdygo Jaunoji Jelgava? Kuo šie miestai susiję?
„1920 metais miestas turėjo vokišką pavadinimą. Tuomet norėta atsikratyti visų vokietizmų ir suteikti latviškus pavadinimus. Iš pradžių svarstyta pavadinti vietovę Naująja arba Mažąja Ryga, tačiau rygiečiai nesutiko. Beliko tik Jaunoji Jelgava – Jaunjelgava“, – paaiškino Eduardas.
Su juo pražygiuojame nemažą atstumą pagrindine miestelio gatve. Jos grindinyje išlaikyti XVII–XVIII a. menantys akmenys.
Pasak gido, tokios iš po sovietinio asfalto atidengtos senojo grindinio atkarpos veikia ir kaip puikus drenažas, padeda vairuotojams neišklysti iš kelio.
Kadaise veikusi žydų sinagoga šiandien virtusi įprastu daugiabučiu, o centrinėje aikštėje galima apžiūrėti vis dar išlikusį 1912 metais statytą patį didžiausią jugendo stiliaus pastatą Latvijoje.
„Jei dar yra išlikusių jugendo stiliaus pastatų, tai jie dažniausiai yra apleisti“, – išskirtinumą paryškino gidas.
Anot jo, kraštą tuo metu valdęs caras kiekvienam miestui duodavo pinigų, kad jis pasistatytų tai, ko reikia. Jaunjelgava nusprendė, kad labiausiai reikia mokyklos ir valdžios namų. Taip už caro pinigus ir iškilo minimas jugendo stiliaus statinys.
Jo prieigas puošia liūto skulptūra, parodanti, kad Jaunjelgava vis dėlto yra miestas ir stiprus miestas.
Sovietmečiu, pasak Eduardo, viename pagrindinės miestelio aikštės gale stovėjo Lenino statula, kitame – Stalino. Įdomus faktas, kad vieną dieną dingus liūto uodegai, ją vėliau atstatė iš nugriauto Stalino paminklo.
Prie aikštės atrasite ne vieną praeivį sudominančią šieno kupetą. Šalia jos nuskamba klausimas: „Šienas nupjautas, o kur ožka? Surask ją“.
Istoriją, kodėl Jaungelgava asocijuojasi su ožkomis, išgirsite kitoje gatvės pusėje įsikūrusiame turizmo informacijos centre – beliks užsukti ir paklausti.
Išskirtiniai ir zebro raštais nudažyti gatvės šviestuvai – tai nėra meno instaliacija, tai – originalus Latvijos būdas atkreipti vairuotojų dėmesį į vietas, kuriose įrengtos pėsčiųjų perėjos.
Pasivaikščiojimas promenada pakerės
Apžiūrėję monumentą, skirtą atminti pirmąjį Latvijos transporto ir darbo ministrą Teodorą Hermanovsky, išsukame iš istorinio Jaungelgavos centro ir pasiekiame 2011 metais palei upę nutiestą 2 km ilgio promenadą. Joje įrengtos vaikų žaidimų aikštelės, suolai su staliukais atokvėpiui, laužavietės.
Čia galima pasivaikščioti, pasivažinėti dviračiais, pažvejoti ar paplaukioti laivu. Kai kurie jų, jei užsimanysite apžiūrėti daugiau Latvijos miestelių prie upės, kelia į kitą Dauguvos krantą.
Besigėrint vaizdais, Eduardas atskleidė dar vieną Jaungelgavos įdomybę – sovietiniais laikais šiame miestelyje veikė fabrikas, kuriame buvo gaminamos visoje Sovietų Sąjungoje, o kartu ir Lietuvoje, buvusios itin populiarios metalinės duoninės. Gal tokią pačią atrasite ir pas savo tėvus ar senelius?
„O dabar vykime apžiūrėti geležinkelio, kurio dar nėra“, – šyptelėjęs pasiūlė Eduardas.
Kaip galima pamatyti to, ko nėra? Netrukus mes jau brendame per nenušienautą pievą ir atsiduriame naujausiame Jaunjelgavos turistiniame objekte – 1,6 ha užimančiame sklype, kuriame Eduardas atkūrė 1970–1980 metų geležinkelio stotį.
Joje – to meto laikmečio daiktai, sunešti žmonių (eksponuojama ir vaza iš Eduardo tėvų vestuvių), tikra geležinkelio stoties įranga, mašinisto kepurės. Viską galima liesti, su viskuo įsiamžinti.
Paaiškėjo, kad Eduardas 9-erius metus dirbo kelių geležinkelio stočių vadovu. Jaunjelgava buvo vienas iš 6 Latvijos miestų, kuriuose niekuomet nebuvo geležinkelio, tad kodėl jo neįrengus?
Eduardas atkūrė 1970–1980 metų geležinkelio stotį.
„Savame sklype ruošiuosi nutiesti geležinkelio bėgius. Tai bus pirmasis toks pramoginis geležinkelis Baltijos šalyse. Traukiniais galės važiuoti ne tik vaikai, bet ir suaugę. Geležinkelio bėgiai tęsis daugiau nei kilometrą, bus įrengtas ir tiltas, ir stotelės. Į šį projektą jau esu investavęs apie 10 tūkst. eurų. Dar teks investuoti apie 25 tūkst. Viską darau iš savų lėšų, padeda draugai“, – nustebino Eduardas.
Į atidarymą pakvies po dvejų metų
Tokius pramoginius geležinkelius, kokį žada pastatyti, Eduardas prisipažino matęs ne vienoje Europos šalyje, pvz., Jungtinėje Karalystėje, Lenkijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje.
Paklaustas, kodėl paliko stočių vadovo darbą, ėmė gidauti ir įsidarbino kultūros centre, Eduardas pašmaikštavo: „Turėsiu savo geležinkelį, tad kam man kiti?“.
Tiesa, jis vis dar darbuojasi Rygoje veikiančiame geležinkelių muziejuje – ten atlieka techniko konsultanto pareigas.
Meilė geležinkeliui Eduardui yra įaugusi į kraują – abu proseneliai, kurių niekuomet nematė savomis akimis, taip pat buvo geležinkeliečiai.
Pirmuosius turistus pasivažinėti savo privačiame žemės sklype įrengtu geležinkeliu jis planuoju pakviesti po kelerių metų – šiuo metu statybų kaštai yra labai išbrangę.
„Jei anksčiau metalo tona kainavo 700 eurų, dabar – 3 tūkst. eurų. Nespaudžia terminai, darau taip, kaip tuo metu jaučiu“, – patikino jaunjelgavietis.
Kada pastarąjį kartą pats važiavote traukiniu? – pasiteirauju jo.
„Prieš 3 ar 4 dienas. Labai mėgstu tai daryti“, – linkėdamas susitikti jo geležinkelio atidaryme, atsisveikino Eduardas.
Projektą Nr. LLI-474 „Gyvenimas prie upių: turizmo produktų kūrimas, remiantis ankstesne ir dabartine Baltijos šalių istorija“ – „Living Rivers“, iš dalies finansuoja 2014–2020 m. Interreg V-A Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programa. Veiklą įgyvendina Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centras.
15min žurnalistės kelionė į Latviją apmokėta iš Europos regioninės plėtros fondo lėšų. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi.
Jokiomis aplinkybėmis negali būti laikoma, kad straipsnis atspindi Europos Sąjungos nuomonę.