Įsiliejus į atvirus stepių ir dykumos fonus, dažniau galima sutikti jakų, ožkų, arklių ar kupranugarių bandas nei žmones. Dažniau įmanoma išgirsti skambias vėjų melodijas nei mašinų gausmą.
Mongolija – beveik 30 kartų už Lietuvą didesnė šalis, o joje žmonių gyvena maždaug tiek pat, kiek ir pas mus. Iš jų bene trečdalis telkiasi sostinėje, apie 2 milijonai išsisklaidę po miestelius – sumus ir stepių bei Gobio dykumos platybes, Altajaus priekalnes. Kad geriau suvoktumėte šios šalies dvasią ir jos apimtis, pradžiai įsivaizduokite: bekraštės laukymės, kuriose dešimtis ar šimtus kilometrų galite nesutikti nė vieno žmogaus, tačiau visada sutiksite gyvulių.
Jei jums rūpi jau prieš kelionę „įeiti“ į šį klajoklių ir šamanų kraštą, rekomenduoju pažiūrėti filmus apie tradicinių ir šiuolaikinių vertybių susidūrimą Mongolijoje. Juose išvysite natūralius laukinius peizažus ir į juos besiskverbiančias naujoves, vietos gyventojų papročius ir dabartinius iššūkius. Iš pirmo įspūdžio visa tai gali atrodyti kaip sufantazuota ir mitologizuota egzotika. Bet tik patys pabuvoję Mongolijoje, galėsite realiai palyginti jos įvaizdį kine ir tikrovę.
Šiame stiprių vėjų skrodžiamame krašte esti vos keli miestai, kur už nomadų kerdžių būtį po laukiniu dangumi ryškesnis šiuolaikiškas gyvenimas, kai horizontą užstoja daugiausia ne jurtų gaubtai, o modernių namų stogai. Vienas tokių miestų – sostinė Ulan Batoras. Čia ir pradedama kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ kelionė po beribį klajoklių pasaulį.
Lankoma viena svarbiausių šalies budizmo buveinių – Gandano vienuolynas (visas pavadinimas Gandantegchenling pažodžiui būtų verčiamas kaip „didžioji pilno džiaugsmo vieta“). Budizmas į šamaninę Mongoliją atkeliavo iš kaimyninio Tibeto XIII a. Nuo tada didelį autoritetą turėjusios šamaninės jėgos ir pykosi, ir pynėsi su budistinėmis tradicijomis. XVI a. klajoklių žemėse galutinai prigijo iš Tibeto kilusio dvasinio mokytojo Tsonkapos sukurtos Gelug – „dorybingųjų“ mokyklos mokymai. Dėl skiauterėtų galvos dangalų spalvos jos mokiniai dar vadinami geltonkepuriais.
Norint pažinti moderniąją šalies istoriją, būtina apsilankyti Čingischano aikštėje. Čia viename gale stūkso 1951 metais pastatyti Vyriausybės rūmai su trijų svarbiausių Mongolijos imperijos valdovų statulomis, kitame – Mongolijos simbolis – stiklinis Mėlyno dangaus dangoraižis. Į vakarus nuo aikštės išsidėstę bankų, biržų pastatai, įsikūrusi miesto administracija, centrinis paštas, o rytinėje dalyje – Operos ir baleto teatras.
Atsisveikinus su miestu vykstama į Hustai nacionalinį parką, garsų dėl jame gyvenančių paskutinių tikrų laukinių arklių. Jie vadinami prževalski – XIX amžiaus rusų tyrinėtojo vardu – arba takhi – „dvasia“. Čia keliautojai turi galimybę patys įsijausti į nomadų (klajoklių) aplinką – nakvoti ne įprastame viešbutyje, o jurtų stovykloje, klajoklių kaimynystėje.
Jurtų stovykla – tai pats populiariausias apgyvendinimo tipas Vidurinėje Azijoje. Jurtų stovykla paprastai susideda iš 20-30 atskirų, tradicinių mongoliškų jurtų, restorano, bendrų dušo bei tualeto patalpų bei kai kurių pramoginių erdvių. Kiekviena jurta turi 2-4 lovas, o patalpoje dar yra ir medinis staliukas, kėdės, maža viryklė. Restorane patiekiami vakarietiškas ir mongoliškas maistas. Jurtų stovyklose galima pajusti tam tikrą Mongolijos klajoklių gyvenimo būdą ir dvasią, kas palieka neišdildomą įspūdį visoje kelionėje, kada aukščiau jurtos stogo – tik žvaigždynai ir beribis dangus.
Toliau keliaujama į šlovingos Mongolijos istorijos ir jos galios širdį – Karkorino miestelį, kuris praeityje buvo žinomas kaip Karakorumas. Didžiausios planetoje visų laikų imperijos sostinę garsusis karvedys Čingischanas 1220 metais įkūrė itin strategiškoje vietoje – Orchono upės slėnyje, Šilko kelio kryžkelėje. Čia klestėjo menai, čia telkėsi anų laikų klajoklių intelektualai, čia skleidėsi ir iš čia šakojosi kovinga Eurazijos istorija. Todėl Karkorinas ir šiandien – viena iš tų mitinių vietų, kuriose atsidūrus, vaizduotė ir mintys lengvai pasiduoda nešamos į būtojo laiko gilumą ir įtraukia į nesibaigiančias audringo Temudžino gyvenimo pėdsakų paieškas.
Viešint Karkorine, būtina aplankyti seniausią iš Mongolijoje iki šių dienų išlikusių vienuolynų – Erdene Zuu. Jo pavadinimas verčiamas kaip „Šimtas brangenybių“ arba „Brangioji šventykla“. Taip, kaip Čingischanas ir jo buvusi sostinė Karakorumas yra neatsiejama Mongolijos istorijos dalis, taip Erdene Zuu – neatsiejama mongoliškojo budizmo dalis. Bene garsiausias šio stepių krašto vienuolynas įkurtas XVI amžiuje. Iš iki šių dienų išlikusių ir atrastų vienuolynų Erdene Zuu gali būti seniausias Mongolijoje.
Dundgovio provincijoje lankomas Ongio upės slėnis ir jo brangenybė – buvę vienuolynai. Šiauriniame Ongio krante dūla Barlimo vienuolyno atminimas. XVIII amžiuje čia stūksojo 17 šventyklų, tarp kurių būta ir didžiausių visoje šalyje. Pietiniame upės krante išliko Kutagto vienuolyno užuominų. Jam priklausė daugybė pastatų, tarp jų – 11 šventyklų.
Kelionei įpusėjus vykstama į Gobio dykumą, kuri neatitinka įprasto dykumos įvaizdžio. Tai nėra vientisa smėlio dykynė. Čia peizažas turi keletą skirtingų veidų. Be to, tai šalta dykuma. Žiemą būna tik šiek tiek šilčiau – jei apskritai taip galima sakyti – nei kitose Mongolijos pusėse. Pavyzdžiui, tuo metu, kai šiaurėje ar aplink Ulan Batorą žemę sukausto rekordiniai šalčiai ir pritraukia –45 laipsnius, Gobyje termometras gali rodyti „tik“ –30. O šiltuoju metų laiku paprastai būna karšta, tačiau kaitra ne taip slegia ir ne tokia pavojinga kaip, tarkim, Arabijos dykumoje.
Gobio dykumoje plytinti kalvota sritis – Bajanzagas – privaloma kelionės stotelė. Vakarėjant saulėlydis Bajanzagą paverčia didžiu paveikslu, nuo kurio neįmanoma atplėšti akių. Bet efektingas fasadas – ne vienintelė „liepsnojančių uolų“ žavesio paslaptis. Tai unikali pasaulio vietovė, nes čia randami dinozaurų kiaušiniai ir fosilijos. Pirmą kartą gigantiškų keturkojų roplių liekanos pietinės Mongolijos gilumoje buvo aptiktos 1922 metais. Nuo to laiko Bajanzagas traukia ir kelionių ekstremalus, ir paleontologus bei dinofilus.
Vėliau vykstama į didžiausią Mongolijos Gurvansaikano nacionalinį parką, plytintį šiauriniame dykumos paribyje. Jis apima iš viso 27 tūkst. kvadratinių kilometrų: 380 km tęsiasi iš rytų į vakarus ir 80 km – iš pietų į šiaurę. Čia keliautojų laukia hipnotizuojanti pažintis su it kašmyras ar šilkas švelniomis ir blizgiomis Kongoro smėlio kopomis, kurios apžiūrimos patogiai įsitaisius tarp dviejų kuprų. Kupranugariai juda lėtai, tad keliautojai gali neskubėdami grožėtis jaudinančiais dykumos formų ir spalvų vaizdais bei mėgautis „dainuojančių kopų“ skleidžiama garsų terapija.
Susipažinti su šalimi reiškia susipažinti ir su jos gyventojais, tad keliautojai turi išskirtinę galimybę pasisvečiuoti pas tikrą klajoklių šeimą. Tai puiki proga su vietiniais pabendrauti tiesiogiai (su vertėjo pagalba) ir iš jų pačių lūpų išgirsti apie nomadišką kasdienybę. Atskleisiu Jums keletą svarbių dalykų apie mongolų namų ir bendravimo etiketą. Antai norėdami užeiti į svetimą jurtą, sakykite Nokhoi khor! Išvertus reikštų „laikykite šunį!“. Taip vietoj pasisveikinimo, pabeldimo į duris ar mums įprasto pasiteiravimo „ar galima būtų įeiti?“ atvykėlis šeimininkams leidžia apie save žinoti, kad jo neužpultų keturkojis sargas.
Paprastai žmonės jurtoje bendrauja įsitaisę ant grindų, bet senesni atsisėda ir ant lovos. Tradiciškai šeimos galva užsiima vietą šiaurinėje būsto pusėje, o garbingiausią svečią pakviečia prisėsti sau iš dešinės. Į kairę pasislenka visi kiti. Prie durų lieka vaikai. Jei patalpoje yra budistinis altorius, nederėtų sėdėti į jį atsukus nugaros. Svarbiausia taisyklė – neliesti vietinių žmonių galvų ir netapšnoti jiems ranka per kito petį. Mongolai pamanys, kad bandote iš jų pavogti laimę... Maistą reikėtų imti dešine ranka. Vienas iš šeimininko svetingumo gestų – susirinkusiems (dažniau – vyrams) pasiūlyti uostomo tabako. Verčiau jo neatsisakyti.
Tęsiant laukinių grožybių paieškas lankomas dramatiškas gamtos pasididžiavimas – Dungeni kanjonas. 12 km vingiuojanti sekli upė vietomis vos įsispraudžia tarp aukštų raukšlėtų uolų. Vasarą aplink sukinėjasi charakteringi raguoti gyvūnai: sibiriniai ožiai, muflonai, kalnų avys. Piemenys čia atgena pagirdyti savo gyvulius. Vėliau vykstama į Jolo, arba „Erelio slėnį“, plytintį Zun Saichano kalnų šiaurės rytų pusėje. Ši kelionės dalis iš stepių lygumų ir dykumos smėlių nukelia į kontrastingą gamtos pasaulį: čia žalios lygumos susitinka su stačiomis uolomis, čia žemė susiduria su vandeniu, čia žaluma susikerta su sniegu ir ledu.
Po šių magiškų patirčių kelionėje laukia pažintis su Tovo aimage esančiu Gorki-Tereldž nacionaliniu parku. Jis atskleidžia dar vieną, nepaprastai jaukų Mongolijos grožį – miškingas stepes, vietomis išvagotas upių, ežerų ir karštųjų versmių. Apžiūrėję erozijos sukurtas uolų skulptūras ir fantastiškus jų ansamblius keliautojai pėsčiomis leidžiasi į meditacinę kelionę po parko teritoriją kol galiausiai pasiekia žygio kulminaciją – ant kalno įsikūrusią Arijabalo šventovę.
Atsisveikinus su Mongolijos nacionaliniais parkais ir gamta vykstama prie Čingischano statulos komplekso. Čingischano vardas mongolams yra jų išlikimo, stiprybės ir atsidavimo gimtajai žemei sinonimas. Todėl 2008 m. pastatytą statulą verta aplankyti nebūtinai vien dėl jos gabaritų. Žmonės čia atvyksta pabūti akistatoje su Mongolijos galybės ir istorijos simboliu. Jam kompanija „The Genco Tour Bureau“ nepagailėjo 4 mln. dolerių investicijų. Kol kas tai – didžiausia planetoje raitelio statula, kurios aukštis – 40 metrų.
Paskutiniąją dieną, tam, kad šios kelionės spalvos, formos, garsai ir skonis visapusiškai perteiktų Mėlyno dangaus šalies žavesį ir amžių patikrintą jėgą, grįžus į Ulan Batorą, keliautojai turi galimybę sudalyvauti pasaulyje žinomo mongolų ansamblio „Tumen ekh“ pasirodyme „Wonders of Mongolia“ („Mongolijos stebuklai“). Pasirodymo metu stepių krašto stebuklai atgyja per styginių instrumentų, tokių kaip morin khuur, skambesį, senąsias nomadų dainas ir iš Himalajų atkeliavusius ritualinius tsam kaukių šokius.
Mongolija keliautojams dovanoja daug subtilių staigmenų ir ilgaamžių įspūdžių nuo žemės iki pat dangaus. Tačiau trokštantiems maksimalių pojūčių kelionių organizatorius „GRŪDA“ siūlo pažinimo nuotykį tęsti iki pat Baikalo ežero krantų. Juk Mongolijos sostinę Ulan Batorą ir charizmatiškąjį Sibiro miestą Irkutską skiria tik ~ 500 km, o jungia oro trasa ir patogi Transsibiro magistralė! Prie pagrindinės kelionės pridėję 3 dienas keliautojai gauna dar vieną prasmingų ir stiprių įspūdžių kekę.
Pietinėje Sibiro dalyje, Irkutsko srityje ir Buriatijoje, telkšantis Baikalas – didžiausias gėlavandenis ežeras Azijoje ir giliausias Žemėje ežeras. Jame yra net apie penktadalis viso pasaulio paviršinio gėlo vandens. Į vieną seniausių planetos ežerų – Baikalą suteka net 336 upės, tarp jų – Aukštutinė Angara, Turka, Selenga... Telkinio plotas – 31 500 kv. km. Krantus vietomis skiria beveik 80 km. Didžiausias gylis siekia net 1621 m., o vidutinis – 730 m., tad mokslininkai dar nėra įsitikinę, kad jau išsiaiškino visas mįsles, glūdinčias tokiame giliame dugne. Baikalas jų išties pilnas!
Kelionių organizatorius „GRŪDA“ visus kelionių gurmanus ir kolekcionierius kviečia įminti Mongolijos ir Baikalo ežero mįsles kartu!
Artimiausia 12 dienų kelionė į Mongoliją su pratęsimu prie Baikalo ežero – 2020 m. rugpjūčio 4 d. (garantuotas išvykimas, liko 4 vietos)!
Artimiausia 15 dienų kelionė į Mongoliją - 2020 m. birželio 29 d.
