Ar žinote, ką galima nuveikti per vieną savaitgalį? Nuvažiuoti automobiliu iki Prahos, įkvėpti pavasario ir sugrįžti su pilna bagažine pigių prekių iš Lenkijos. Tikrai pigių.
Navigacija „sakė“, kad iki šiaurinės Čekijos Libereco miesto nuo Šiaulių galima nuvykti per 12 valandų – per naktį.
Taip ir buvo. Saulė patekėjo jau kopiant į Čekijos kalvas.
Tik primenu, kad tai ne turisto dienoraštis, o retoriniai pastebėjimai, kai žiema dar maišosi su pavasariu, o protas susisuka ne tik katinams.
Visi nepasisekimai, netikėtumai ir nepatogumai nemenkina nei šalies, nei nuostabių jos gyventojų. Tik nuspalvina kelionę ir dar labiau stumia į margo pasaulio glėbį.
Liberecas – svajonių Šiauliai?
Tai nebuvo kelionės tikslas, o tik nakvynės vieta. Ir ką galima pamatyti mieste, kur internetai „žino“ tik seną zoologijos sodą ir golfo laukus. Dar kažkokį bokštą kalnuose rodo.
Tai buvo vienas labiausiai nustebinusių miestų per pastarąjį dešimtmetį.
Nežinia, kas kaltas, tačiau akivaizdu, jog Liberecas nemoka savęs reklamuoti ir pagirti. Kaip ir Šiauliai.
Tai buvo vienas labiausiai nustebinusių miestų per pastarąjį dešimtmetį.
Pasirodo, šis miestelis pagal gyventojų kiekį yra identiškas Šiauliams. Tik tiek, kad Šiauliai tuštėja, o Liberece gyventojų skaičius stabilus – apie 97 tūkstančius.
Jei sakoma, kad Šiauliai iš tiesų gali pasigirti tik Kryžių kalnu, tai Liberecas – tik minėtu televizijos bokštu ant kalno.
Vietiniai kažkodėl nutyli apie fantastišką senamiestį. Pasakišką rotušę, vokišką architektūrą, jaukią aikštę, net iš išorės įspūdingus muziejus, modernų universiteto miestelį.
Bet kažkas ne taip. Kas? Žmonės. Per daug nesišypso, mėgsta puoštis. Nejučia ateina mintis – jie tokie pat provincialūs kaip ir Šiauliuose.
Tikrai ne visi, tačiau turizmo informacijos centre, paprašius angliško žemėlapio, darbuotoja išpučia akis: „Ar jūs įsitikinęs? Turim ir rusišką.“
Turizmo informacijos centre, paprašius angliško žemėlapio, darbuotoja išpučia akis: „Ar jūs įsitikinęs? Turim ir rusišką“
Pačioje prabangiausioje kavinėje su paserviruotomis servetėlėmis sultis pro šalį prapylusi padavėja ramiai nueina prie kito kliento.
Akmens trinkelėmis grįstoje centrinėje aikštėje su šventu Jurgiu ir ypač novatoriška galvos skulptūra klesti kebabinė ir picos išsinešti.
Akivaizdu – šiame mieste žmonės valgo namuose arba darbe. Visa kita – per klaidą užsukusiems turistams ir greitų užkandžių mėgėjams, studentams.
Neįprasta, kai maitinimo įstaigoje yra rūkoma, o čia tai – normalu. Gal tai vienas iš nedaugelio pliusų Šiauliams?
Norisi keiktis – po velnių, Liberecas turi tai, apie ką Šiauliai net pasvajoti negali – kompaktiškas, meniškas, modernus universitetas, slidinėjimo trasa. Tai kur turistų marios? Gali keiktis, kiek nori. Liberecas, kaip ir Šiauliai – tai miestas, pro kurį žmonės pravažiuoja.
Ještedas – turizmo ir kalno viršūnė
Ještedas – tai Libereco apylinkėse aukščiausias kalnas. Ant jo pastatytas 94 metrų aukščio gelžbetoninis televizijos bokštas. Pats kalnas – kilometro aukščio. Ten galima užvažiuoti automobiliu.
Būtent čia Liberecas uždėjo vyšnaitę ant savo keisto skonio turizmo torto. Tai vietinė turistų meka. Ši aukštybė tikrai vilioja iš labai toli. Užmatoma nuo Vokietijos bei Lenkijos.
Netoli viršūnės – automobilių stovėjimo aikštelė už keturis eurus – 100 kronų. Iki pat viršaus dar puskilometrį teks paėjėti pėsčiomis.
Mokestis už aikštelę – kaip ir visas vietos turizmas – kvepia desperacija. Na kur jūs dėsitės? Norite ant kalno? Mokėkit pinigus.
Na kur jūs dėsitės? Norite ant kalno? Mokėkit pinigus.
Būdelėje sargo nėra, todėl 100 kronų lieka kišenėje.
Nuo kalno viršūnės vingiuoja slidinėjimo trasa, iš kur dažnai kaukia greitosios. Jei apačioje pavasaris, tai kalno viršūnėje – lietuviška žiema.
Pačioje viršūnėje – paminklas vaikui iš Marso. Jis sėdi liūdnas ir nuogas. Matyt, galvoja, kur ir už ką čia papuolė?
Tas apskritagalvio vaiko motyvas Čekijoje labai populiarus. Panašus, tik raguotas, sėdi ir pačiame Liberece. Prahoje tokie ropoja aukštyn į televizijos bokštą. Jų galima rasti ir daugelyje kitų Čekijos vietų.
Miesto panoramą tenka stebėti pro įvairių antenų mišką. Dėl viso pikto pastatytas medinis kryžius. Ar šioje šalyje viskas turi šiek tiek beprotybės?
Bokšte – sovietmetį primenantis bufetas, kurio langus klibina stiprus kalnų vėjas. Jausmas panašus, kai tuščioje požeminėje perėjoje prieblandoje aptinki čeburekų kioską. Šiandien įspūdžių per akis.
Praha – verta mesti kelią dėl takelio
Kitą dieną saulė nusišypsojo plačiai. Artėjant prie Prahos darėsi vis šilčiau, o nuvykus jau buvo 17 laipsnių šilumos.
Ar galima tikėtis daugiau, nutolus nuo savo pusiau išvarytos žiemos tik vienos nakties atstumu? Galva iškart pradėjo sukti planus – kur pastatyti automobilį. Tolsti nuo centro, o vistiek galima tik dviem valandoms.
Nuvažiavus iki paskutinės tramvajaus stotelės – statyk kur tik nori už dyką. Tas pats pusę valandos galiojantis tramvajaus bilietas tinka ir metro. Kelios minutės ir tu jau senamiestyje.
Jie net savo gaminamą automobilį pavadino „škoda“ – gailestis, nuostolis.
Čekai keisti be ribų. Jie net savo gaminamą automobilį pavadino „škoda“ – gailestis, nuostolis.
Gal dėl to ne tik Liberece, bet ir Prahoje vis daugiau klausimų, o ne atsakymų.
Gali pasirodyti, kad čekai tyčia rusiškai skambantiems žodžiams sugalvoja kitas reikšmes. Pavyzdžiui, rusui „nevestka“ – marti. O čekui – laisvo elgesio mergina. „Pozor“ rusiškai reikštų gėdą, o čekams – dėmesio, atidžiai.
Praha turi jau iki blizgesio nugludintą turizmo maršrutą nuo Karališkųjų rūmų iki Karlo tilto. Šiame maršrute yra viskas, ko reikia turistui: suvenyrų, kavinių ir net vieta, kur buvo filmuojami „Aštuonkojai iš antro aukšto“.
Tačiau tikroji Praha, kaip ir visas Čekijos gėris, kaip ir jų žodžių reikšmės, kaip ir humoro jausmas, slepiasi šalutinėse gatvelėse ir paraštėse. Verta mesti kelią dėl takelio.
Prahoje teko būti tris kartus, tačiau tiek turistų tenka matyti pirmą kartą. O juk dar ne sezonas. Kai kur pulkas turistų turi laukti apie valandą, kol vienus išleis, o juos įleis.
Anksčiau jie nebuvo saugomi, o dabar kiekvienas turi parodyti rankinę pareigūnui.
Labiausiai lankoma Prahos dalis – Šv.Vito katedra, pilis ir visos karališkos apylinkės – turi tris įėjimus.
Anksčiau jie nebuvo saugomi, o dabar kiekvienas turi parodyti rankinę pareigūnui.
Čia galima rasti ne tik kalną istorinių architektūrinių vertybių, bet ir kiaurus metus veikiančią kalėdinių atributų parduotuvę.
Taip pat – aukštai ant sienos atbrailos sėdinčią mergaitę. Ko ji ten sėdi? Tai gali pasirodyti keistas Prahos restauratorių skonis. Jie garsėja savo meistryste, tačiau, restauruodami vieną freską, deivei į rankas patupdė penkmečio ženklą su kūju ir pjautuvu.
Verta nueiti iki Eifelio bokštą primenančio apžvalgos statinio. Jis iš tiesų atrodo kaip tikras plieninis Paryžiaus bokštas, tik daugybę kartų mažesnis. Ir įlipti į jį kainuoja panašiai – apie keturis eurus.
Nueiti siūlau ne dėl užlipimo, o todėl, kad ten aplinkui plyti pasakiški parkai, skirti pasivaikščioti, o viename Karlo universiteto bendrabutyje yra jauki kavinė, kur galima pigiai pavalgyti.
Kas sieja Prahą ir Johną Lennoną?
Kareivio Šveiko tauta – niekada nesigirianti ir neperkandamai paslaptinga. Pasakykite, kas sieja Prahą ir Johną Lennoną? Tas pats, kas Brėmeno muzikantus ir Rygą. Niekas.
Panašu, kad ši siena išliks, net jei išnyks Johno Lennono muzika.
Tuomet kodėl, legendai dar gyvam esant, Prahos senamiestyje atsirado jam skirta siena? Beje, o Rygoje – paminklas minėtiems muzikantams.
Visi kalba, jog to meto meno studentai didžiulę sieną pradėjo naudoti antikomunistiniams pareiškimams, meilės žinutėms ir hipiško stiliaus piešiniams. Siena būdavo uždažoma, tačiau užrašai vėl atsirasdavo.
Prieš pustrečių metų šią jau lankomu objektu tapusią Johno Lennono sieną miesto valdžia nusprendė vėl uždažyti, nors nepanašu, jog sugrįžo sovietai. Taip ir padarė, tačiau šiandien ji vėl mirga nuo hipiškų užrašų.
Panašu, kad ši siena išliks, net jei išnyks Johno Lennono muzika. Ant Karlo tilto net keliose vietose pardavinėjamos šios sienos nuotraukos. Taip ir norisi „pagooglinti“, gal iš tiesų J.Lennonas slapta gyveno Čekijoje?
Keturi vaikinai susikimba rankomis ir fotografuojasi prie sienos. Keletas hipių ilgai plaka aerozolinius balionėlius ir laukia įkvėpimo ar bent kokios minties.
O gal kadaise čia klestėjęs „leninizmas“ yra geriausia dirva žydėti to priešingybei – „lennonizmui“?
