Visus „Ekspedicija Afrika“ pasakojimus skaitykite čia
Šalyje reikia saugotis ne tik sukilėlių, ginkluotų plėšikų ar žmonių pagrobėjų, bet ir policijos bei armijos atstovų. Grėsmę man kelia visi. Peržiūrėjau šalies saugumo žemėlapį – visa teritorija pažymėta raudona spalva. Tai reiškia patį aukščiausią pavojaus lygį.
Informacijos apie šalį labai mažai. Jokių kelionių gidų ar kitų keliautojų naudingų patarimų taip ir neradau. Iki mūsų ateina nedaug informacijos apie CAR, ir ji tik neigiama. Tai Prancūzijos ambasada užpulta (beje, ji vienintelė iš visos Europos šalių, kitų nėra, pernelyg pavojinga), tai atskrieja žinia apie 3 rusų žurnalistų nužudymą. Ilgai ruošiausi kelionei, buvau net numatęs pasitraukimo iš šalies taškus. Tuo atveju, jei atimtų pasą, nenorėtų išleisti iš šalies ar kiltų kitos problemos. Būčiau plaukęs valtimi upe į Kamerūną.
Iš patirties galėčiau pasakyti, pavojingiausia man būtų dideliuose miestuose bei keliaujant pagrindiniais šalies keliais. Gavęs kontaktą, susisiekiau su vietiniu žmogumi, jis man patvirtino, kad keliuose daug patikrinimo postų. Legalių ir nelegalių. Reikalaujama iš pravažiuojančių pinigų, kartais atimami turimi vertingesni daiktai. Priėmiau sprendimą kelionės metu vengti didesnių gyvenviečių ir keliauti upėmis, kiek tai yra įmanoma.
Pinigai – pareigūnams ir neaiškiems ginkluotiems žmonėms
Keliauju Sangha upe iki Bayanga gyvenvietės, atstumas 160 km. Manau, tai pats saugiausias kelias patekimui į šalį. Turime kelias kuro talpas, vandens, šiek tiek maisto. Pakrantėse labai tanki augmenija, praplaukiame ir vieną kitą kaimelį. Po 5 valandų pasiekiau tašką, kuriame susikerta 3 valstybės: Kamerūnas, Kongo ir Centrinės Afrikos Respublikos. Žinau, kad ties tuo tašku būsiu beveik pusę kelio įveikęs. Bet kelionės metu nuobodžiauti tikrai netenka, įvykiai seka įvykius. Nuo kranto ginkluoti žmonės šaukia, kad plauktumėm iki jų. Pasirodo, tai armijos postas. Kareivis nusivalo muiluotas rankas į savo kelnes, nes tik ką plovė rūbus, ir pildo į popieriaus lapą mano paso duomenis. Tuomet prašo susimokėti 10 USD, bet po derybų nusileidžia iki 2 USD. Sumoku, grąžina man pasą.
Po kiek laiko priplaukėm mažą gyvenvietę, virš kurios plevėsavo CAR vėliava. Tai pasienio postas. Šalia lakstė vaikai, tampydami negyvą beždžionę. Užeinu į medinę trobelę ir istorija kartojasi. Vėl turiu susimokėti pasieniečiams ir dar kaimo viršaičiui, nes jo kaimo teritorijoje dabar esu. Gavęs pinigus pasienietis sugalvojo, kad dar privalau sumokėti 30 USD už vizą, kitu atveju, deja, į šalį negalės įsileisti.
Pasakiau, kad už ją jau mokėjau ambasadoje Konge. Praradęs viltį gražiuoju susitarti, meluoju, tokiose šalyse dažnai tenka. Sugalvojau istoriją, kad pažįstu jų šalies ambasadorių, kuris dirba Konge, neva jis mano draugas. Dabar jam paskambinsiu telefonu, ir jūs jau tarpusavyje aiškinkitės, privalau mokėti už vizą dar kartą ar ne. Matau, kad pasienietis sutriko. Paprašė, kad duočiau pasą, mat dar kartą pažiūrėt reikia. Atsivertė vizos puslapį ir tarė: žinai, visgi tu buvai teisus, mokėti daugiau nebereikia. Grąžino pasą ir net atsiprašė už „klaidą“.
Kol pasiekiau norimą miestelį įveikęs upe 160 km, buvau sustabdytas 13 kartų ir sumokėjau 26 eurų sumą. Aišku, po ilgų derybų kas kartą. Policijai, registruojantis gyvenvietėse, kariuomenės postuose, pasieniečiams ir dar neaiškiems ginkluotiems žmonėms. Pareigūnai prasitarė, kad atlyginimų negauna, ką susirenka iš žmonių, tą ir turi. Situacija labai bloga šalyje, nėra pinigų, o jiems dar ir popieriaus, ir pieštukus pirkti reikia iš savos kišenės. Kiek teko stebėti vietinius, tai visi mokėdavo taip pat, šioje šalyje tai visiškai įprastas dalykas. Tai daroma atvirai, neslepiant.
Į medžioklę su pigmėjais
Atvykęs į Bayanga miestelį privalėjau užsiregistruoti policijos poste. 3 kartus iki jo ėjau, bet neradau nei vieno policininko. Numojau ranka ir likau be registracijos. Miestelyje susipažinau su vaikinu, kuris truputį šnekėjo angliškai. Jis sutiko už mokestį palydėti mane, ir kartu iškeliavom pigmėjų kaimų link. Nupirkau dovanų kaimui kelis didelius maišus kasavos miltų ir dar pagriebiau kelis pakelius cigarečių vyrams.
Likusį laiką šalyje plaukiojau tik tradiciniais mediniais luotais, išskaptuotais iš medžio rastų. Kelionės buvo labai ilgos, o jei dar irkluoti tekdavo prieš srovę, atrodydavo, kad stovim vietoje.
Pagaliau pasiekiau baAka pigmėjų genties žemes. Tai draugiški žmonės, nekeliantys man jokio pavojaus. Nei jiems deimantų reikia, nei kitų brangių iškasenų. Jie dėl tokio turto nekariauja. Tai miškų žmonės, renkantys miško gėrybes, medžiojantys ir žvejojantys.
Mane pasitikę pigmėjai išties labai mažo ūgio, vyrai vidutiniškai užauga iki 140 cm, o moterys dar žemesnės - 130 cm. Bet tai tik privalumas gyvenant tankiuose miškuose. Daugelio moterų veidai tatuiruoti, ausyse ir smakro skylutėse įkišti lianų gabalėliai, visi dantys smailiai nušlifuoti. „Mes medžiotojai, – tarė man. – Tokiais dantimis mėsą lengviau atsikasti.“ Tiesa, ne visos moterys dantis šlifuoja, bet tai padariusios labiau vertinamos vyrų.
Šiame kaime yra molinių namų, bet daug žmonių gyvena ir tradicinėse pašiūrėse, kurias akimirksniu susirenčia iš šakų ir lapų. Mums atvykus, grupė pigmėjų ruošėsi kelioms dienoms keliaut gilyn į mišką ieškoti maisto, nes žvėrys prie kaimo nesiartina. Prisijungiau prie 12 suaugusiųjų ir panašaus vaikų skaičiaus būrio. Ėjom pusdienį tankiu mišku, bridom per upes. Susiradę tinkamą vietą stovyklai įkurti, sutikome kelis medžiotojus, kurie pasakė, kad visus žvėris jie jau išbaidė. Patraukėme dar giliau į mišką ir po poros valandų jau buvome radę tinkamą vietą.
Žmonės miške iškart nusimetė savo rūbus ir iš medžių ir kitų augalų lapų pasigamino naujus apdarus.
Nieko nelaukę visi suaugusieji išėjo į medžioklę, valgyt juk norisi. Kai kurios moterys su savimi pasiėmė ir kūdikius. Medžioklei turėjome tinklus, arbaletus su nuodingomis strėlėmis ir iečių. Daugiausiai medžioklė vyko tinklais. Sujungdavome kelis tinklus, mediniais laikikliais pritvirtinę prie krūmų, taip suformuodami U raidę. Iš neuždengtos pusės medžiotojai artėdavo skleisdami įvairiausius garsus, daužydami pagaliais į žemę. Išgirdę triukšmą gyvūnai iškart bėgdavo tolyn nuo garso šaltinio, tiesiai į tinklą.
Po kelių bandymų skirtingose vietose pagaliau į tinklą papuolė mažoji antilopė – mėlynasis dukeris. Jam iškart buvo sulaužytos visos kojos, kad nepabėgtų, jis išnarpliotas iš tinklo ir užmuštas. Tinklus vėl statėme, bet nesėkmingai. Kelis kartus mačiau sprunkančias dygliakiaules. Bet vieną vis vien sumedžiojo, pervėrė ietimi metaliniu antgaliu. Medžioklėje mums padėdavo ir vienintelis šuo, kuris lakstė su pririštu per pilvą mediniu varpeliu.
Visą dieną vaikščiojant mišku ištroškau ir užsimaniau atsigerti iš upelio, bet pigmėjai mane sustabdė, ženklais parodydami, kad to nedaryčiau. Moteris čiupo mačetę į ranką ir nukirto dalį šalia augančios lianos. Iš nukirstos dalies pradėjo varvinti skystį tiesiai sau į burną, parodydama, kaip aš turėčiau elgtis. Atsigėriau ir aš, skystis nei kiek nesiskyrė nuo vandens, be kvapo ir skonio.
Patys pigmėjai yra medžiojami maistui
Mane supažindino ir su vaistiniais augalais, kuriuos naudoja susirgus. Medžio žievė, kurie ją vadino imungindža, naudojama nuo kosulio. Ingoka žievė – turint temperatūros. Mobili žievė – galvos ir skrandžio skausmams malšinti. Žieves verda vandenyje ir gautą viralą išgeria. Pigmėjų moterys pademonstravo ir kokius vaistus vartoja ausies skausmui malšinti. Susuko medžio lapą į piltuvėlio formą, mačete pridrožė kažkokios šaknies ir į ją prilašino pieno iš savo krūties. Štai toks turinys lašinamas į ausį. Grįždami į stovyklavietę prisirinkome nematytų riešutų, įvairių lapų salotoms, šaknų, kurios kvepėjo lygiai taip pat, kaip ir česnakas.
Viską, ko reikia išgyvenimui, jie gali rasti miške. Pigmėjai judrūs, greiti, įsliuogti į aukščiausią medį gali ir be jokių papildomų priemonių. Puikiai medžioja, turi išlavintą klausą.
Nuo senų laikų ir patys pigmėjai medžiojami ir valgomi. Buvo manoma, kad jie ne žmonės, yra žemesnio lygio. Žinojau, kad ir dabar nereti atvejai CAR, kai jie žudomi ir valgomi kitų genčių atstovų. Tikimasi, kad suvalgius tam tikras kūno dalis, jie įgaus magiškų galių, bus greiti, gerai orientuosis miške. Tik grįžęs į Lietuvą radau informacijos, kad juos dažnai medžioja gretimoje valstybėje Konge. Ten užfiksuoti atvejai, kai pigmėjų mėsa tiesiog pardavinėjama turgavietėse, šalia kitų sumedžiotų laukinių gyvūnų.
Grįžus į stovyklavietę, kiekviena šeima atskirai pradėjo ruošti vakarienę. Sugautą antilopę jie spėjo pasidalinti tarpusavyje dar mišku einant. Beveik niekas nebuvo išmesta, suvalgyti visi vidaus organai. Po vakarienės vieni gaminosi naujas virves arbaletui, kiti rūkė mano dovanotas cigaretes. Nuo cigarečių likę pelenai nebuvo išmetami, juos kruopščiai susirinkdavo moterys. Dalį pelenų įsiberdavo į burną ir laikydavo už lūpos, kitą – susisukdavo į medžio lapą vėlesniam vartojimui.
Aklinoj tamsoj – miškų dvasios artėjimas
Buvau pavargęs ir sutemus iškart nuėjau miegoti į savo palapinę. Prabudau vidurnaktį nuo muzikos garsų ir dainavimo. Laužavietės ugnis nedegė, negalėjau nieko matyti. Įjungiau fotoaparato blykstę, ir iškart buvau paprašytas daugiau nefilmuoti ir nefotografuoti. Pasakė, kad dabar svarbus momentas, jie kviečiasi miškų dvasią – Ejengi. Pigmėjai gražiai dainavo nakties tamsoje, grojo tuo, ką po ranka turėjo. Medinėmis lazdelėmis daužydami į puodus ar plastiko talpas. Pigmėjai įsitikinę, kad miško dvasia juos apsaugo. Ir po sėkmingos medžioklės, jie jos garbei šoka ir dainuoja, tikėdamiesi prisikviesti Ejengi pas save.
Dvasia kartais pasirodo, bet tik tuo atveju, jei viskas gerai, tvyro harmonija tarp genties žmonių. Aš girdėjau riksmus labai toli nuo mūsų, kurie vis artėjo, bet paskui vėl nutolo. Man paaiškino, kad tai ir buvo Ejengi dvasia, ji artėjo, bet nepasirodė stovyklavietėje.
Kitą rytą papasakojo, kad nakties metu, visiškai šalia mano palapinės vaikščiojo miško dramblys. Aš girdėjau, kaip šalia manęs traškėjo šakos, bet maniau, kad tai žmonės. Laukinių gyvūnų čia netrūksta, aplink labai daug ir lygumų gorilų. Girdėdavau, kad jos netoliese, bet pats jų taip ir nepamačiau.
Kaip žuvys renkamos iš upės
Ryte išvirė košės iš mano dovanotų miltų, ir vėl išėjome į medžioklę. Šį kartą – medžioti beždžionių arbaletais. Po kelių valandų grįžom be laimikio. Eidami mišku pigmėjai viliojo jas garsais, kurie susidarydavo pučiant orą į medžio lapą. Medžiotojas paleido į beždžiones kelias nuodingas strėles, bet jos tikslo nepasiekė. Į rankas ir aš gavau užtaisytą arbaletą. Rodė pirštu, kad į beždžionę šaučiau, bet aš pasakiau, kad šausiu kartą pramogai į tolimo medžio kamieną. Net nemačiau, kur manoji strėlė nulėkė, bet visi rėkė ir plojo, galbūt ir pataikiau į medį.
Šalia stovyklavietės tekėjo upelis, nusekiau paskui vaikus ir moteris į žvejybą. Jie iš dumblo upelyje padarė pylimą, taip suformuodami baseiną. Ir iš jo rankomis ir įvairiausiais indais išpylė visą vandenį. Teliko iš dumblo susirinkti žuvis, mažus krabus ir krevetes. Po žvejybos upės vaga buvo atstatyta, o upės gėrybės keliavo į puodą. Pigmėjai viską suvalgė, nepaliko net kiautų.
Laisvalaikiu miško žmonės tiesiog ilsėdavosi arba susirinkę krūvon šokdavo, bei grodavo turimais „instrumentais“.
Keliaujant mišku, dažnai sustodavome atsigaivinti prie didesnių upių. Vaikai nuogi žaisdavo vandenyje, suaugę prausdavosi ar plaudavo rūbus. Įbridę į vandenį pradėdavo delnais ir alkūnėmis daužyti vandens paviršių, groti kaip būgnais. Kuo daugiau žmonių prisijungdavo, tuo gražesnė muzika gaudavosi. Vėliau tokį grojimą stebėdavau ir kitose šalies vietose.
Klaikios higienos sąlygos restorane ir akis badantis skurdas
Grįžau į artimiausią civilizuotą miestelį Bayanga. Apsistojau kambaryje, kuriame nei elektros, nei vandens nebuvo, tik lova. Skurdas akis badė. Miestelyje yra apie 15 motociklų ir tik vienas automobilis. Yra grožio salonas, turgus, mini degalinės, kuriose buteliais kurą pardavinėja. O kino teatras – tai tiesiog medinė pašiūrė su ten stovinčiu televizoriumi ir video grotuvu. Tuo metu rodė filmą apie Boko Haram teroristinės grupuotės nuotykius.
Parduotuvėse dauguma prekių pardavinėjamos supakuotos ypač mažais kiekiais į polietileninius maišelius. Žmonės neturi pinigų įsigyti visą butelį aliejaus, tad perka tik 2-3 šaukštus. Perka šaukštelį druskos ar pipirų. Perka į maišelį supiltą vandenį gėrimui ar limonadą. Net muilas pardavinėjamas be popierinės pakuotės, taip pigiau. Matydavau ir pjaustomą mažais gabalėliais nuo didelio luito.
Turguose pardavinėjami sumedžioti gyvūnai, daug beždžionių. Nors mieste ir matosi elektros kabeliai virš medinių trobų, bet jos nėra. Šaldytuvų nėra, viskas greitai genda tokiame karštyje. Kvapas turgavietėje – dvėselenos, sunkiai pakeliamas. Elektra atsirasdavo vakarais tik keliose parduotuvėse, diskotekoje, kino teatre ir telefonų baterijų pakrovimo punkte. Šių vietų savininkai galėdavo sau leisti naudoti dyzelinius generatorius.
Miestelyje pirkdavau tik žemės riešutus ir šviežiai keptą prancūzišką batoną. Kai jau nebegalėdavau į tuos du produktus net žiūrėti, prisiversdavau nueiti į vienintelį restoraną mieste. Kalbos nemokėdamas, net nežinodavau, ką užsisakiau. Kelis kartus atnešė patiekalą iš virtos ir dvokiančios kažkokio gyvūno mėsos. Gerai, kad tą kartą turėjo ir fufu košės, kuri gaminama iš manioko miltų, tad nelikau alkanas. Paskui nusprendžiau tiesiog eit į virtuvę ir žiūrėti, kas puoduose, kad vėl neužsisakyčiau to, ko tikrai nevalgysiu.
Higienos sąlygos ten – tiesiog klaikios. Jau nuo vaizdo bloga darydavosi, bet kai kelyje esi ilgą laiką – pripranti, o ir pasirinkimo kito neturi. Pakilojęs puodo dangčius matydavau ir kažkokius gyvūnus, verdamus su visu kailiu. Plastmasines lėkštes plaudavo tame pačiame puode visą dieną, vandentiekio juk nėra, vandens dažnai nepakeisi. O įrankių niekas nenaudoja, valgoma tiesiog rankomis.
Po kiek laiko mano racione atsirado termitai. Nepasakyčiau, kad labai patiko, bet tikrai geriau nei dvokiantys patiekalai. Tik juos valgant tarp dantų nuolat traškėdavo smėlis.
Alkoholinius gėrimus vietiniai žmonės vartoja dideliais kiekiais. Kaip ir visame centrinės Afrikos regione – populiariausias palmių vynas, nes jis pigiausias. Nuplaukiau pažiūrėti, kaip jis išgaunamas. Skystis traukiamas iš rafija rūšies palmių. Jis filtruojamas ir fermentuojamas 3 dienas. Galima tą skystį ir iškart ištraukus gerti, bet jis neturės daug alkoholio. Vietiniai pildydavo plastikines talpas ir gabendavo valtimis iš palmių giraičių į savo kaimus fermentacijos procesui.
Apie saugumą net nėra ko kalbėti – chaosas
Vienas nuostabiausių Afrikos parkų – Dzanga Sangha, nukeliavau ir iki jo. Jame gausybė lygumų gorilų ir kitų primatų, miško buivolų, antilopių, laukinių kiaulių, paukščių ir virš 1000 miško dramblių. Didžiausią įspūdį paliko Dzanga Bai laukymė. Gyvūnai ateina į šią vietą, nes žemėje yra labai daug gyvybiškai reikalingų mineralų. Vienu metu čia galima pamatyti nuo 40 iki 200 dramblių. Aš jų suskaičiavau 68. Jie labai saugomi, nes tai lengvas grobis brakonieriams, tiek daug jų vienoje vietoje. Bet užtikrinti saugumą gyvūnams nėra taip paprasta tokioje šalyje. Paskutinis rimtas įvykis buvo 2013 metais. Į parką įsiveržė 17 gerai ginkluotų vyrų ir nušovė 26 dramblius. Iltis susikrovė į sunkvežimį ir išvyko. Šaudė nuo tos pačios apžvalgos aikštelės, nuo kurios ir aš pats gyvūnus stebėjau.
Po šalį ne vien tik upėmis keliaudavau, tekdavo ir motociklu prastais keliais. Asfaltuoto kelio net nemačiau. Pakelėse buvau sutikęs ir pavienius ginkluotus vyrus, bet jie man jokių problemų nekėlė. Šalis negali pasigirti įdomių lankytinų vietų gausa, beveik viską, ką norėjau – pamačiau. Planavau nukeliauti ir į nelegalias aukso ir deimantų kasyklas, kurių apstu šalyje, bet planą visgi atmečiau. Per daug pavojinga. Be to, jose dirba daug žmonių, ir daugelis gali būti labai nepatenkinti mano pasirodymu. Niekada nežinai, kaip supykusi minia sureaguos. Žmonės čia nėra pratę prie baltųjų.
Centrinėje Afrikos Respublikoje sunku, sudėtinga ir labai brangu keliauti. Už automobilio nuomą su vairuotoju dienai manęs prašė 1000 eurų, papildomai tektų susimokėti ir už kurą. Apie saugumą net nėra ko kalbėti – chaosas. Mano aplankytose vietose beveik niekada nebūdavo elektros, nors kiek kokybiškesnio maisto ar švaraus geriamo vandens. Žinojau, kad prireikus ir tinkamos medicininės pagalbos tikrai nesulauksiu. Ir tai viena šalių, kurioje sunkiausia fotografuoti. Beveik kiekviena padaryta nuotrauka miesteliuose sukeldavo didelį vietinių nepasitenkinimą ir iš to išaugančius konfliktus.
Atėjo laikas palikti šią šalį. Jau susiradau medinį luotą ir netrukus pradėsiu kelionę į Kamerūno valstybę. Lėtai, plaukiant irklu prieš srovę.
Sekite „Danas Around The World“ socialiniuose tinkluose:
FACEBOOK: fb.com/DanasAroundTheWorld
INSTAGRAM: instagram.com/pankevicius
YOUTUBE: bit.ly/2Uofcaf
Visus „Ekspedicija Afrika“ pasakojimus skaitykite čia
