Aišku, tokioms jų kaimyninėms šalims kaip Afganistanas ir Pakistanas tai negalioja. Jos yra dar skurdesnės ir, norėdamos prasimaitinti, į Iraną eksportuoja savo prekes. Sėkmės tarptautinei bendruomenei baudžiant Afganistaną ir Pakistaną, kurie ir taip jau nubausti… Taigi Iranas iš esmės gyvena savo sultyse.
Kol buvome Irane, nukrito 2 vietiniai lėktuvai, tai džiaugėmės, kad neturėjom vidinių skrydžių.
Į Iraną skridome su „Turkish Airlines“, kurių lėktuvai ir aptarnavimas puikūs. Irano lėktuvams, beje, uždrausta skraidyti į Europos Sąjungą, skraido tik į šalis kaimynes. Gal toliau ir nenuskristų, nes lėktuvai seni, dažniausiai rusiški. Savo senų „Boeing“ ir „Airbus“ remontuoti negali, nes Europa ir JAV yra uždraudusi tiekti Iranui detales. Turbūt ir dėl to, kad jų detalės tinkamos ir išmaniųjų raketų gamybai. Kol buvome Irane, nukrito 2 vietiniai lėktuvai, tai džiaugėmės, kad neturėjom vidinių skrydžių.
Dar įdomu tai, kad Irane yra labai keistų mirties bausmių. Kartuvės ar sušaudymas yra dažniausi – turbūt jau nieko nenustebinsi. Bet, pavyzdžiui, nustūmimas nuo uolos – jau kitas reikalas. Tik šis metodas jau porą metų nebepraktikuojamas. Bent jau pagal oficialią statistiką.
Kitą metodą turbūt esate girdėję – tai užmėtymas akmenimis. Dažniausiai tai vyksta atokesnėse vietovėse. Vyras užkasamas iki pusės, o moters tik galva paliekama kyšoti. Ir, prašau, visas kaimas smaginasi su akmenimis, turbūt ir vaikai dar prisijungia, kad neatitoltų nuo tradicijų puoselėjimo. Dažniausiai ši mirties bausmė įvykdoma moterims už smagiai praleistą laiką su kaimynu.
Tai trumpai keletas įdomybių, dėl kurių turbūt vengtumėte kelionės į Iraną. O toliau straipsnelis apie tai, dėl ko bus verta važiuoti.
Lietuviams vykstant į Iraną reikia el. vizos. Anglams ir kitiems, kurie tiesiogiai pykstasi su Iranu, reikia normalios vizos, kurią padaro ambasada. Bet lietuviams užtenka Irano el. vizos; puslapyje reikia užpildyti anketą, nusiųsti nuotrauką ir nuskenuotą pasą, tuomet gauni patvirtinimo numerį, kurį po to padavęs Teherano oro uoste, gausi antspaudą į pasą. Nieko sudėtingo.
Teheranas
Kelionę pradėjome sostinėje Teherane. Pustuščiame lėktuve iš Stambulo atskrido dar vienas turistas, neskaičiuojant mūsų su broliu. Išsikeitėm pinigų oro uoste, nes, kadangi turistų nėra, niekas neatveža deficitinės užsienio valiutos, tai mieste beveik nėra ir keityklų. Nuvykome į hostelį, kuris yra tetulytės privatus namas. Už 10 dolerių gavom nakvynę su pusryčiais.
Viską mums papasakojo, ranka nupiešė miesto žemėlapį, nors man jo ir nereikėjo, nes nusipirkau oro uoste telefono kortelę su mobiliais duomenimis, bet leidau, nes tiesiog gražiai piešė. Sunku rasti lietuvę, kurį ne tik gerai orientuojasi žemėlapiuose, bet dar ir gražiai piešia vietas, kurias verta aplankyti. Pas tetulytę dar išsikeitėm pinigų, nes pasiūlė geresnį kursą nei oro uoste, ir dar davė daugiau nei oficialus kursas – nes jai verta laikyt santaupas eurais. Irano valiuta nuvertėja per metus nuo 10 iki 40 procentų.
Teherane apžiūrėjome XVI amžiaus rūmus, televizijos bokštą, didįjį turgų, karo muziejų. Keista buvo vaikščioti po turgų Stambule ir Teherane. Atrodo, abu „Grand Bazarai“, bet Stambule viskas skirta turistams, o Teherane – vietiniams. Gražūs suvenyrai, indai ir kita. Vietiniai puošia jais namus. Visai kitokios prekės nei Stambule, ir niekas nelenda į akis ir įkyriai prekių nesiūlo.
Po rūmus vaikščiojom, žinoma, tik du baltieji, ir dar buvo vietos vaikų ekskursija, kuriems mes buvome įdomesni nei jų sultonų rūmai. Smagu, kai su tavim visi nori pasisveikinti ar ranką paspausti. Papuošimų gausa tikrai padarė didelį įspūdį. Pompastika beveik kaip Versalio rūmų, tik kito stiliaus. Veidrodėliai, blizgučiai, rankų darbo plytelės. Ir dar nereikia plaukti su mase ir stumdytis su kinų turistais.
Teherane buvo suplanuota viena diena, nes visada noriu stengtis greitai pabėgti į natūralesnes vietas negu didmiesčio spūstys. Didmiesčiai turi vieną pliusą – kad gali skaniai pavalgyti, išragauti įvairaus nacionalinio maisto. Provincijose dažniausiai valgai, ką valgo vietiniai, nes nėra gerų kavinių. O didmiesčiuose vienas kitas turistas jau duoda savo reitingus „TripAdvisor“ esančioms kavinėms.
Po Teheraną važinėjome taksi ir metro. Vakare skubėjom į metro, įbėgom į vagoną, o ten stovėjo tik moterys ir išpūtusios akis žiūri į mus. Oi, galvojam, kažkas ne taip. Greitai išbėgom iš vagono ir įlindom į kitą – čia viskas gerai, yra ir vyrų. Kaip vėliau sužinojome, metro moterys turi pirmą ir paskutinį vagoną, visi kiti mišrūs.
Kitą rytą nuvažiavome į automobilių nuomos įmonę, kurioje turėjome gauti vietinės gamybos automobilį – „Renault Tondar“ (pas mus jis atrodo kaip „Dacia Logan“). „Renault“ ir „Peugeot“ įmonės turbūt įkišo koją į automobilių gamybos verslą prieš apkraunant Iraną sankcijomis. Todėl gatvėse važinėja iš esmės tik dviejų modelių automobiliai. Jie atrodo kaip 20-ies metų, bet gaminami dar ir šiuo metu.
Įmonės savininkas, jaunas vaikinukas, pasakė, kad mūsų automobilio dar nėra, nes nespėjo traukiniu jo parvežti iš už 7 valandų kelio esančio miesto.
Čia turbūt klasikinė situacija, kaip iš visų Radzevičiaus ir Starkaus filmų, kai automobilis vėluoja. Už tai mus įsisodino pas save į automobilį ir pusdienį pavežiojo po kalnus, esančius šiaurinėje Teherano pusėje. Labai gražūs vaizdai. Džiaugėmės su broliu, kad dar neatvyko mūsų „Renault“. Taip pat ir pavaišino geruose vietiniuose restoranuose su vaizdu į kalnus. Tai pusdienis laukimo nenuėjo veltui.
Beje, Irane draudžiama nusipirkti alkoholio, jis parduodamas tik juodojoje rinkoje. Ir manydamas, kad keliaujant tris savaites, norėsis bent jau alaus, iš anksto prašiau auto nuomos, kad suorganizuotų. Bet čia ir pačiam buvo juokinga prašyti el. laiškais automobilių nuomotojų alkoholio. Savaime aišku, jo negavome ir nusiteikėme šią kelionę praleisti tik su pypke.
Gavę automobilį, išvykome iš Teherano į Kašano (Kashan) miestą. Kas galėjo pagalvoti, kad prieš išvykstant reikia patikrinti automobilio kroviklio lizdą. Jis neveikė. Po telefono pokalbių su nuomos įmonės darbuotojais, kalbančiais iraniečių-anglų kalba, ir jiems „supratus“ mūsų baltic-english, nusprendėme, kad bus paprasčiau patiems susitvarkyti. Išsiardėme „Renault“ plokštes, pasikeitėme saugiklius ir, savimi patenkinti, vykome toliau.
Bus tęsinys
Daugiau skaitykite Journey.lt, o autorių sekti galite ČIA.