Kelionių organizatorius „GRŪDA“ siūlo ryškų ir emocingą maršrutą po Peru – Boliviją, atspindintį Pietų Amerikos spalvas. Palikus Limą, kelionė pradedama Nacionaliniame Parakaso rezervate, iš kurio greitaeigiu kateriu plaukiama į Baljestos salas prie Parakaso pusiasalio. Šios salos dar vadinamos „Mažaisiais Galapagais“. Tai – atskiras pasaulis, priklausantis gyvūnams. Ir niekas negali jo sutrikdyti. Didžiausia, išskirtinė dovana keliautojui – galimybė iš arti stebėti įvairiausių rūšių žinduolių bei paukščių kasdienybę.
Vėliau iš arti tyrinėjami mįslingi, daug klausimų keliantys Kandeliabro bei Naskos geoglifai (šimtai keistų linijų, atkartojančių įvairiausių gyvių, paukščių, vabzdžių ir gėlių pavidalus). Jie harmoningai dera prie natūralaus kraštovaizdžio, kur beveik niekada nelyja ir nepučia vėjai.
Net didieji skeptikai, neigiantys ankstesnių civilizacijų romantiką ir aukštinantys naujojo tūkstantmečio progresą, Naskos raižinius vertina rimtai ir ieško racionalių šios mįslės paaiškinimų. Žinoma, teorijų yra įvairių. Kai kurių įsitikinimu, tai – ateivių iš kosmoso darbas. Kitose versijose kalbama apie religinę dykumos piešinių paskirtį.
Apžiūrėjus Naskos raižinius, vykstama į Arekipą. Tai ypatingas miestas, kurį ypač myli Peru elitas. Miestą supanti kalnų architektūra – fantastiška. Didžiausia jos puošmena – El Misti ugnikalnis, pasistiebęs į beveik 6000 metrų aukštį. Ne veltui vulkanas yra tapęs Arekipos simboliu. Toliau keliautojų laukia pažintis su Chivay kaimeliu, įsikūrusiu 3600 metrų aukštyje. Jį supanti gamta suteikia galimybę patirti netikėtų įspūdžių. Pavyzdžiui – išsimaudyti vulkaninės kilmės vandenyse po atviru dangumi.
Toliau kelionėje laukia dviejų dienų išvyka į Kolkos kanjoną – vieną populiariausių Pietų Amerikos vietovių, dovanojančių mums, keliautojams, kvapą gniaužiančius aukštumų vaizdus. Dažnam pasiseka išvysti ir Peru pasididžiavimą – Andinį kondorą (didžiausią Vakarų pusrutulio skraidantį paukštį) skrodžiantį dangų virš uolėtųjų Andų.
Kelionės metu lankomas ir garsusis Titikakos ežeras – didžiausias Pietų Amerikos gėlavandenis ežeras, telkšantis maždaug 3820 metrų aukštyje. Kol kas tai vienintelis taip aukštai padanges siekiantis ežeras, kuris naudojamas laivybai. Vėliau keliautojų laukia išskirtinė pažintis su Uru genties žmonėmis, gyvenančiais plaukiojančioje saloje.
Galima sakyti, jog visa sala yra nupinta iš nendrių, vadinamų totora: namai, valtys, net plaukiojantis pagrindas, ant kurio laikosi visa jų būtis. Beveik kas mėnesį gyventojams tenka keisti nuo vandens papuvusį nendrių sluoksnį nauju. Šiaudinės palapinės, nameliai ir valtys atrodo pasakiškai, tačiau jie – toli gražu neamžini... Kaip ir pati urų kultūra.
Kelionei įpusėjus, kertama Bolivijos siena. Šios Pietų Amerikos šalies laukiniai paveikslai stingdo, jaudina iki šiurpų, atima žadą ir galiausiai keičia keliautojo būseną. Galite patirti stiprų įspūdį atsidūrę dramatiškiausiose žemės dykrose. Atsiveriantys vaizdai čia lyginami su Mėnulio ir kitų planetų paviršiais.
Pirmoji stotelė Bolivijoje – Kopakabana ir Saulės sala. Lankoma miesto grožybė – XVI amžiaus bazilika, dedikuota Bolivijos globėjai šventajai Kopakabanai bei inkų observatorija, kurioje matuojami lygiadieniai bei saulėgrįžos. Pamažu kylant aukštyn, pasiekiama Bolivijos širdis – La Pasas, miestas įsikūręs daugiau nei 4000 metrų virš jūros lygio.
Įdomu tai, kad nuo žemiausio iki aukščiausio La Paso taško yra net 1000 metrų. Šis aukščių skirtumas atspindi socialinę padėtį „kuo aukščiau, tuo skurdžiau“. Nedaug kur pasaulyje gyventojai taip aiškiai pasiskirstę pagal socialinį statusą. Šlaituose be jokios tvarkos išsidėstę skurdžių nameliai ir lūšnynai, o žemutinė miesto dalis, maždaug 3000 metrų aukštyje, priklauso centrui. Čia apstu dangoraižių ir modernaus, ištaigingo gyvenimo. La Pase, su vietinio gido pagalba lankomi žymūs objektai, tokie kaip Raganų turgus, Šv. Francisko bazilika, Murijo aikštė ir Metropoliteno katedra.
Vienas iš kelionės vinių – Mėnulio slėnis. Tai viena iš nedaugelio žemės vietovių, kuri primena svetimos planetos paviršių bei ištrina ribas tarp sapno ir tikrovės reginių. Dykra užpildyta unikaliais uolienų dariniais, dauguma jų – rusvos smiltainio spalvos. Kai kurios pereina į ryškią geltoną, violetinę ar net raudoną spalvą. Sodrių atspalvių juostas rieduliams, natūralioms akmens skulptūroms ir viršūnių smailėms kuria besikeičianti šviesa. Būti Mėnulio slėnyje – tarsi paviešėti kitoje planetoje.
Toliau keliaujama į Ujūnį ir Druskos dykumą. Vietą, kurią trokšta aplankyti kiekvienas, vietą, kurioje „susilieja dangus ir žemė“. Čia keliautojai turi unikalią galimybę išvysti didžiausią pasaulyje druskos ežerą – Salar de Uyuni. Ežeras stulbina ne tik dydžiu, bet ir akinamu grožiu. Jo paviršių dengia druskos pluta, o šios storis siekia net 10 metrų.
Vėliau vykstama į vieną keisčiausių lankytinų vietų – traukinių kapavietę. Ten palaidoti seni Bolivijos traukiniai, anksčiau vežioję vertinguosius metalus. Toliau keliautojų laukia pažintis su Kolčanio druskų kasyklomis, kuriose susitinkama su „druskos žmonėmis“. Tai – vietiniai gyventojai, kurie ne tik čia dirba, bet ir gyvena būstuose, pastatytuose iš druskos plytų.
Atsižiūrėjus baltos spalvos, kelionė tęsiama ryškesniu maršrutu – vykstama į Inkahuaci salą, garsėjančią milžiniškais kaktusais bei nacionalinį Eduardo Avaroa parką. Rezervato kraštovaizdis, kurį dalijasi vandens telkiniai, laukiniai keliai ir ugnikalniai, nuolat keičia spalvas: vietomis nusidažo oranžine, kai kur – raudona, geltona, rusva ir žydra spalva.
Po kvapą gniaužiančių Bolivijos gamtos šedevrų grįžtama atgal į Peru, kur keliautojai supažindinami ir su Pietų Amerikos istorijos paveldu. Apžiūrimos dūlančios inkų gyvenvietės bei sumanių technologijų griuvėsiai, kuriais kadaise per šiurpias aukojimo ceremonijas tekėjo kraujo upės. Su praeitimi keliautojai akis į akį susitinka Šventojo inkų slėnio kaimuose, kur, pasisotinę istorinių įspūdžių, turi galimybę numalšinti pirkinių alkį garsiajame Pisako turguje.
Apsirūpinus autentiškomis lauktuvėmis ir suvenyrais, vykstama į netoliese esančias Maras druskos kasyklas bei Moray terasas. Maras kasyklos iki šių dienų yra naudojamos, o Moray terasos – priešingai – nebedirbamos, saugo senų laikų paslaptis ir skirtos tik apžiūrai. Jos įrengtos ratais ir iš viršaus atrodo lyg amfiteatras. Įdomu tai, kad tarp apatinių ir viršutinių terasų yra nemenki temperatūrų skirtumai – oras žemiausioje ir aukščiausioje gali skirtis net 15 laipsnių.
Kelionės kulminacija – Saulės vaikų įkurtas, nepaprastasis Maču Pikču. Pavadinimas išvertus iš kečujų kalbos reiškia „seną kalną“. Ir, iš tiesų, daugiau nei 2000 metrų aukštyje iškilusi gyvenvietė, manoma, klestėjo nuo XV iki XVI amžiaus, kuomet į Peru ėmė veržtis ispanų konkistadorai. „Miesto ant debesų“ atradimas buvo didelis įvykis ir posūkis Pietų Amerikos kultūrų raidos ir istorijos tyrinėjimuose. Apie Maču Pikču pasaulis sužinojo palyginus neseniai, tik 1911 metais. JAV archeologų ekspedicijos metu aptiktos puikiai išsilaikiusios šventyklos, diduomenės rezidencijos, gynybiniai pastatai ir akmeninių laiptų, kanalų, vandens surinkimo įrenginių liekanos.
Maču Pikču – vienas iš tų pasaulio stebuklų, kurie skatina pasvarstyti, kaip ir kas senovėje sugebėjo pakelti ir tvarkingai sustatyti milžiniškus akmens luitus, iš jų suformuoti ištisus pastatų kompleksus ir atlikti kitus galingus darbus, kuriems, regis, vien rankų nepakanka. Maža to, inkų miestas buvo įkurtas seisminėje zonoje, tačiau nei žemės drebėjimai nei kitos aršios gamtos stichijos jo nesunaikino.
Kelionės pabaigoje laukia pažintis su Peru sostine Lima. Tai didžiausias ir energingiausias Peru miestas, keliautojams reikšmingas istoriniu palikimu – senosiomis gatvėmis bei architektūra. Nepaisant modernėjimo, mieste išlikęs stačiakampis gatvių tinklas, taip pat ir senamiestis.
Trokštantiems dar daugiau nuotykių, Kelionių organizatorius „GRŪDA“ turi išskirtinį pasiūlymą – trijų dienų nuotykių turą po Amazonės baseino džiungles! Keliautojų laukia pabėgimas nuo civilizacijos: dvi nakvynės džiunglių lodžijose (šiaudais dengtuose namukuose atogrąžų apsuptyje), pažintis su atogrąžų miškų augalija ir gyvūnija.
Džiunglėse automobilių ūžesį keičia gyvūnų garsai, gatves – laukiniai takai, pastatus – medžiai. Čia auga daugybė rūšių orchidėjų, gydomųjų žolelių ir seniausi pasaulyje augalai, menantys dinozaurų laikus. Miškuose gyvena kapibaros, kaimanai, jaguarai, akiniuotosios meškos, tapyrai, beždžionės, ir daugybė rūšių paukščių bei drugelių. Be to, čia vis dar aptinkamos izoliuotos indėnų grupės, vengiančios arba iš viso neturinčios kontakto su tais homo sapiens rūšies atstovais, kurie gyvena už džiunglių ribų.
Amazonės baseino džiunglėse keliautojai turi galimybę ne tik iš tolo stebėti laukinę gamtą, bet ir patyrinėti ją iš arčiau – plaukdami kanojomis, eidami į žygį bei leisdamiesi į naktinę ekskursiją ieškoti naktimis būdraujančių gyvūnų. Tikrai ne kasdien pasitaiko proga pamatyti pačių įmantriausių ir keisčiausių gyvybės formų knibždantį sultingą kraštovaizdį bei pabuvoti vietose, į kurias tik dabar pamažu pradeda kelti koją šiuolaikinis žmogus.
Ši kelionė – tai įspūdžiai, pranokstantys enciklopedines žinias ir kitų keliautojų pasakojimus. Tai nuotykis, truksiantis ilgiau nei pačios atostogos, nes į vietoves, kurias aplankysite kelionės metu, vis grįšite mintimis ir sapnais.
Į Peru ir Boliviją keliaukite su kelionių organizatoriumi „GRŪDA“.
