Apie tai pasakoja šiuo metu Kuboje keliaujantys lietuviai Gediminas Kubilius ir Ernesta Adamavičiūtė. 15min skaitytojams jie jau atskleidė savo patirtį ieškant pigiausios nakvynės, pietų ir pramogų Kuboje. Kviečiame skaityti antrąjį jų pasakojimą.
Pradėkime nuo to, kad Kuba yra komunistinė šalis. Taip, Fidelis Castro mirė, bet kol valdžioje yra jo brolis Raulis Castro, šalis demokratine netaps. Mus, keliautojus, komunizmas Kuboje taip pat palietė. Turizmas šalyje buvo įvestas kaip būdas išgyventi vietiniams žlugus Sovietų Sąjungai. Tačiau turizmas Kuboje iki dabar suprantamas kaip turtingų turistų iš Vokietijos, Kanados, Didžiosios Britanijos ir JAV (nors amerikiečių kubiečiai labai nemėgsta – aut. past.) išnaudojimas.
Žinoma, valdžiai teko rasti būdą, kaip suderinti du iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus dalykus: pakelti kainas užsieniečiams ir palikti jas žemas vietiniams.
Visa tai stipriai palietė įvairias sritis, taip pat ir viešąjį transportą. Ir palietė, sakykime, įdomiai.
Transportas turistams
Nors viešasis transportas Kuboje išplėtotas gerai – autobusai ir kitos transporto priemonės važinėja dažnai, tačiau yra viena problema. Vietiniams skirtu transportu turistams naudotis negalima. Ne tik kad negalima – oficialiai draudžiama.
Tam tikslui sukurta visoje šalyje veikianti įmonė „Viazul“, teikianti pervežimo paslaugas turistams. Įmonės autobusai kasdien kelis kartus per dieną išvyksta ir atvyksta iš/į kiekvieną miestą ar miestelį, kuriame egzistuoja turizmas.
Vietiniai šios įmonės transportu nevažiuoja dėl vienintelės priežasties – didelių kainų. Skirtumas tarp kelionės bilieto „Viazul“ autobusu ir paprastu, kuris skirtas tik vietiniams, akivaizdus. Pasirinkime kelionę maršrutu La Habana–Varadero, kuriuo važiuojama maždaug dvi valandas autobusu – važiuojant „Viazul“ autobusu bilietas kainuoja maždaug 10 Eur, o važiuojant vietiniu transportu – 2,5 Eur.
Prisipažinsime, kad nepaisydami draudimo nesinaudoti vietiniais autobusais, važiavome būtent jais. Kokybė niekuo nesiskyrė nuo „Viazul“ autobusų. Vairuotojai draugiški, autobusai turi vėdinimo sistemą ir yra patogūs.
Kitas būdas keliauti turistams Kuboje yra taksi arba colectivos (taksi automobiliai, kuriuose telpa 5–6 žmones). Dažniausiai tai būna seni „Ford“, „Chrysler“, „Oldsmobile“ automobiliai iš JAV, taip pat rusiški „Lada“, į Kubą atvežti iki 1959 metų, nes 50 metų egzistavo draudimas importuoti bet kokius automobilius iš užsienio.
Šie draudimai dabar panaikinti ir darbuotojams, dirbantiems valstybei, leidžiama įsigyti rusiškas „Ladas“, modernius „Peugeot“, „Kia“, kurių gatvėje jau yra net daugiau nei klasikinių automobilių iš 1950 metų (valstybė taip pat prižiūri jų pardavimus ir paprastiems žmonėms įsigyti jų neleidžia – aut. past).
Tai lėmė, kad automobilių kainos didesnės nei buto kainos Havanos mieste. Viena moteris Havanoje pasakojo, kad planuoja parduoti vieną iš savo kelių butų ir pridėjus santaupas pirkti automobilį, kurio kaina siekia net 20 000 Eur.
Kaip keliauti vietiniu transportu turistui?
Tai nėra lengva, bet turint lietuviško atkaklumo ir šiek tiek gebėjimo kalbėti ispaniškai – įmanoma. Vietiniai keliauja „Omnibus“ autobusais, „Transmetro“ darbuotojams skirtais autobusais, taksi ir jau minėtais colectivos (tiesa, šie taksi automobiliai važiuoja tik tada, kai visos sėdimos vietos yra užimtos), camiones bei tranzuodami. „Omnibus“ autobusų stotyse mums nei karto nepavyko nusipirkti bilietų, vis liepdavo eiti į „Viazul“ autobusų stotį, kurioje turistai ir turėtų keliauti.
Nenorėdami permokėti, įtikinėdavome, kad esame studentai ir net studijuojame Havanos menų universitete, tačiau tai irgi jų neįtikindavo. Taksi ir colectivos kainos būdavo dar didesnės nei „Viazul“. Tad iš esmės dažniausiai likdavo paskutinis būdas keliauti – camiones arba tranzuoti.
Kas yra camiones? Išvertus iš ispanų kalbos šis pavadinimas reiškia sunkvežimiai. Iš tiesų tai yra perdaryti krovininiai sunkvežimiai, kurių viduje įmontuoti suolai ar kėdės, o viršuje – rankenos laikytis stovint. Sunkvežimių šonuose būna išpjauti langai, kad patektų oras, ir įrengtas skambutis, kurį paskambinus vairuotojas gauna signalą, jog tu nori išlipti.
Tai yra pats pigiausias transportas šalyje. Todėl keleiviniai sunkvežimiai dažniausiai yra pilnutėliai žmonių. Tiesa, į vidų dažniausiai telpa visi norintys, nors dėl sėdimų vietų tenka pakovoti alkūnėmis. Mes šiuo transportu dažniausiai ir keliaudavome, nes jis važiuoja visur ir nediskriminuoja turistų.
Sunkiausia užduotis jį rasti, nes keleivinis sunkvežimis važiuoja tik greitkeliais ar pagrindiniais, miestus jungiančiais keliais, nuveždamas žmones iki vietos, kur važiuoja miesto autobusai. Mums tai priminė automobilių tranzavimą, kai reikėdavo rasti vietas, kur vairuotojai išvažiuoja iš miesto į greitkelį ir nesuka atgal į miestą.
Minusai: važiavimas camiones nėra labai patogus, pati kelionė trunka labai ilgai. Kartą nuvažiuoti 200 km greitkeliu užtrukome 5 valandas, bet kelionė kainavo vos 2 Eur, kai turistinė kaina buvo apie 11 Eur (žinoma, su „Viazul“ autobusu).
Palengvintas tranzavimas su amarillas
Kad ir kur bekeliautum Kuboje, visur pakelėse matysi žmones, laukiančius transporto, nes turėti automobilį, kaip jau rašėme, daugeliui yra prabanga. Tiltai (dėl pavėsio ar tiesiog netyčia užklupus lietui) ir kelių kryžkelės yra populiariausios vietos – čia nuolat galima matyti didesnes grupes vietinių, belaukiančių transporto. Ten būdavome ir mes su savo kelioninėmis kuprinėmis.
Tačiau bėgti stabdyti tolumoje išvystą mašiną visiems nereikia, nes Kuboje egzistuoja amarillas. Tai geltonais drabužiais apsirengęs žmogus, stabdantis visas keliu važiuojančias transporto priemones ir klausiantis, kur jie važiuoja ir ar turi vietos pavežti pakeleivius.
Procesas būna paprastas: kiekvieną kartą mums atėjus laukti camiones ar autobuso reikėdavo pasakyti amarillas, kur mes važiuojame. Tada jie mus informuodavo, kada bus mums tinkantys autobusai ar camiones.
Pasitaikydavo situacijų, kai sustoja vietiniams skirtas autobusas ir visi lipa į jį. Priklausomai nuo vairuotojo, mums kartais leisdavo įlipti, bet dažniausiai pasakydavo, kad esame turistai ir turime naudotis turistinio autobuso „Viazul“ paslaugomis. Tada galiausiai sulaukdavome camiones ir kelionės tikslą visada pasiekdavome.
Camiones ir vietinių autobusų kainos dažniausiai skirdavosi apie 10–20 proc. „Viazul“ autobusų kainos būdavo apie 10 kartų didesnės.
Greitai supratome, kad už miestų, kaimų teritorijose, žmonės keliauja su visomis transporto priemonėmis, kurios tik važiuoja. Mums belaukiant autobuso, vietiniai drąsiai lipo grupėmis į traktorius, džipus ir sunkvežimius. Mums taip pat teko važiuoti sunkvežimiu ir mėgautis grynu oru. Kaip tai atrodo, geriausiai matyti šiame filmuke:
Ilgos kelionės vardan nuotykio
Vieną ilgesnių kelionių turėjome iš Havanos į Trinidadą. 315 km kelionė turistiniu autobusu kainavo 25 Eur. Išvykę ankstyvą rytą keliavome iš mūsų namų Havanoje iki greitkelio vietiniu miesto autobusu (bilieto kaina – 0,02 Eur). Pakeitę autobusą dar kitu (dar vienas bilietas už 0,02 Eur), atsidūrėme vietoje, kur kubiečiai mus patikino, jog iš čia nusigausime į Trinidadą.
Sustojęs camiones mus abu už 1 Eur pavežėjo iki sankryžos, kur yra kitas greitkelis. Ten susitranzavome sunkvežimį,kurio vairuotojas mus tiesiog sulaipino į bagažinę su kitais pakeleiviais, ir pagaliau autobusą, kurio vairuotojas leido važiuoti iki pat Trinidado, paprašęs 0,60 Eur už pusantros valandos kelionę autobuse, turinčiame oro vėdinimo sistemą.
Visa kelionė kainavo apie 2 Eur. O įspūdžių parsivežėme tiek, kad užtektų ilgam pasakojimui.
Kubiečių paslaugumas
Keliaujant po šalį ir nuolat bendraujant su vietiniais supratome, kad Kubos gyventojai be galo draugiški ir paslaugūs. Kubiečiai visada padėdavo paklausus, kaip nuvažiuoti iki mums norimos vietos. Tereikėdavo išsitraukti telefoną su žemėlapiu ir jie iš karto parodydavo, kuris autobusas važiuoja. Jei nežinodavo, klausdavo visų aplink stovinčių žmonių – gal kas kitas sugebės padėti.
Jei laukdavome netinkamoje stotelėje, dažniausiai modavo ranka sekti paskui juos ir nuvesdavo į mums tinkamą vietą. Kartais autobuso stotelės būdavo kitame miesto gale, bet jie net palaukdavo autobuso kartu su mumis, kad įliptume į tinkamą. Tik atsisveikinę ir įlaipinę mus, traukdavo savo keliais.
