Daugiau kelionių nuotykių rasite tinklaraštyje „Po kelionės“ ir šio tinklaraščio instagramo paskyroje
Nakvynę buvome užsakę trims naktims – pirmoji mūsų laukė Tukume, kitos dvi – mažučiame pajūrio miestelyje Roja. Kodėl jame? Todėl, kad tik ten pavyko rasti daugmaž padorų variantą. Na, iš tiesų nieko negalime kaltinti, nes kai vasaros įkarštyje pirmadienį pradedi ieškoti nakvynės prie jūros trečiadieniui, didelio pasirinkimo negali tikėtis.
Didžiausi rūmai Baltijos šalyse
Kelionė prasidėjo trečiadienio rytą, tos dienos mūsų tikslas – Tukumas. Iki jo pirmas sustojimas buvo suplanuotas Jelgavoje. Kodėl čia? Na, apskaičiavome, jog jau bus pietų metas. Pavalgėme jaukioje, pigioje kavinėje, kurioje antras patiekalas, primenantis namų maistą, kainavo 5–6 eurus. Po pietų nusprendėme – jei jau sustojome, tai reikia pasižvalgyti po miestą. Juo labiau, kad laukiant pietų kavinėje spėjome pavartyti albumą apie šį miestą.
Labiausiai sudominęs objektas – Jelgavos rūmai. Didžiausiais Baltijos šalyse laikomi rūmai pastatyti XVIII amžiuje, jų autorius – įžymus Rusijos dvaro architektas Francesco Bartolomeo Rastrelli. Kažkada tai buvo Kuržemės ir Žiemgalos hercogų rezidencija, čia svečiavosi Prancūzijos karalius Liudvikas XVIII. Dabar rūmuose įsikūręs Latvijos gyvybės mokslų ir technologijų universitetas.
Oras puikus, tad trumpai pasižvalgę po universiteto pastatą, nusprendžiame daugiau laiko skirti parkui. Netikėtai šalia Lielupės upės atrandame didelio formato šamotinių skulptūrų ekspoziciją. Pasirodo, nuo 2013 metų mieste vyksta Baltijos šalių menininkų simpoziumas, o jų darbai lieka miestui. Atsitiktinumas ar genai, bet paaiškėjo, kad labiausiai mums patikusios skulptūros buvo sukurtos lietuvių menininkų.
Papietavę ir pramankštinę kojas važiuojame toliau. Būtų Jelgavoje dar daugiau ką pamatyti, bet mums šiam kartui užteks ir tiek.
Latviškasis Holivudas
„O, apie šitą aš kažką skaičiau“, – bendrakeleivė ryžtingai pasuka vairą rodyklės kryptimi, ir užuot važiavę į Tukumą, riedame į Cinevilla. Pirmas vaizdas pasiekus tikslą – traukinys su raudona žvaigžde, kiek toliau – bažnyčia, senoviniai pastatai, senų automobilių pristatytas kiemas. Kur čia patekome?
Klaidžiojame po kažkokias studijas primenančias patalpas, be mūsų – daugiau žmonių nėra, nors automobilių aikštelė apypilnė. Beklaidžiojant atrandame kasą ir sužinome, kad turime nusipirkti bilietą, kurio kaina – 7 eurai žmogui.
Tuo pačiu išsiaiškiname, kad patekome į vietą, kur filmuojami įvairūs filmai, toks latviškas Holivudas. O dekoracijos, kurios „nedirba“ filmui, tampa turistų lankomu objektu.
Man žinomas filmas, kurio dalis čia filmuota – neseniai per LRT rodytas serialas „Sisi“. Kiti pastatai čia vaizdavo ir XVII, ir XIX, ir dar kitus amžius. Prie pastato pritvirtintas QR kodas atskleidžia, koks filmo epizodas čia filmuotas.
Išsiaiškiname, kad patekome į vietą, kur filmuojami įvairūs filmai.
Visai smagiai pasivaikščiojome, toks keistas jausmas – tarsi balansuojama tarp realybės ir fikcijos ribos. Prieini kapines – aha, paminklai iš putplasčio ar kažko panašaus, netikra. Hmm, o bažnyčia atrodo visai kaip tikra. Įžengi vidun – ne, kraupūs piešiniai išduoda ją buvus siaubo filmo dekoracija.
Planuojant kelionę iš anksto, po šią vietą galima užsisakyti ekskursiją ar fotosesiją su filmų herojų kostiumais. Beje, filmai čia kuriami ir dabar, nedaug trūko, kad būtume įsibrukę į Antrojo pasaulinio karo laikus menančio filmo kadrą. Tik budrus apsaugininkas sulaikė mus nuo šios žvaigždžių valandos.
Prisifotografavę įvairius laikotarpius vaidinančiuose pastatuose, jau be jokių sustojimų važiuojame iki Tukumo. Tiesą sakant, stoti jau ir nelabai buvo kur, iki Tukumo telikę apie 17 km.
Tukumas ir jo apylinkių rūmai
„Ir ką jūs čia veiksite“, – nuoširdžiai nustebo į jaukius apartamentus įleidusi ir maloniai vakarienės vietas nurodžiusi šeimininkė. Kažką numykėme, nes nepatogu buvo sakyti, kad jos gimtajame mieste stabtelėjome tik todėl, kad čia buvo tinkamas laikas nakvynei.
Po skanios ir palyginti nebrangios vakarienės išeiname pasivaikščioti po miestą. Tukumas pasirodė daug jaukesnis nei dieną aplankyta Jelgava, net ir jo reklaminis šūkis skelbia: „Į Tukumą – grožio!“ O paskui patikslinama, kad kalbama ne tik apie miesto, bet ir apie jo apylinkių žavesį.
Nedidelis senamiestis, centrinė Laisvės aikštė (Brivibas laukums) su fontanu ir pilies bokštu, liuteronų bažnyčia su apžvalgos bokštu, Pilies gatvė, amatininkų darbų ekspozicija – per vieną vakarą praktiškai apėjome visą miestą. Neaplankyti liko tik muziejai, amatininkų dirbtuvės.
Vakare vartant apartamentuose rastus informacinius bukletus, sudėliojame kitos dienos planą – pasižvalgysime po aplinkinius dvarus ir tada važiuosime į Roja, nes šiaip iki jos – tik valanda su trupučiu kelio. Ir važiuosime ne trumpiausiu keliu palei jūrą, nes juo grįšime, o darysime lankstą.
Pasirinkome tris gana skirtingus netoliese esančius dvarus-pilis. Pirmoji – Durbės pilis. Kaip teigiama informaciniame lankstinuke, tai – vienintelis iš buvusių Latvijos dvarų, kuriame visiškai atkurtas XIX a. pab. – XX a. pr. istorinis interjeras.
Ji laikoma vienu iš Kuržemės klasicizmo architektūros perlų, kurį sudaro parkas, rotonda ir ilgiausias pėsčiųjų tiltas Latvijoje. Pirmame rūmų aukšte galima pasivaikščioti po kambarius, kokie jie buvo prieš daugiau nei 100 metų, antrame – rengiamos įvairios parodos. Verta sumokėti po 2,5 euro ir užeiti į vidų.
Kitas į mūsų planą patekęs – Šlokenbeko – dvaras, pirmą kartą paminėtas 1484 metais. Jis buvo pastatytas siekiant apsaugoti Tukumo miestą nuo priešų atakų, iki dabar išliko senosios gynybinės sienos su šaudymo angomis. 1976 metais dvare įkurtas ir iki šiol veikia Latvijos kelių muziejus. Jei jus tai domina, verta apsilankyti. Dvaro teritorijoje įrengta kavinė, galima išgerti kavos ar papietauti.
Jaunmuokų rūmus aplankyti nusprendėme tik todėl, kad jie labai gražiai atrodė nuotraukoje. Realybėje vaizdas taip pat buvo gražus, nors pagrindinis rūmų pastatas tvarkomas ir pastoliai kiek gadino nuotraukas.
Tai naujausi mūsų tą dieną aplankyti rūmai – jie pastatyti tik apie 1901 metus kaip tuometinio Rygos mero George‘o Armitsteado medžioklės pilis. Dabar viduje galima apžiūrėti ekspoziciją apie Latvijos miškų ūkį ir medžioklę, arklidėse įrengtas viešbutis ir patalpos renginiams. Mes į vidų neužsukome, bet mielai pasivaikščiojome po rūmus supantį parką su šimtamečių liepų alėja.
Tai naujausi mūsų tą dieną aplankyti rūmai – jie pastatyti tik apie 1901 metus.
Jei iki tol Google Maps sąžiningai vedžiojo mus į pasirinktus objektus, tai rodydamas kelią iki rožių sodo „Rozites“ pasimetė. Pirmą kartą vietoj rožyno pataikėme į kažkokias fermas su mėšlynu, paskui bandė mus vesti apleistu miško keleliu. Važiuoti juo nedrįsome, bet paėję iš tiesų pasiekėme rožyną, kuriame skaičiuojama daugiau nei 400 skirtingų rožių.
Jo savininkė pasiguodė, kad ne tik mes turėjome taip klaidžioti, pėsčiomis neretai juos pasiekia ir autobusinių ekskursijų lankytojai, nors iš tiesų yra patogus privažiavimas asfaltuotu keliu. Ar verta čia važiuoti? Na, jei labai domitės rožėmis, tada taip. Kitu atveju galima šį objektą ir praleisti.
Iš rožyno jau važiavome tiesiai į Roja, pakeliui dar sustojame pavakarieniauti. Atvykus paaiškėjo, kad „butikinis“ viešbutis iš tiesų yra kambariai su bendrais dušais ir tualetais. Tą jau buvome supratę iš aprašymo, kai užsisakinėjome. Kur kas labiau nustebino, kad pajūrio viešbutuko kambariuose ne tik kad nėra šaldytuvo ar virdulio, bet netgi draudžiama laikyti ir valgyti savo maistą.
Pusryčiai įskaičiuoti į kainą, nuo 17 val. galima valgyti šalia esančiame restorane, o ką daryti per pietus – čia jau kiekvieno asmeninis reikalas. Na, kaip nors, badu nemirsime. Kuo galime tikrai pasidžiaugti – visi kaimynai buvo ramūs, o bendrose patalpose visada labai švaru.
Pagal aprašymą mūsų „butikinis“ viešbutis turėjo būti visai šalia paplūdimio. Tai buvo tiesa, tik kažkodėl nutylėta, kad eiti iki to paplūdimio teks palei kažkokios, atrodo, nebeveikiančios lentpjūvės teritoriją, o pjuvenų kalnai gerokai pranoko kopas.
Jau ne kartą teko įsitikinti, kad turėdami tiek daug jūros pakrantės, latviai jos taip nepuoselėja kaip lietuviai. Visa laimė, paėjus toliau paplūdimys pasirodė visai jaukus ir erdvus, tiesa, einant dar toliau kelią pastoja į jūrą brendantys nendrynai-šabakštynai. Atviroje jūroje jų nėra, o štai įlanka nesugeba apsiginti. Na, tikrai užteks ir likusio paplūdimio. Jūra, saulėlydis pataiso nuotaiką ir tarsi nutrina dienos nuovargį.
Kolkos ragas – kur susitinka Baltijos jūra ir Rygos įlanka
Ryte po pusryčių gražiu pakrantės keliu važiuojame iki Kolkos rago. Navigacija atveda tiesiai į mokamą automobilių stovėjimo aikštelę, bet mums mokėti kažkaip nesinori, tad, kiek pavažiavę, atrandame nemokamą. Per šviesų pajūrio pušyną patraukiame prie vandens. Matosi sužymėti takai – jei norėtųsi pasivaikščioti, tikrai būtų kur.
Pakrante prieiname prie Kolkos rago – akmenuoto iškyšulio, skiriančio atvirą Baltijos jūrą nuo Rygos įlankos. Atskirti kas yra kas – paprasta, nes įlankoje vanduo tikrai kur kas ramesnis, seklesnis, jūros pusėje matosi baltos bangų keteros.
Apsižvalgę nusprendžiame mieliau įsikurti prie jūros. Kiek paėjus žmonių visai nesimato – plačiausias paplūdimo ruožas – tik mūsų. Tai pagrindinis Latvijos pajūrio privalumas lyginant su lietuviškuoju.
Vakare grįžtant link Roja stabtelime prie vienos iš žuvies rūkyklų. Už 6,5 euro dviese sočiai pavalgome – žuvį parduodanti šeima gali pasiūlyti ir duonos, ir stalo įrankius – galima valgyti vietoje, galima pirkti išsinešimui.
Prieš užmiegant patikriname Booking.com. Netikėtai rastas neblogas nakvynės variantas Jūrmaloje nulemia tolimesnius kelionės planus – kitą dieną dar nevažiuosime į Lietuvą, o toliau keliausime po Latviją.
Ryte susidedame daiktus ir pakrantės keliu patraukiame link Jūrmalos. Pirmas sustojimas prie Kaltenės, kur įrengtas maždaug 1 km ilgio pakrantės takas paukščiams stebėti. Rytas apniukęs, nusprendžiame pasivaikščioti. Ėjimas toks nelabai malonus – vietomis žengi tvarkinga pakrante, vietomis tenka nerti į brūzgynus. Tako pabaigoje pastatytas bokštelis paukščiams stebėti.
Na, pasivaikščiojome, bet antrą kartą šito maršruto nebekartočiau – keliolika ančių ir kormoranų, mano nuomone, neverti to braidžiojimo po šabakštynus. Jau geriau vaikštinėti gražiuose pajūrio pušynuose.
Pakelėje, šeimos kavinėje stabtelime kavos. Apžvelgusi meniu, pagalvoju, kad neblogai būtų gauti ir blynelių. Pasirodo, jų reikės laukti valandą. O deserto, kuris iš aprašymo atrodo kaip varškė su uogiene? Irgi valandą. Lankytojai – tik mes ir kavą baigianti gerti šeima. Latvių tempai momentais stebina. Gerai, kad automobilyje turime lietuviškų traškučių prie kavos.
Dar vienas sustojimas – Mersrago paplūdimyje. Šitas kur kas malonesnis. Smagiai prasieiname pajūrio miškelio taku, pabūname prie jūros. Žmonių – vos vienas kitas.
Paskutinis lankytinas objektas artėjant prie Jūrmalos – didžioji Kemerių pelkė, jai skirtas atskiras aprašymas.
Pirmasis įspūdis Jūrmaloje – nepatiko
Latvijoje teko lankytis jau daug kartų – ir pajūryje, jo dalyje nuo Papės iki Venstpilio, ir Rygoje, kituose miestuose, miesteliuose, bet štai Jūrmaloje iki šiol neteko būti. Ką gi, susipažinsime.
Mūsų apartamentai – blokiniame penkiaaukštyje miesto pakraštyje. Butas puikiai įrengtas, bet aplinka ir šalia esančioje „Maximoje“ sutikti pirkėjai – jausmas toks, tarsi būtume ne kaimyninėje Latvijoje, o kažkur Rusijoje.
Ryte šviečia saulė, tad viskas atrodo šviesiau. Nors įsikūrėme miesto pakraštyje, į paplūdimį pavažiuojame dar kiek tolėliau, tad vietų automobilių stovėjimo aikštelėje – kiek nori. Nors paplūdimys ir nuošalus, įrengtos ir persirengimo kabinos. Žmonių – vienas kitas, maždaug pusė jų – mūsų tautiečiai (pusė tų, kuriuos girdėjome kalbant). Kiek pasivaikščioję paplūdimyje priėjome ženklą, kad Jūrmala baigėsi. Esame tikrai pačiame jos pakraštyje.
Todėl iki centro – jei taip galima pavadinti pėsčiųjų gatvę su kavinėmis ir restoranais – apie 12 km. Važiuojant pakelėje – senos ir naujos vilos, miesto parkai. Jie atrodo liūdnai – prieš kelias dienas audra Latvijoje prasiautė kur kas smarkiau nei Lietuvoje, vienas kraupiausių matytų vaizdų – užvirtusio medžio maždaug per pusę perskelta vila.
Šalia pagrindinės pėsčiųjų gatvės tenka nemažai pasisukioti, kol randame laisvą vietą automobiliui. Norisi valgyti, nosį pakutena iš netoliese esančio restorano sklindantys kvapai. Pasirodo, tai gruziniškas restoranas. Užmetame akį į meniu – labiausiai įsiminė pupelių sriuba, kaina – 8,2 euro. Koks jos skonis – sužinoti neteko, nes nesiryžome laukti maisto pusantros valandos. Visai skaniai, greitai ir, manau, gerokai pigiau papietaujame picerijoje.
Pėsčiųjų gatvėje žmonių nedaug, kiek gausiau – paplūdimyje. Kaip ir visi čia atėjusieji įsiamžinu prie vėžlio, paskui prie užrašo „Jūrmala“. Paplūdimys nesužavi, toks labai apstatytas viešbučiais, kavinėmis, nuomojamais gultais. Man asmeniškai mielesnis buvo tas rytinis, nuošalesnis.
Ir apskritai Jūrmala pasirodo kažkokia nejauki. Nežinau, gal dėl to kalti audros išvartyti medžiai, gal aplink skambanti rusų kalba, gal kitos priežastys. Bet mintyse nuoširdžiai atsiprašau Palangos – ji daug jaukesnė, gražesnė, tvarkingesnė. Bent jau man.
Suprantu, negalima vertinti miesto pabuvus jame mažiau nei parą, tai čia toks pirmas įspūdis. Kainos, taip – Palangoje jos aukštos, bet būtent Jūrmala irgi sparčiai jas vejasi ar net jau lenkia. Žinoma, erdvūs paplūdimiai, galimybė lengvai rasti vietą automobiliui netoli jūros – tai tie koziriai, kuriais Jūrmala ir atsivilioja lietuvius.
Grįžtant į Lietuvą dar sustojame Bauskėje – užsukame į pilį (į vidų neiname, nėra laiko) ir į parduotuvę (į vidų einame, tam laiko randame). Galimybė sekmadienio vakarą pirkti lauktuvėms gėrimus ir su laipsniais – dar vienas, tegul ir nedidelis Latvijos pranašumas.
Apibendrinant – kelionė buvo smagi ir sąlyginai nebrangi.
Patarimai ir rekomendacijos:
- jei vasarą nori poilsiauti prie jūros, nakvynes reikia pradėti užsakinėti iš anksto, ne prieš tris dienas;
- Latvijos pajūryje asmeniškai man daug smagiau poilsiauti nuo Papės iki Kolkos rago, prie jūros, o ne prie Rygos įlankos;
- pagrindiniai Latvijos privalumai – daug mažesnė žmonių ir automobilių koncentracija prie jūros.
Daugiau kelionių nuotykių rasite tinklaraštyje „Po kelionės“ ir šio tinklaraščio instagramo paskyroje
