Čia gali rasti visko: nuo žurnalo viršelio paplūdimių iki gilių džiunglių, nuo turistinių vakarėlių iki išskirtinių ekstremalių pramogų. Ir pagaliau – viskas pigiau nei Lietuvoje.
Apsilankėme dviejuose gražiuose kolonijinių laikų miestuose – Leone ir Granadoje. Jie užburia savo architektūra ir atmosfera. Galvojome, kad Vilniuje daug bažnyčių, bet čia jos tiesiogine prasme ant kiekvieno kampo: ryškios, spalvingos ir atviros, tad kas vakarą čia susirenka vietiniai gyventojai pasiklausyti ir pasidalyti muzika. Miestų gatvės siauros ir grįstos akmenimis.
Autobuse iš Granados į Leoną susipažinome su viena vokiete, kuri, turbūt, galėtų save pavadinti vietine (kelyje jau pusę metų). Nepraėjo nė 10 minučių po jos pasakojimo apie vietą, kur ji šiuo metu gyvena, ir mūsų maršrutas pasikeitė. Taip atsiradome ant paties Ramiojo vandenyno kranto – Las Penitas paplūdimyje.
Austėja ryte prajuokino: „Kurioje pusėje vandenynas ir kiek laiko iki jo eiti?“ Atsakydamas į jos klausimą, nusivedžiau ją pusryčiauti. Kadangi atvykome jau sutemus, ji nepastebėjo to, kas ryte buvo gana akivaizdu: nuo mūsų lovos iki bangų – vos 50 m. O būtent pastarosios čia labiausiai ir vilioja atvykėlius – kaip suviliojo ir mus.
Kelyje sutinkame nemažai patyrusių arba visai šviežiai banglenčių sportą pamėgusių žmonių. Pagundai neatsispyrėme. Pažiūrėjome kelis vaizdo klipus „Youtubėje“ ir, čiupę lentą, stojome į kovą su už mus didesnėmis bangomis. Neslėpsiu, kartais jautėmės lyg skalbiamas skuduras, bet tos akimirkos, kai pagaliau pagauni bangą ir gal net šiaip ne taip atsistoji – viską atperka. Žinoma, tobulėjimui ribų nėra, tad pasižadame mesti iššūkį ir dar šioje kelionėje įvaldyti šią sporto šaką.
Kalbant apie naujas sporto šakas... Sugrįžome į Leono miestą, nes čia turėjome suplanavę vieną svarbų dalyką. Leono miestas garsus visame pasaulyje, nes būtent čia atsirado ir lyg šiol praktikuojama labai įdomi pramoga – „volcano boarding“ (vulkanlenčių sportas, arba kas nors panašaus).
Procedūra pakankamai paprasta: pirmiausia su visa „manta“ reikia įkopti į Sero Negro vulkano viršūnę. Tuomet apsirengi džinsinį kombinezoną, užsidengi veidą, užsidedi apsauginius akinius ir pirštines, atsisėdi ant specialiai šiam tikslui sukonstruotos lentos, sukalbi tris „Tėve mūsų“ ir pasileidi žemyn! Dėl 45 laipsnių ugnikalnio statumo būdamas viršūnėje nematai apačios, tad be didelių pastangų gali pasiekti 70 km/h greitį.
Surizikuoti verta, nes greičiausias dienos „sportininkas“ gali laimėti specialius marškinėlius, o visų laikų greičio rekordas siekia beveik 95 km/h.
Bet dar smagiau, kad visi, išgyvenę pirmą raundą, gali visa tai nemokamai pakartoti antrą kartą! Bet tik tuo atveju, jei noras pakartoti čiuožimą yra didesnis, nei nenoras vėl kopti į viršų.
Eilinis vakaras parke, valgom ledus, plepam... O kada tiksliai mūsų skrydis iš Meksikos į Kubą? Už dviejų savaičių? Kaip taip atsitiko, kad mūsų laukia dar 2/3 kelio, o mes dar čia… Šuoliais į trasą! Kita stotelė – Gvatemala.
