Išlikęs Macikų lagerio pastatas pasitinka spyna ant durų. Čia žmonės įleidžiami, tačiau tik tuo atveju, jeigu susitaria dėl ekskursijos iš anksto, sako į lagerį mus įleidžiantis Šilutės Hugo Šojaus dvaro-muziejaus archeologas Mantas Užgalis.
Pirma naciai, tada sovietai
Naciai karo belaisvių stovyklą Macikuose įkūrė 1941 m. Su kaliniais čia elgtasi ne vienodai, žiauriausiai – su sovietų kariais, nes jiems nebuvo taikomos 1929 m. Ženevos konvencijos dėl elgesio su karo belaisviais normos. Karo belaisvių stovykla veikė iki 1943 m. Šiuo laikotarpiu tikslus sovietinių karo belaisvių mirusiųjų skaičius nėra žinomas.
1944 metais sovietai antrą kartą okupavo Lietuvą ir Macikuose nustatyta nauja tvarka – čia atsirado trys savarankiški lageriai: pataisos darbų kolonija, karo belaisvių lageris ir specialioji karo belaisvių ligoninė.
Oficialiai „Lageris Nr. 184“ įsteigtas 1945 m. gegužės 1 d., kitais duomenimis – balandžio 1 d., jis talpino apie 3000 karių. Jame pradėti kalinti vokiečiai ir jų sąjungininkai. Didžiąją dalį belaisvių sudarė Kuršo katile į nelaisvę paimti vokiečių kariai, taip pat buvo rumunų, vengrų, austrų, čekų, lietuvių ir kitų tautybių karių.
Greta karo belaisvių stovyklos Nr. 184 ir specialiosios ligoninės 2652 Macikuose 1945-1955 m. veikė Sovietų Sąjungos NKVD (MVD) GULAG‘o padalinys, vadintas 3 pataisos darbų kolonija, vėliau ─ 3 lagerio skyriumi.
1952 m. duomenimis, tai buvo vienas didžiausių lagerių okupuotoje Lietuvoje. Jo teritorija apėmė 5 ha. Vienu metu čia galėjo būti kalinama apie 3000 žmonių.
1948 m. uždarius lagerį Nr. 184 ir 2652 specialiąją ligoninę, 3-čiojo skyrius teritorija išsiplėtė. 1952 m. duomenimis, tai buvo vienas didžiausių lagerių okupuotoje Lietuvoje. Jo teritorija apėmė 5 ha. Vienu metu čia galėjo būti kalinama apie 3000 žmonių.
Lageryje kalinti sovietinei valdžiai neįtikę civiliai gyventojai, politiniai kaliniai ir kriminaliniai nusikaltėliai. Didžioji dalis kalinių lageryje buvo neįgalieji. Jie buvo atvežti ne tik iš Lietuvos, bet ir iš rytinėse SSRS srityse buvusių kalinimo įstaigų. Lagerio teritorijoje tilpo visi reikalingi sovietiniai atributai: barakai, karceris-izoliatorius, sanitarinė dalis ir kt.
„Tokį humanizmą parodė“
M.Užgalis liūdnai šypteli, kad čia atsidurdavo tie, kurie dėl sveikatos būklės nebūtų pakėlę sunkios kelionės „pas baltąsias meškas“: „Tokį „humanizmą sovietai parodė.“ Čia kalėjo nemažai inteligentų, moterų su vaikais, nėščiųjų.
„Kiek žinoma iš liudijimų, vėliau mėginta kalinti ir kriminalinių nusikaltėlių, tačiau jie buvo labiau privilegijuoti“, – pasakojo archeologas.
Šiuo metu išlikęs tik vienas lagerio pastatas, o kiek jų buvę iš viso – nėra tiksliai žinoma. Pagal turimas topografines nuotraukas, kaip teritorija atrodė atėjus naciams, šio statinio nebuvo, jis turėjęs būti pastatytas sovietmečiu. „Trūksta duomenų, leidžiančių tiksliai pasakyti. Dokumentų, liudijimų. Kadangi čia buvo uždara teritorija, neįleisdavo pašalinių“, – sakė M.Užgalis.
Uždarius lagerį sovietmečiu dalyje pastatų įsikūrė globos namai psichinę negalią turintiems žmonėms, dabar netoliese gyvena žmonės. Tačiau M.Užgalis neslepia, kad amžininkų liudijimų niekas nepasirūpino surinkti, todėl tai ketinama daryti dabar – bėda, kad dalis jų jau nesulaukė šių dienų. Didelį tyrimą yra atlikę ir amerikiečiai, kurių karo aviacijos kariai čia kalėjo.
Trūksta duomenų, leidžiančių tiksliai pasakyti. Dokumentų, liudijimų. Kadangi čia buvo uždara teritorija, neįleisdavo pašalinių, – sakė M.Užgalis.
Kapinėse ganėsi karvės
Netoliese – kapinės. Kaip sako M.Užgalis, aptverta teritorija yra labiau simbolinė, nes kapinės neabejotinai buvusios gerokai didesnės, archeologinių tyrimų metu palaidojimų rasta tolokai nuo tvoros. Tačiau sovietmečiu čia karvės ganėsi, važinėjo traktoriai.
„Ši vieta unikali tuo, kad abu totalitariniai režimai buvo čia įkūrę savo karo belaisvių stovyklas. Lietuvoje tai gana unikalu, Rytų Europoje tokių vietų yra. Lenkijoje, rodos, netoli Olštyneko, yra kažkas panašaus. Šita vieta tikrai turi susilaukti deramo dėmesio ir yra šiuo metu tai atliekama valstybiniu mastu. Turime planą belaisvių karceryje atnaujinti ekspozicijas.
Planuojama edukacines erdves įrengti ir kitame pastate, netoli esančiame raudonų plytų. Bet norint viską tinkamai sutvarkyti, pačias kapines taip pat, reikalingi išsamesni istoriniai ir archeologiniai tyrimai. Šilutės rajono savivaldybė ir muziejus esame pradėję šituos darbus. Praeitais metais vykdėme kapinių inventorizaciją. Tuo metu atsitiktinai, netikėtai prie mūsų prisijungė amerikiečiai archeologai, jie turėjo kitų tikslų, bet jų tyrimų dėka išsiaiškinome, kad už kapinių tvoros yra nemaži palaidojimų plotai“, – pasakojo M.Užgalis.
Manoma, kad dabartinėje pažymėtoje kapinių teritorijoje laidotos sovietų aukos, o naciai kapines buvo įrengę tolėliau. Nemažai mirusių šiame lageryje kalinių atsidūrė ir Armalėniuose, kur laidotos ir iš kitų aplinkinių karo belaisvių stovyklų aukos.
Ši vieta unikali tuo, kad abu totalitariniai režimai buvo čia įkūrę karo belaisvių stovyklas. Lietuvoje tai gana unikalu, Rytų Europoje tokių vietų yra.
Tikslaus skaičiaus, kiek čia mirė žmonių, nėra. Tiriant išlikusius mirusių kalinių registracijos žurnalus nustatyta, kad 1948-1955 m. žuvo 372 asmenys ir 72 vaikai. Dažnai vienoje duobėje buvo laidojama po 7-8 žmones.
Kai kurie kapai kapinėse jau turi paminklus, tačiau, kaip sako Šilutėje veikiančio muziejaus archeologas, nebūtinai tas žmogus, kurio pavardė iškalta ant paminklo, guli būtent tame kape – duomenų trūksta ir čia. Stovi ir skirtingų šalių pastatyti didesni paminklai saviems, čia kalėjusiems ir žuvusiesiems kariams, todėl kapinėse plazdena ne tik lietuviškos vėliavos spalvų juostelės, bet ir lenkiškos, amerikietiškos.
Sovietmečiu niekas šios vietos įamžinti net neketino, prisidengiant melioracijos projektu ketinta kapines visiškai sunaikinti, tačiau tai neįvyko. Bet ten ganėsi karvės ir važinėjo traktoriai. Tik šylant politinei situacijai tvarkyti kapus ėmėsi pensionato darbuotojai, o Lietuvai atgavus Nepriklausomybę rūpintis pradėjo ir politinių kalinių ir tremtinių organizacijos.
Ekspozicija kol kas kukli
Ekspozicija pastato viduje gana kukli. Pirmajame kambarėlyje pasitinka Hitlerio, Lenino ir Stalino portretai. Anot M.Užgalio, taip mėginama parodyti abu režimus. Kituose – ekspozicijos iliustruoja skirtingus lagerio gyvavimo periodus.
„Čia yra muziejaus ekspozicija. Iš tikrųjų, ji reikalauja revizijos, greitai tai planuojama padaryti. Planuojama pritaikyti, įveiklinti, padaryti patrauklia tamsiojo turizmo vieta, kur būtų galima lankytis. Esame ir anksčiau susilaukę amerikiečių, britų dėmesio“, – kalbėjo archeologas.
Čia yra muziejaus ekspozicija. Ji reikalauja revizijos, greitai tai planuojama padaryti.
Karo ir pokario metais veikusiame lageryje neapsieita ir be nelaimingų atsitikimų, pasakojo M.Užgalis: „Čia pasakojama vieno amerikiečio, Walterio Nieso, tragiška istorija. Stovykloje galiojo komendanto valanda, rytais atrakindavo, o vakarais užrakindavo barakus. Ilgą vasaros dieną šis amerikietis atsikėlė anksti ryte, pagalvojo, kad jau baigėsi komendanto valanda, išėjo į lauką ir jį be įspėjimo nušovė. Kiek žinoma, vokiečiai tą įvykį ištyrė ir lyg kažkokią nuobaudą paskyrė tam sargybiniui.“
Pernai gegužę Vyriausybė patvirtino planą, kaip bus tvarkoma Macikų lagerio teritorija. Lagerio komplekso sutvarkymas numatytas keliais etapais. Pirmiausia – ekshumuoti ir pagarbiai palaidoti 2011 metais netoliese esančiame Armalėnų kaime rastus 700 lagerio aukų palaikų.
Vėliau planuojama suformuoti vientisą 4,7 hektaro teritoriją muziejinei ir memorialinei veiklai plėtoti – atnaujinti išlikusį karcerį, rekonstruoti pirtį, įrengti automobilių stovėjimo aikštelę, apšvietimą, informacinius stendus ir aikštę, skirtą įvairiems renginiams. Sutvarkymo darbai turėtų būti baigti 2024 metais, jie kainuos apie 2,43 mln. eurų.
Žurnalistų turą į Mažąją Lietuvą organizavo Nacionalinė turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi.
