LRT Radijo žurnalistė Indrė Anskaitytė tarptautinės organizacijos „Minority Rights Group“ kvietimu su kitais žurnalistais lankėsi Tanzanijoje, kur domėjosi, kaip šiandien gyvena čiabuvių gentys.
Sunkiausius darbus dirba moterys
Šiaurės Tanzanija. Pro visureigio langus matome kalnuotas vietoves, kažkur šalia už debesų slepiasi Kilimandžaro kalnas. Afrikos savaną keičia džiunglės. Dulkėtu, neišgrįstu keliu paliekame Šiaurės Arušos miestą ir drauge su kitais kolegomis žurnalistais leidžiamės į kone visos dienos kelionę į Tanzanijos kaimus, Kiteto regioną. Būtent jis garsėja ten gyvenančia masajų gentimi. Maždaug XVII a. Tanzanijoje įsikūrusių masajų skaičius šiandien siekia 800 tūkst.
Masajus iš kitų atskirti nesudėtinga. Jie nedėvi tradicinių drabužių, o vietoj jų kūną dengia kelių sluoksnių tradicinėmis įvairiaspalvėmis skaromis.
Masajus iš kitų atskirti nesudėtinga. Jie nedėvi tradicinių drabužių, o vietoj jų kūną dengia kelių sluoksnių tradicinėmis įvairiaspalvėmis skaromis.
Kelionės gidas Moisonas kadaise augo tradicinėje masajų šeimoje. Jis pasakoja, kad masajų karius galima atskirti iš raudonos spalvos audinio, kiti, dar netapę kariais, dėvi melsvas skaras, o pagyvenę genties nariai dažniausiai vilki audinius, dažytus tamsiai raudona spalva. Masajus kelyje sutinkame lydimus bandos galvijų – klajoklinė gyvulininkystė yra pagrindinis masajų pragyvenimo šaltinis ir jų centrinė kultūros dalis.
Visureigiu pervažiavę, atrodo, neįveikiamus kelius, pasiekiame vieną iš toli nuo civilizacijos ribų gyvenančią masajų bendruomenę. Jos vyrai mus pasitinka tradicine daina ir šokiu, o moterys genties susirinkimą stebi atsisėdusios kiek toliau, paprastai jos nekalba ir aktyviai nedalyvauja genties susirinkimuose. Mes visi prisistatome genčiai.
Po genties susirinkimo galime kalbėtis su kiekvienu atskirai. Vienos iš masajų moterų Paulinos paklausiu, kaip atrodo įprasta masajų diena.
„Atsikeliame anksti ryte ir melžiame karves, vėliau paruošiame maistą vaikams, kad šie galėtų išginti gyvulius į laukus, vėliau turime eiti ir iš telkinių atnešti vandens, tada tvarkyti namus. Susiduriame su daugybe problemų. Pirmoji – vandens trūkumas. Iki vandens turime eiti dešimtis kilometrų, ir jis nėra švarus. Kitas – sveikatos klausimas. Dispanseris, kuriame galėtume apsilankyti, yra labai toli, ir, net jei mums jį pavyktų pasiekti, nebūtinai gautume visą reikalingą medicininę pagalbą ar vaistų. Didžiulis iššūkis mums – žemės problema. Šiandien nebeturime žemių, kur galėtume ganyti gyvulius. Mes, moterys, turime nešti vandenį, rinkti medieną, statyti namus, tačiau tai daryti vis sunkiau“, – pasakoja Paulina.
Klajoklinė gyvulininkystė – pagrindinis pragyvenimo šaltinis
Būtent žemės plotų stygius Tanzanijoje pastaruoju metu klajoklių gentims yra viena didžiausių problemų. Nuo 2013 m. Tanzanijoje kyla smurto protrūkiai tarp ūkininkų, kurie atsikelia į neapgyvendintas teritorijas, ir masajų ar kitų klajoklių genčių, kuriems neapdirbtos žemės reikalingos gyvuliams ganyti.
Gyvulius ganantis masajas Mozė patvirtina, kad santykiai tarp masajų ir ūkininkų nebėra geri: „Mes ganome gyvulius šalia ūkininkų. Jei karvė įeina į ūkininko laukus, jis gali paduoti mane į teismą. Kiekvieną dieną susiduriame su kova. Nebėra laisvų plotų gyvuliams ganyti, esame priversti ganyti šalia ūkininkų. Tad kiekvieną kartą kyla konfliktų. Tenka kovoti su ūkininkais, bet turime kovoti dėl savo teisių, teisių į žemę. Turime užsitikrinti bent mažus plotus gyvuliams ganyti.“
Klajoklinis gyvulių auginimas yra masajų ekonomikos stuburas, pagrindinė kultūros dalis, su tuo susijusi net jų religija.
Navaya Ndaskoi, nevyriausybinės organizacijos, dirbančios su klajoklinėmis gyvulių augintojų gentimis, atstovas, sako, kad klajoklinis gyvulių auginimas yra masajų ekonomikos stuburas, pagrindinė kultūros dalis, su tuo susijusi net jų religija. Taigi masajai pjauna gyvulius, kad gautų maisto, melžia juos, kad gautų pieno, ir parduoda juos, kad galėtų įsigyti kitų jiems reikalingų prekių.
„Tačiau auginti gyvulius masajams vis sudėtingiau, nes jie praranda dideles teritorijas. Jie buvo iškeldinti iš savo teritorijų, dažnai tai buvo daroma jėga. Vyriausybė netgi skatina masajus ir ne masajus vykti į masajų teritorijas ir pradėti kultivuoti žemę, nes vyriausybė klajoklinį gyvulių auginimą laiko atgyvena. Masajai ir kitos etninės grupės, kurios buvo priverstos trauktis iš užimamų žemių, dabar pasklido po visą šalį. Ten jie taip pat nėra priimami, neturi kur ganyti gyvulių, ir masajai toliau susiduria su atakomis“, – kalba Navaya Ndaskoi.
Mokslas masajams neatrodo reikalingas
Nuvykstame į kitą masajų šeimą. Mus sutinka maždaug 70 metų Nangenoi Lekilelis ir būrys vaikų. Jo šeima – sūnūs, dukterys ir kelios žmonos. Vyras negali suskaičiuoti, kiek tiksliai turi anūkų. Aplink ganosi galvijų bandos, matyti keli jų jaunikliai. Visi gyvena nedideliuose iš molio ir mėšlo drėbtuose nameliuose. Kiekviena žmona turi atskirą namelį, kurį turi pasistatyti pati. Viena jų – Mospa – man pasiūlo aprodyti savo namus.
Mospa ištekėjo būdama 12 metų, iš pažiūros jauna moteris nežino, kiek jai dabar. Ji niekada nėjo į mokyklą, į mokyklą neina ir jos vaikai.
Mospa mane veda nedidelio namelio link. Į jį įeiname pasilenkę ir atsiduriame aklinoje tamsoje. Vėliau, įsijungusi prožektorių, matau kelis gultus, per vidurį ugniakurą, kur gaminamas maistas ir kartu šildomos patalpos. Mospa čia gyvena su savo trimis vaikais. Vyras tik apsilanko jos namuose. Mospa ištekėjo būdama 12 metų, iš pažiūros jauna moteris nežino, kiek jai dabar. Ji niekada nėjo į mokyklą, į mokyklą neina ir jos vaikai.
Navaya Ndaskoi sako, kad tai, jog daugelis masajų neina į mokyklas, įprasta: „Pirmojoje XX a. pusėje masajai pradėjo eiti į mokyklas. Kolonijinė britų vyriausybė nusprendė, kad vienas vaikas iš masajų šeimos privalo eiti į pradinę mokyklą. Pradžioje masajai priešinosi edukacijai, į mokyklas jie siųsdavo arba fiziškai silpną vaiką, arba ypatingą, charizmatišką. Tėvai tikėdavo, kad tokiam vaikui pavyks išlikti masaju ir jis sugrįš į bendruomenę. Išsiųsti vaiką į mokyklą masajams reiškė palikti vaiką be šeimos gynybos. Taigi į mokyklas buvo leidžiami tik berniukai, nes joks tėvas nebūtų išleidęs savo dukros, kur ji, masajų manymu, galėjo neišgyventi.“
Nors Tanzanijoje pradinis mokslas privalomas, iki šiol mažai civilizuotose gentyse gyvenantys vaikai dažniausiai neina į mokyklas. Klajoklių gentys neretai nusprendžia, kad vaikams geriau užsiimti tradicine veikla – ganyti gyvulius ar rinkti vaisius.
Nors Tanzanijoje pradinis mokslas privalomas, iki šiol mažai civilizuotose gentyse gyvenantys vaikai dažniausiai neina į mokyklas. Klajoklių gentys neretai nusprendžia, kad vaikams geriau užsiimti tradicine veikla – ganyti gyvulius ar rinkti vaisius. Tačiau nevyriausybinės organizacijos išskiria ir kitą problemą – dažnai mokyklos įrengiamos kaimuose, tačiau jos nepasiekia toli nuo gyvenviečių nutolusių čiabuvių genčių. Kartais vaikams tenka sugaišti keturias valandas kelyje, kad pasiektų mokyklą. Kaimo vietovėse ypač trūksta mokytojų. Skaičiuojama, kad vienam mokytojui tenka maždaug 70 vaikų.
Didžiausias pavojus išnykti kyla akie genčiai
Tanzanijos Kiteto regione gyvena ne tik masajai, bet ir kitos retai už Afrikos ribų žinomos gentys. Viena jų – akie gentis, Tanzanijoje įsikūrusi maždaug XIX a. Akie pagrindinis pragyvenimo šaltinis – laukinių gyvūnų medžioklė, medaus ir vaisių rinkimas. Dėl modernizacijos ši gentis vis sunkiau miškuose gali surasti maisto. Akie gentis dar vadinama dorobo – tai masajų kalboje reiškia neturtingi, neturintys galvijų. Šiandien akie genčiai gresia išnykimas, jų Tanzanijoje – vos 300–500. Dažnai masajai veda akie moteris, nes už jas nereikia atsilyginti didele karvių banda.
Dažnai masajai veda akie moteris, nes už jas nereikia atsilyginti didele karvių banda.
Viena iš akie moterų Nakai Tureto pasakoja, kad jų gentis praktiškai nebeturi miškingų žemės plotų nei medžioklei, nei uogų ar vaisių rinkimui.
„Seniau galėdavome eiti keliasdešimt kilometrų į miškus medžioti ir rinkti medaus, dabar aš negaliu paeiti net 500 metrų nepasiekusi kaimo ir ūkininkų. Manau, kad mūsų valdžia pamiršo mus, ir dabar priėjome tokį tašką, kad turime trauktis iš šios vietos. Esame labai neturtingi, mūsų nedaug ir neturime tiek galios, kaip masajai ar ūkininkai, todėl esame jų išnaudojami, negalime jiems pasipriešinti“, – sako Nakai Tureto.
„Tie, kurie eina medžioti ar rinkti medaus, einame į maždaug už 20 km esančius miškus. Ten praleidžiame kelias savaites ar mėnesį, gyvename medžių drevėse. Grįžtame tik tuomet, kai prirenkame medaus ar sumedžiojame dramblį ar buivolą. Bet dabar, kai sunku surasti neužimtų žemės plotų, keli iš mūsų bando prisitaikyti prie pokyčių: pradeda užsiimti žemės ūkiu ir augina kelis gyvulius“, – pasakoja vienas akie genties vyras.
Nors pastaruoju metu bandoma skatinti akie keisti savo gyvenimo būdą ir iš klajoklių medžiotojų genties tapti sėsliais žmonėmis, tik nedaugeliui akie žmonių tai atrodo priimtina. Kiteto nevyriausybinės organizacijos atstovas Paulas Tunyonas sako, kad seniau akie genties valdytuose plotuose kuriasi ypač stiprūs ūkininkai, prieš kuriuos akie negalėtų laimėti nei ginkluota, nei teisine kova.
Miške praleidžiame kelias savaites ar mėnesį, gyvename medžių drevėse. Grįžtame tik tuomet, kai prirenkame medaus ar sumedžiojame dramblį ar buivolą.
„Kai teismas nurodė ūkininkams pasitraukti iš masajams ir kitoms gentims priklausančių teritorijų, ūkininkai nepasitraukė iš Kiteto regiono, bet vos vos atsitraukė iš užimamų žemių. Jie apsupo akie genties teritorijas iš vienos pusės, taip pat kitas masajams priklausančias vietas, tad konfliktas nėra išspręstas. Pavyzdžiui, šalia akie genties gyvenvietės matėme didelius plotus, kurie priklauso tik vienam žmogui. Paprastai ūkininkai, kuriems priklauso dideli žemės plotai, dažniausiai turi ryšių ir įtakos tiek valdžioje, tiek ir teismuose. Net ir kovodamas prieš juos, paprastai pralaimi“, – tvirtina P.Tunyonas.
Vos dvi iš maždaug 100 įvairių Tanzanijos genčių. Masajai – viena garsiausių genčių Afrikoje ir akie – mažai žinoma gentis, kuriai šiandien kyla didžiausias pavojus išnykti. Abi šios gentys kovoja dėl galimybės išsaugoti savo tradicinį gyvenimo būdą ir kultūrą.
Ar Tanzanija pasirengusi jiems padėti? Šalies nevyriausybinės organizacijos sako, kad apie tai kalbėti sunku. Įstatymai ar konstitucija Tanzanijoje negina atskirų genčių teisių. O neraštingoms ir nuo civilizacijos nutolusioms čiabuvių bendruomenėms sudėtinga į viešumą iškelti problemas ir iššūkius, su kuriais jie vis dažniau susiduria.
