Baltų genčių žemėlapio pėdsakais
Tad ne šiaip sau Šiaulių turizmo informacinis centras, atidžiai, net keletą metų tyrinėjęs baltiškąją kultūrą, sukūrė ne vieną naują kelionių maršrutą po Žiemgalą, jungiantį Lietuvą ir Latviją, dalijantį keliavimo ir bendravimo džiaugsmą. Maršrutai sujungti į vieną bendrą kelią, pavadinimu „Saulės kelias“. Ką galima pamatyti, patirti bei pajusti keliaujant šia Saulės žeme – Šiauliuose, Joniškyje, Žagarėje, Jelgavoje?
Pasak Šiaulių Baltų kultūros pažinimo centro vadovės Rūtos Stankuvienės (centras įsikūręs ten pat, kur ir turizmo informacinis centras), visos kelionės sudarytos taip, kad keliautojas keliautų ratu, kaip žemė keliauja aplink saulę, kaip astronominiai metai prasideda pavasariu ir baigiasi žiemą. Taip ir keliautojas per suplanuotą laikotarpį gali pasiekti tašką, nuo kurio prasidėjo kelionė. Paruoštos vienos, dviejų ir trijų dienų kelionių programos su galimomis nakvynių vietomis.
Vargu, ar kiekvienas keliautojas šiandien lengvai išvardintų bei surastų žemėlapyje latgalius, sėlius, žiemgalius, kuršius, lietuvius, jotvingius, skalvius, prūsus, galindus?
Baltų kultūros pažinimo centre lankytojus pasitinka baltų genčių žemėlapis, detaliai pasakojantis, kur kuri gentis kažkada gyveno. O baltų genčių medis dar konkrečiau prabyla apie gentis nuo jų susiformavimo laikotarpio (II-ojo tūkstantmečio prieš Kristų) iki šiandienos, kai iš visų genčių beliko lietuviai ir latviai. Beje, senosios keramikos – virvelinės, juostinės, duobelinės, šukinės – pavyzdžiai, taip pat nusako ankstyvuosius genčių gyvavimo laikotarpius.
Centro lankytojai paprastai išsiskaido pagal pomėgius: kas domisi istorija, senaisiais amatais, buities daiktais ar maistu, o kas klausosi senovinių giesmių, sutartinių, žavisi gamtos vaizdais, žaidžia bei žiūri reprezentacinius filmus. Visa tai pateikiama trimis kalbomis – lietuvių, latvių, anglų, kas maloniai nuteikia keliautojus iš užsienio.
Ekspozicija inovatyvi – prie kiekvienos tematikos galima rasti audiogidą ir, užsidėjus ausines, klausytis pasakojimų. Arba ieškoti atsakymų į klausimus apie baltų gentis interaktyviose sienose su „budinčia“ sensorika. Bene visiems įdomu išvysti ir savo paties atvaizdą, „išduodantį“, kuo, kokiu amatu jis galėjo užsiimti pagonybės laikais.
Šiaulių bulvare yra kur akis paganyti
Prie grupės prisijungęs gidas Gintautas Tumulis priminė, kad Šiauliai savo metus skaičiuoja nuo Saulės mūšio, įvykusio 1236 m. rugsėjo 22 d. Ši diena tapo Šiaulių miesto gimimo diena. Istorinių šaltinių nedaug, tačiau žinomas medinės bažnyčios buvimo faktas 1445 m. rodo, kad jau XV a. Šiauliai buvo krikščioniškas miestelis. Žinoma, medinis, vienaaukštis su vieninteliu architektūros akcentu – bažnyčia.
Karo metais Šiauliuose buvo sugriauta daugiau negu pusė pastatų, ypač miesto centre. Per dešimtmetį po karo, vadovaujant garsiam latvių architektui Karoliui Reisonui, buvo atstatytas miesto centras, naujai suprojektuoti pastatai Vilniaus gatvėje, rekonstruota bažnyčia. Pasak gido, išėjo į gera tai, kad tarpukariu latvių architektas negavo darbo savo šalyje.
Vilniaus gatvės atkarpa, skirta pėstiesiems, buvo pirmoji tokia Lietuvoje ir trečioji Europoje.
Vaikštinėdami miesto bulvaru, išgirdome, kad Vilniaus gatvės atkarpa, skirta pėstiesiems, buvo pirmoji tokia Lietuvoje ir trečioji Europoje. Pasikonsultuoti dėl tuometinės naujovės į Šiaulius buvo atvykę pasiuntiniai iš Maskvos, trokštantys kažko panašaus savoje sostinėje.
Džiaugsmingo išskirtinumo bulvarui suteikia nuo 1976 m. išlikusios meninės skulptūros prie kai kurių parduotuvių. Jų autoriai – tuometiniai menų besimokantys studentai. Bene labiausiai šiauliečius džiugina „Gaidžio“ laikrodis, iškilmingai stovintis pagrindinių gatvių – Tilžės ir Vilniaus – sankirtoje, miestelėnus ir svečius sveikinantis net 14 kalbų (12 ir 18 val.).
Dar – skulptūra knygoms šalia buvusio knygyno bei kažkada populiarių cigarečių „Kastytis“ neva reklama, bet iš tikrųjų labai rimtas (vėžio pavidalu) perspėjimas nerūkyti. Ant vaistinės „Valerijonas“ pastato stogo (ji veikia daugiau nei 150 metų) taip pat įsitaisė skulptūros – valerijono kvapą mėgstantys keturi metaliniai katinai. Beje, Šiauliuose vis dar veikia vienintelis Lietuvoje kačių muziejus, įkurtas privačios kolekcininkės.
O štai ir Vandentiekio bokštas, nuo kurio, pasirodo, Sibirą galima pamatyti. Bokštas buvo pradėtas statyti tarpukariu, baigtas sovietmečiu, keitėsi plytos, ir statybininkai ant išorinės pastato sienos iš įvairių spalvų plytų išmūrijo kryžių. Tada, pasakojama, jie ir pamatė Sibirą... Sovietmečiu kryžių liepta užmūryti, dabar jis atidengtas ir geriausiai matomas iš Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Povilo katedros bokšto. Iš čia atsiveria puiki miesto panorama.
Į bokštą užkopėme dienos viduryje, žvilgsniu apglėbėme gražiai sutvarkytą, atnaujintą miestą, deja, tuštoką. 2022 m. pradžioje gyventojų skaičius pagal Statistikos departamento išankstinius duomenis, Šiauliams kėlė susirūpinimo: atrodė, kad miestas praranda didmiesčio statusą, nes nuolatinių gyventojų liko mažiau nei 100 tūkstančių (per metus šiauliečių sumažėjo apie 2,5 tūkstančio).
Tačiau patikslinus ir perskaičiavus duomenis, 2022-ųjų metų pradžioje Šiauliai turėjo 101 756 (o ne 99 462, kaip skelbė išankstiniai duomenys) nuolatinių gyventojų. Pasirodo, tai yra didžiausias nuolatinių gyventojų skaičius per pastaruosius ketverius metus!
Joniškyje – krepšinio muziejus?
Joniškis – pagrįstai tituluojamas lietuviškosios Žiemgalos sostine. Mat lietuviškoji Žiemgalos dalis net keletu rajonų liečia Latviją. Ir garsusis Saulės mūšis, pasibaigęs Kalavijuočių ordino pralaimėjimu, kuriame kartu su lietuvių gentimi kovėsi ir žiemgaliai, manoma, vyko Joniškio rajone, Jauniūnų kaime, prie Mūšos ir Tautinio upių santakos.
1987 m. Saulės mūšio pergalės laukas Jauniūnų kaime įrašytas į Lietuvos Respublikos istorijos paminklų sąrašą, o vėliau Lietuvos ir Latvijos Seimai Saulės mūšio dieną – rugsėjo 22-ąją paskelbė Baltų vienybės diena.
Keista, tačiau Joniškis geba nustebinti netikėtu siurprizu – krepšinio muziejumi su gyvąja krepšinio enciklopedija – Leonu Karaliūnu, entuziastingai pasakojančiu apie Lietuvos krepšininkus nuo 1936 metų iki šių dienų. Čia galima rasti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio krepšinio legendų marškinėlių, batų, autografų bei daugybę muziejui padovanotų garbingų medalių. Paklausite, kodėl Joniškyje? Ogi, matyt, kažkas vertingo gimsta tuomet, kai atsiranda bent vienas savos srities entuziastas.
Kuo vilkėjo nekrikštyti žiemgaliai?
Kažkas panašaus nutiko ir nelabai nuo Joniškio nutolusiame Žagarės miestelyje, kur irgi radome kuo stebėtis. Tikrai ne Vyšnių festivaliu, nes atvykome ne vasarą, ne vyšnių nokimo metu.
Čia, autentiškame giminių namelyje, mus maloniai priėmė entuziazmo nestokojanti tautodailininkė, lėlininkė Aušra Petrauskienė, kuri yra ne tik „Lėlių namų“, bet ir vadinamojo kaliausių fabrikėlio įkūrėja. Paliko įspūdį jos sumanymas sukurti ir atitinkamais rūbais padabinti ankstyvojo laikmečio įvairių socialinių sluoksnių lėles. Žinoma, šalia lankytojų pamėgtų onučių ir joniukų.
„Kuo gi mes, nekrikštyti žiemgaliai, vilkėjome? – pradėjo ji savo pasakojimą. – Ogi vienodais drobiniais rūbais, bet po krikšto, kai jau turėjome bažnyčią bei gavome Magdeburgo teises, ryškėjo, skleidėsi įvairūs socialiniai sluoksniai. Per mėnesį pagaminau ištisą galeriją miesto gyventojų – burmistrą su žmona, bajorus, dvarininkus, valstiečius.
Atvyksta vaikai, ir mes žaidžiame teatrą – lėlės atgyja ir linksmai šoka. Kartais įkuriame tikrą lėlių kavinę, kurioje aptarnaujame tik lankytojus su lėlėmis. Dar aš jiems apie Onytę ir Jonelį pasakoju, kaip jie keliauja po pasaulį... O kaliausių fabrikėlyje užsiimame edukacija – kiekvienas gali pasigaminti kaliausę paukščiams baidyti, nes Žagarė – vyšnių miestas, kurias apspinta paukščiai...“
Kiekvienas gali pasigaminti kaliausę paukščiams baidyti.
Tame kaliausių fabrikėlyje ir mes užtrukome, kol kiekvienas pagal savo išmanymą pasidirbdinome mažą kaliausytę.
Ši istorinė vietovė siekia 1254 metus, kai pirmą kartą buvo paminėta Sageros vardu. Anksčiau čia net pilis stovėjo... Žagarės likimas tarsi kokio žirgo – vieniems miestas buvo dovanojamas, kiti jį pirko. Įdomu tai, jog prieš Pirmąjį pasaulinį karą miestelyje gyveno 14 000 žmonių! Šiandien jų mažiau nei 2000.
Rusai Jelgavą sprogdino ir filmavo
Liūdna, kad tuoj po karo būtent Jelgavoje rusų kino studija „Lenfilm“ kūrė filmą „Velikij perelom“ apie Stalingrado mūšį prieš vokiečius. Stalingrado rolėje – Jelgava, taigi miestą su gražiausiais istoriniais pastatais rusai be gailesčio sprogdino ir filmavo. Tam, kad 1946 m. parodytų Kanų kino festivalyje. Šiuos užslaptintus faktus visai neseniai atkapstė istorikai.
Dar istorikai bei archeologai neseniai atrado ir šiuo metu atkasinėja seną, medinės architektūros miestą. Greitai sužinosime, kurio laikotarpio Jelgavą mena atkasti statiniai. Gal net ankstyvąjį, kai miestas buvo vadinamas vokiškai – Mitau arba lietuviškai Mintauja? Arba vėlyvesnį, kai XVII–XVIII a. Jelgava priklausė Abiejų Tautų Respublikos Kuršo kunigaikštytei ir buvo viena jos sostinių?
Į daugelį istoriją menančių klausimų atsakymus radome Šv. Trejybės bažnyčios bokšte-muziejuje. Ši buvusi didžiulė bažnyčia, kurios vien ilgis – 80 metrų, laikoma viena iš pirmųjų liuteronų mūro bažnyčių Europoje.
Deja, iki karo pabaigos išliko vienintelis jos bokštas, rusų paliktas žvalgybos tikslams. Mat Jelgava – pasienio miestas. Vos atkūrus Nepriklausomybę, bažnyčios bokštas kruopščiai restauruotas. Viršuje iškilusi stiklo piramidė tarnauja kaip erdvi paveikslų galerija. Iš aukštai, pro langus akys gali aprėpti visą Jelgavą: Lielupės upę su slėnyje išsibarsčiusiais laukiniais arkliais, tiltus, krantinę, vaikų žaidimų aikšteles bei jaukiai įsikūrusias kavines.
Geriausio sūrio medalis – Malkalnų ūkiui
Vos tik įsukome į Malkalnų ūkį „Blūdži“ Jelgavos rajone, kaip priebutyje pasirodė baltai raudonai apsitaisiusi šeimininkė, džiaugsmingai modama rankomis. Drūta, karinga ir be galo šmaikšti latvė, lietuviškai sukvietė svečius į savo pagamintų naminių sūrių degustaciją. Ir ko tik nebuvo ant ilgo stalo – apvalių įvairių sūrių, šviežių ir konservuotų daržovių salotų, sulčių, vaisių bei ką tik iškeptos duonos.
„Viskas prasidėjo nuo pirmo didelio sūrio, kurį nusivežėm į Jelgavos sūrių šventę, – porina ūkininkė. – Kodėl apvalūs sūriai? Ogi kad saulė apvali, iš kurios energiją semiam... Buvo laikai, kai visos Kaziuko mugės buvo mūsų, o dabar lietuviai čion atvažiuoja. Jau pirmais metais gavom geriausio sūrio medalį! Dar šiltnamiuose (turim septynis) dera avietės, auga agurkai, pomidorai, kasmet iš jų pagaminam 3000 litrų sulčių. Kepam ir duoną – su mielėm, su raugu. Praėjusiais metais daugiau nei 4000 turistų čia apsilankė – visa Latvija mus pažįsta.
Matote – esu tikra šeimininkė – stambi, darbšti... Na, jau ne, apie gamybos procesą – nė žodelio. Net geriausia draugė nežino mūsų receptų, nes verslas yra verslas, šiandien – draugas, o rytoj...“
Taip linksmai kramsnojant latvišką sūrį baigėsi mūsų viešnagė Latvijoje – dardėjome į Lietuvą, išsiveždami gerą nuotaiką. Pažadėjome grįžti, na, jei ne šiuo, tai gal kitu maršrutu, nes Šiaulių turizmo informacinio centro sukurti „Saulės kelio“ maršrutai kiekvienam sezonui rekomenduoja įvairių festivalių, švenčių, kuriose verta pabuvoti. Visose kelionėse įtraukta įvairių pamokėlių ar degustacijų.
