Naujausius autoriaus įrašus ir laidas rasite tinklaraštyje „Praeities žvalgas“.
Feisbuke autorių galite sekti ČIA: facebook.com/praeitieszvalgas
Pasiklausymo įranga galėtų būti modernesnė
Sutemus Pchenjanas visiškai tamsus. Gatvių apšvietimo nėra, namų languose irgi beveik visur tamsu. Šalyje elektros baisiai trūksta, todėl dažnai atjunginėja. Žmonės krauna akumuliatorius saulės baterijomis ir naudoja taupius led šviestuvus. Lydinčios gidės sakė, kad visi žmonės darbe, todėl languose tamsu. Šeštadienį apie 20 val. – irgi.
Gatvėse mašinų labai mažai. Privačių nėra. Visos tik valstybinės -mėlynais numeriais – ir karinės – juodais. Dar yra balti trijų skaičių numeriai su raudona žvaigžde. Paklaustos, kas juos naudoja, lydinčios atsakė, kad tokių nematė. Nors mus nuolat lydėjo trys automobiliai tokiais numeriais. „VW Passat“ ir du kinų gamybos mikriukai.
Šalyje mūsų telefono kortelės neveikia. Interneto nėra niekur jokio. Telefonai veikia tik kiniški su Korėjos operacine sistema.
Pirmos dienos vakare atveža į vieną iš dviejų turistams skirtų viešbučių. Pakeliui stojam turistams skirtoje parduotuvėje apsipirkti. Pasiimam vakarui dar vieną kulinarinį iššūkį. 60 laipsnių birzgalas bus kaip tik dezinfekavimui. Kepenys dirba visu pajėgumu.
Viešbutyje surenka visų pasus, sako, kad atiduos kelionės pabaigoje. Viešbutyje iš 34 aukštų į keturis patekti neįmanoma. Lifte net nėra tu aukštų mygtukų. Laiptinės užrakintos. Tai pats viešbutis, iš kurio uždarų aukštų pavogęs plakatą, Šiaurės Korėjoje ilgam įstrigo amerikietis. Visus turistus apgyvendino dviejuose aukštuose.
Kambaryje yra neveikiantis radijo imtuvas su prijungtu maitinimo laidu ir dar dviem keistais kabeliais. Galvojau, kad pasiklausymo įranga galėtų būti modernesnė, bet, matyt, nuo 1986-ųjų, kai buvo statytas viešbutis, taip nieko ir nekeitė. Draudžia filmuot ir fotografuot pro langus. Vidurnaktį per garsiakalbius visame mieste 5 minutes girdima lopšinė. 7 val ryto prabundam nuo sirenų. Galvojom, karas prasidėjo. Lydinčių klausiam – kas per velnias? Sako, nieko negirdėjom, nieko nežinom. Sirenos kartojasi visus rytus. Supratau, kad tai bendras miesto žadintuvas.
Propagandos galai nesueina
Visi ekskursijos dalyviai pasirašė pasižadėjimus, kad Kim Il Sungo ir Kim Jong Ilo mauzoliejuje bus apsirengę pagal nustatytas taisykles ir būdami ten nusilenks jų mumijoms. Rytą lydinčiosios patikrina, kaip visi apsirengę, ir leidžia į autobusą. Aš per tris skudurynus buvau ieškojęs sovietinio stiliaus vilnonio kaklaraiščio – radau. Tuo pačiu prigriebiau ir švarką už 7 eur. Panaudojęs išmesiu.
Iki mauzoliejaus veža specialiu maršrutu, kad pamatytume gražią miesto dalį. Šiaip jie nuo oro uosto iki pat mauzoliejaus turi iškasę tunelį, bet juo gali važiuoti tik šalies lyderiai. Pchenjanas iš tiesų dieną nustebina savo moderniai atrodančiais dangoraižiais. Tačiau prašvitus pasimato ir kiti niuansai.
Vakare mieste buvo jaučiamas dūmų kvapas. Lydinčios kaip visada jo nejautė ir nieko apie tai nežinojo. Pasirodo, butus žmonės šildosi malkomis. Pro daugiabučių langus daug kur kyšo kaminai. Patys daugiabučiai gražiai atrodo tik iš tolo. Privažiavus arčiau pasimato kaip prastai pastatyti. Viskas šleiva kreiva, langai mediniai, daug kur lupasi tinkas, krenta apdaila. Namai pastatyti vos prieš kelerius metus. Statė kareiviai. Matyt, už tai tiek daug medalių puošia generolų krūtines.
Pakeliui gaunam daug propagandos, kaip gerai gyventi socializme. Butus visi gauna nemokamai, butai nuo 90 iki 130 kv. m dydžio. Susituokusi šeima po 6 mėn. eilės gauna butą. Darbininkai gauna nemokamus talonus alui. Kasdien po 2 bokalus. Ryžių talonai taip pat nemokami. Pradžioje po 150 g dienai, paskui jau po 350, o sunkų fizinį darbą dirbantiems – ir po 450. Žodžiu, painiojasi savo istorijose. Atlyginimų dydžio nesako, bet leidžia suprasti, jog vidurkis – apie 300 eurų.
Šiaurės Korėjos valiuta vonas kainuoja po 9700 už vieną eurą. Didžiausia kupiūra – 5000 vonų. Galai nesueina, bet kol kas dzin. Klausiu, kokias nuosavas transporto priemones gali turėti žmonės. Išdidžiai atsako, kad dviračius. O motociklus? Motociklus irgi gali, bet tik be lopšio. Su lopšiu gali tik milicija. Per kiek laiko susitaupo motociklui? Maždaug per mėnesį. Ką, motociklas pas jus kainuoja 300 eurų? Pati gidė mato, kad galai dar labiau nesueina. Skubiai keičiam temą.
Atlaužė kritikos už filmavimą
Mieste daug filmuoju. Gaunu daug pastabų, kad negalima, ir kad pasienyje turėsiu problemų. Pradeda klausinėti, ar esu žurnalistas. Sakau, kad į kamerą viską pasakoju, nes prasta atmintis, ir pamirštu, kur lankausi. Su Aurimu pastebim, kad mus nuolat sekioja ir stebi 3 vyrai. O juk žurnalistų į Šiaurės Korėją apskritai neįleidžia. Per pastaruosius 10 metų yra buvę vos keli iš Rusijos ir Kinijos. Reikia kažkokio plano. Bandom girdyt lydinčius alkoholiu. Sunkiai sekasi, be to, vairuotojas negeria. Gerai, kad bent niekas nesupranta, ką kalbu į kamerą.
Prie mauzoliejaus dar kartą paaiškina tvarką. Atima visus daiktus, leidžia pasilikti tik popierinius pinigus. Praeinam du metalo ieškiklius, papildomai tikrina rankomis. Apčiupinėjo iki apatinių gumyčių. Apžiūrim mumijas. Pagal išaiškintą schemą prie kiekvienos nusilenkiam po tris kartus. Kad nebūtų per mažas nusilenkimas, kampuose stovi kareiviai su automatais. Išveda į lauką, leidžia pasiimti daiktus.
Mauzoliejaus filmuoti negalima. Galima tik fotografuoti, ir tik tiesiai iš priekio, nes iš šono mauzoliejus ne toks gražus. Šiek tiek pafilmuoju. Gerai, kad jie nesupranta, kada fotografuoju ir kada – filmuoju. Prie lydinčiosios prisistato apsaugininkas ir atlaužia kritikos. Lydinti nesako, už ką, bet įtariu, kad už tai, jog filmavau ne tiesiai iš priekio, be to į kadrą papuolė kareiviai. Be to, asmenukių darytis negalima. Ir šypsotis. Veža dar kelis kartus nusilenkti prie didvyrių kapų.
Prie kiekvieno tunelio – po nedidelę karinę bazę
Pagal programą turime keletą lankytinų vietų ne Pchenjane. Iš tiesų ta dalis įdomiausia, nes yra galimybė pamatyti, kaip žmonės šalyje iš tiesų gyvena. Iš karto atsiprašau, kad nėra daug nuotraukų, iliustruojančių, ką pasakoju, nes stengiausi daugiau filmuoti – kad būtų medžiagos laidai. Be to, visur viskas draudžiama.
Prie išvažiavimo pastebiu, kad būrys moterų peša žolę. Taip. Teisingai supratote. Jos rankomis trumpina veją. Miesto parke. Šalyje taip blogai su benzinu, kad žoliapjovėms nelieka. Vėliau autostradoje matėm, kaip žmonės žabų šluotomis rankomis šluoja kelkraščius. Už tai visi turi darbo.
Išvažiavus iš sostinės prasideda tragiški keliai. Jų vadinama pagrindinė šalies autostrada tokia prasta, kad lūžo mūsų mikriuko spyruoklė. Vairuotojas tiesiog sustojo autostrados antroje juostoje. Ir nieko. Eismas toks, kad tai niekam nesukėlė problemų.
Bet apie viską nuo pradžių. Tik išvažiavus iš sostinės kelią užkerta karinis blokpostas. Tikrina, ar turim leidimus palikti miestą. Lydinčiosios sako, kad čia kelių mokesčio postas. Kažkodėl mokestį renka kareiviai su Kalašnikovais. Už kelių kilometrų – didžiulė plovykla, kur rankomis plaunamos visos į Pchenjaną norinčios įvažiuoti transporto priemonės. Normalu.
Lekiam lygumom, nieko neįprasto be karinių blokpostų nepravažiuojam. Tiesiog visi nuvažiavimai nuo autostrados kontroliuojami armijos. Tiesa, vienoje vietoje kelias tapo neįprastai platus, maždaug 6-7 eismo juostų pločio. Ir tiesus. Maždaug pusantro kilometro ilgio. Tai – rezervinis aerodromas, pas mus irgi tokių pasitaiko.
Įdomumai prasideda, kuomet privažiuojam kalnuotas vietoves. Karių dar daugiau. Prie kiekvieno tunelio – po nedidelę karinę bazę. Prie tunelio stovi nedidelis bunkeris su šaudymo angomis. Tarnyba aktyvi. Keletas karių nuolat budi, kažkas vaikšto po teritoriją, auga kopūstai, ganosi ožkos.
Siaurose kelio vietose – tarpekliuose, ar kur kelias išsprogdintas kalne – įrengtos pasyvios saugos priemonės. Abiejuose kelio pusėse daug kur stovi po 3 gelžbetonines kolonas. Maždaug 10 metrų aukščio ir maždaug 1m X 1m pločio. Atrodytų, kelio dekoracijos. Bet kodėl įrengtos ne gyvenvietėse ar kuo nors svarbiose vietose? Visos išimtinai tik tose vietose, kur kelio neįmanoma apvažiuoti. Tai yra kariniai statiniai, skirti kelio blokavimui. Paėmei traktoriuką iš artimiausio kolūkio, užmetei trosą ant kolonos viršuje esančio kablio, švelniai trukt – ir kelias nepravažiuojamas.
Sunkvežimis, varomas malkomis!
Beje, apie kolūkius. Yra kolūkiai ir ūkininkų kooperatyvai. Pirmuose žmonės dirba už atlyginimą, gauna nemokama namelį šalia kolūkio ir daug įvairių pareigų. Kooperatyvuose dirbantys nieko negauna. Žemę dirba rankomis arba jaučiais, atlyginimas – procentas nuo užauginto derliaus. Bet už tai niekas proto neknisa.
Pakeliui aplankom kažkokį vienuolyną. Nelabai klausiau, ką pasakojo, bet kelias nuotraukas pasidariau.
O dabar apie man didžiausią įspūdį palikusi momentą. Važiuojam ta jų vadinama autostrada, mašinų beveik nėra, ir staiga pamatau priešais į kalną vos pūškuojanti sunkvežimį. Tas tiek apsipylęs dūmais, kad vos matosi. Bet dūmų kvapas ne benzino ar dyzelino – malkų!!! Tas sunkvežimis varomas malkomis. MALKOMIS, Karlai!!! Šalyje taip blogai su benzinu, kad nuo centro nutolusios karinės bazės naudoja malkomis varomus sunkvežimius.
Pradedu visiems rėkt, kad žiūrėtų priešais, čiumpu kamerą, lekiu į autobusiuko priekį filmuot. Ir čia man kelia pastoja mūsų lydinčiosios. „No photo! No photo!“, – rėkia ir rankomis uždengia kameros objektyvą. Nespėjau nufotografuoti. Kiekvieną kartą, kai prasilenkdavome su malkiniu sunkvežimiu, abi persisukusios stebėdavo, kad kas nefotografuotų. Pavyko ištaikyti tik vieną momentą, kai pačios nepamatė. Nufotografuoti nespėjau, bet nufilmuota yra. Laidoje bus.
Dar keli blokpostai, ir privažiuojam pasienį su Pietų Korėja. Pakeliui dar sustojam prie krioklio. Važiuojam prie jūros pažiūrėt gamtos grožybių. Telefonai pagauna Pietų Korėjos ryšį. Visi skuba prisiduoti artimiesiems, kad gyvi. Tiesa, prie krioklio stebėjom vestuvių ceremoniją. Visa svita atvyko nediduku sunkvežimiu. Jaunieji kabinoje, o visi svečiai – atvirame kėbule. Turėtų būti suknistai šalta.
Bus daugiau
Naujausius autoriaus įrašus ir laidas rasite tinklaraštyje „Praeities žvalgas“.
Feisbuke autorių galite sekti ČIA: facebook.com/praeitieszvalgas