O tam, kad tikslą pasiektų greičiau, kai kurie jų pasiryždavo itin didelei rizikai.
„Laivui teko plaukti pro Somalį. Tris paras saugojomės piratų. Naktį laivas buvo paskendęs tamsoje. Mūsų neišleisdavo į viršutinius denius. Laivo gale atviruose deniuose budėjo apsaugos darbuotojai.
Mums neleido atidaryti balkonų, jungti šviesų, turėjo būti užtrauktos užuolaidos“, – pasakojo klaipėdietė Laima Rekašienė, į įspūdingą kelionę prabangiu kruiziniu laineriu „MSC Magnifica“ isširuošusi dar sausį, kai kalbos apie tai, jog pasaulį netrukus užgrius dar neregėta pandemija, buvo toli nuo Lietuvos.
Gyvenimo svajonė
Klaipėdietė pasakojo, kad svajonė pakeliauti kruiziniu laivu ją lydėjo kone visą gyvenimą.
„Tačiau, kol dirbau Lietuvoje, tam nebuvo galimybės. Jau 4-erius metus Norvegijoje dirbu medicinos sesele, atsirado pinigų. Tad kai vieną dieną kolegė pasiūlė idėją iškeliauti, mielai sutikau“, – kalbėjo L.Rekašienė.
Sausio pradžioje klaipėdietė leidosi į kelionę: lėktuvu iš Vilniaus atskrido į Milaną, o iš jo traukiniu nuvyko į Genują. Italijos Genujos uoste jų jau laukė prabangus kruizinis laivas.
„Net sunku rasti tinkamus žodžius, apibūdinančius užplūdusioms emocijoms, kai įžengėme į tą laivą. Visų pirma nustebino pačio laivo dydis. Aptarnavimas, serviravimas, švara, tvarka. Tokio aptarnavimo, koks ten buvo, nerastum nė geriausiame viešbutyje“, – smagiai prasidėjusios kelionės įspūdžius pasakojo L.Rekašienė.
Klaipėdietė teigė po pasaulį keliaujanti išties nemažai, bet ši kelionė kruiziniu laivu buvo pati įspūdingiausia patirtis.
Įkalinti laive – 40 dienų
Tačiau pasakiškos kelionės idilę sudrumstė pasaulyje kilęs nerimas dėl plintančio COVID-19 viruso.
„Apie tą virusą mes išgirdome jau sausio viduryje, bet jautėmės šiek tiek pabėgę. Tarytum jis šliaužė iš paskos.
Tačiau su jo sukeltais nepatogumais susidūrėme vienoje iš Kuko salų (Ramiajame vandenyne – aut. past.). Salos gubernatorius mūsų neįleido į tą salą, nors laive ir visi buvome sveiki.
Atkeliavę į Tasmaniją (Australijos valstiją – aut. past.) sužinojome, kad mūsų neįsileis ir į Hobartą. Tai buvo kovo 14 dieną. Būtent tada supratome, kaip tai rimta. Juk Naujojoje Zelandijoje dar vaikščiojome visuose 4-iuose uostuose, nors buvo keli susirgimai. O štai Tasmanijoje ir nebeįsileido. Naujoji Zelandija buvo paskutinis krantas, kuriame mes buvome išlipę. Po to net 40 dienų praleidome tiesiog laive. Sausumą matėme tik iš laivo“, – kalbėjo L.Rekašienė.
Aplankė neviltis
Klaipėdietė pasakojo, kad atplaukus į Australiją keleiviams buvo pranešta, jog kruizas yra baigiamas, o MSC kompanija dėl kilusių nepatogumų pasiūlė kompensaciją.
„Kai kas iš Sidnėjaus turėjo galimybę išskristi. Buvo žmonių, kurie tai darė už savo lėšas ir pasiekė savo šalis. Po to nuplaukėme į Melburną, kuriame vėlgi buvo siūloma visiems, kurie gali, išskristi ir taip atsidurti savo šalyse. Tik tokių žmonių atsirado nedaug.
Plaukiant naktį į Dubajų mus pasiekė žinia, kad čia mūsų nebepriims. Taigi, kelias paras sukome ratus prie Australijos.
Prasidėjo nerimas, keleivius aplankė visiška nežinomybė. Buvo verkiančių: žmonės sustoję ir apsikabinę išties raudojo. Mus aplankė neviltis. Porą dienų visiškai nieko nežinojome.
Trečią parą gavome žinią, kad keliausime iki Šri Lankos. Į uostą, žinoma, neįleis, tačiau bus galima padaryti techninį sustojimą: atiduoti šiukšles, pasiimti maisto, pasipildyti kuro“, – kalbėjo L.Rekašienė.
Anot klaipėdietės, laive ėmė stigti vandens. „Maisto gavome labai mažai, mums pradėjo trūkti vandens. Gėrėme perdirbtą jūros vandenį. Tiesa, nebadavome“, – sakė moteris.
Susirgus keleivei – sumaištis
L.Rekašienė pasakojo, kad sustojus Šri Lankoje keleiviai pastebėjo, kaip viena keleivių yra laipinama į mažą laivelį.
„Tai buvo serganti moteris, tačiau informacijos, kad čia ne koronavirusas, neturėjome. Kilo panika. Keliautojai užgulė registratūrą klausinėdami, kas nutiko“, – sakė klaipėdietė.
Anot jos, moteris, kuri buvo išgabenta į ligoninę, nesirgo koronavirusu, tačiau tai paaiškėjo tik po kurio laiko.
Iš Šri Lankos laivas ėmė judėti Sueco kanalo link, nors jį kruizas turėjo praplaukti kur kas vėliau.
Plaukiant pro Somalį keleivius aplankė nerimas, buvo baiminamasi piratų. „Dieną pamatėme burinį laivelį. Pirma mintis – piratai! Ačiū Dievui, mūsų niekas neužpuolė“, – sakė L.Rekašienė.
Praplaukęs Sueco kanalą laivas atsidūrė galutiniame Marselio uoste. „Jautiesi saugus toje modernioje prabangioje kapsulėje. O čia staiga naktį mus pasitinka autobusai, kuriuose reikia laikytis atstumų.
\Keičiantis autobusams Strasbūre, mus sutiko 30 policijos pareigūnų su skanfandrais. Pasijaučiau tarytum kitoje planetoje. Tačiau galiausiai mus saugiai atvežė iki Hamburgo geležinkelio stoties ir paliko. Bet kadangi žinojome maršrutą, pasirūpinome viešbučiu, transportu.
Autobusiuku nukeliavome iki Kylio. O iš jo – į Lietuvą“, – sakė L.Rekašienė.
Tiesa, kelionėje būta ir nuostolių.
„Planavau skristi iš Milano lėktuvu į Vilnių. Tačiau grįžome visa savaite anksčiau. Taigi, lėktuvo bilietai nuplaukė“, – kalbėjo L.Rekašienė.
Šiuo metu klaipėdietė pasakojo apsistojusi savo bute Klaipėdoje. Ji teigė, kad komentarai, kuriuos tenka skaityti apie užsienyje dar šiais metais keliavusius tautiečius, internete verčia kone išsižioti.
„Aš negalėjau to suprasti. Kai mes iškeliavome, apie tai pasaulyje buvo beveik nekalbama. Tai tebuvo Kinijoje. Ir niekas netikėjo, kad vėliau situacija šitaip pablogės. Todėl tikrai nematau, kur mes esame kalti.
O keliauja žmonės kasmet. Ir ne už svetimus pinigus, o už savus. Mes nesame kalti“, – sakė L.Rekašienė.
