Daugiau nei tūkstantį kilometrų pėsčiomis įveikusi, Ispaniją nuo Prancūzijos iki pat Atlanto vandenyno savomis kojomis perėjusi žygeivė neabejoja – nors tokį poilsio būdą renkasi anaiptol ne kiekvienas, bent kartą ką nors panašaus išbandę neleis sumeluoti – tai neįkainojama patirtis.
Kelionė pėsčiomis per Ispaniją – dovana sau
Į per visą Ispaniją besidriekiantį Šv. Jokūbo kelią, kitaip žinomą Camino de Santiago vardu, pašnekovė leidosi dar 2017-aisiais. Tuomet apie jį Lietuvoje palyginti dar mažai kas garsiai kalbėjo, teko kruopščiau paieškoti jį jau įveikusių žygeivių-piligrimų pasakojimų, praktinės informacijos.
„Jau nepamenu, kaip apskritai sužinojau apie tokį kelią, tačiau keletą metų kažkur pasąmonėje brandinau mintį – noriu, eisiu ir tik laiko klausimas, kada! Šv. Jokūbo kelias buvo mano pačios dovana sau 30-mečio proga“, – sako M. Svėrytė.
Žygį ji sako planavusi rugsėjį–spalį, tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių jį teko paankstinti ir iškeliauti rugpjūtį – karščiausią vasaros mėnesį. To, tikina, niekam nelinkėtų, – oro sąlygos turi didžiulę įtaką bendram komfortui, ir kai termometro stulpelis įkaista iki 40 laipsnių, net ištvermingiausi, būna, palūžta.
Kelias nėra varžybos, todėl į tuos, kurie didžiuojasi, kad susuko labai daug kilometrų per dieną, daugelis žiūri priešingai, nei jie tikisi – vadinasi, skuba, bėga, nepajaučia kelio esmės.
Svarbiausia – psichologinis nusiteikimas
Kaip sako M. Svėrytė, būtent karštis ir buvo didžiausias iššūkis, o ne fizinis krūvis, apie kurį daugelis kalba. „Internetas mirga įrašais apie fizinę kančią: pritrintas pūsles, sunkias kuprines, pakeliui iš jų išmėtomus daiktus. Galima rasti ne vieną istoriją, kaip kai kurie net dantų šepetukus nusilaužia, kad keliais gramais manta palengvėtų, kaip sudrožia kelias poras batų, šie sudyla iki skylių dar nenuėjus nė trečdalio trasos.
Buvau tuo įtikėjusi, tačiau dabar tokios kalbos man kelia šypseną. Viskas čia daug paprasčiau! Svarbiausia – psichologinis pasiruošimas, tinkamai susidėta kuprinė ir pagal savo pajėgumą pasirenkamas dienos atstumas“, – pasakoja M. Svėrytė.
Ir nors ruošiantis tokiai kelionei, protinga būtų bent kelis mėnesius iki tol daugiau pajudėti, įprasti daugiau vaikščioti, nevengti kardio treniruočių, pašnekovė tikina, kad baimintis dėl nepakankamai sportiško nusiteikimo neverta.
„Kelyje pirmą dieną susipažinau su garbaus amžiaus amerikiete, kuri nusprendė pasidaryti sau dovaną ir 85-ojo gimtadienio proga pasakė vaikams – keliausiu Camino. Viena. Tuomet visi pasukiojo jai pirštu palei smilkinį – močiutė visai nukreizėjo! Skris viena iš JAV į Ispaniją ir žygiuos kalnais ir kloniais 800 kilometrų!
Tačiau ji yra puikus pavyzdys, kad nieko nėra neįmanomo – moteriškė kasdien ėjo maždaug po 5 kilometrus. Su savimi nešėsi pačią mažiausią kuprinytę, kurioje tik buteliukas vandens ir keli asmeniniai daiktai, visus kitus daiktus jai perveža iš vienos nakvynės vietos į kitą, yra tokia paslauga. Ji sakė: eisiu nors ir pusę metų, aš niekur neskubu“, – įspūdžiais dalijosi M. Svėrytė.
Pasak jos, Camino nėra varžybos, todėl į tuos, kurie didžiuojasi, kad susuko labai daug kilometrų per dieną, daugelis žiūri priešingai, nei jie tikisi – vadinasi, skuba, bėga, nepajaučia kelio esmės, nesimėgauja, o tik varžosi, nemato aplinkos, nepasiima jausmo, tik besisukančius skaičius.
Maršrutas driekiasi ir atokiais kalnais, ir judriais didmiesčiais
Dar planuodama kelionę M. Svėrytė sako daugiausia nerimavusi dėl saugumo keliaujant vienai, logistikos, nakvynės vietų. Tačiau infrastruktūra Šv. Jokūbo kelyje, ypač vadinamajame prancūziškame kelyje (Camino kelių yra ne vienas ir, priklausomai nuo to, kur jis prasideda, turi skirtingus pavadinimus), labai gerai išvystyta, čia keliauti ir labai patogu, ir išties saugu, kelyje niekuomet nesijauti vienas, keliaujančių – tūkstančiai.
M. Svėrytės kelionė iš nedidelio Prancūzijos miestelio Saint-Jean-Pied-de-Port miestelyje Pirėnų papėdėje iki Santjago de Kompostelos miesto Ispanijos Galisijos regione truko 25 dienas. Toks laikotarpis 800 kilometrų įveikti yra gana trumpas, rekomenduojama tam paskirti bent mėnesį.
„Savo nuotykiui buvau numačius 28 dienas, tačiau jau pirmomis dienomis sutikti pakeleiviai, kurių ne vienas jau ėjo savo antrą–trečią–penktą ar dešimtą kelią, mane pradėjo užkalbinėti – būtinai turi pasiekti vandenyną, kuris nuo Santjago de Kompostelos nutolęs per 100 kilometrų. Visi kaip užsukti kartojo, kad jausmas, kai po mėnesio prieini vandenį ir suvoki, kad žemė baigėsi, o tu – kitoje šalies pusėje, nenusakomas. Patikėjau. Todėl teko spartinti tempą, galiausiai per šį laiką pavyko įveikti 1190 kilometrų“, – pasakojo ji.
Visi kaip užsukti kartojo, kad jausmas, kai po mėnesio prieini vandenį ir suvoki, kad žemė baigėsi, o tu – kitoje šalies pusėje, nenusakomas.
Pirma diena prancūziškame kelyje maždaug 18 kilometrų veda į kalnus, todėl kūnui priprasti prie krūvio tenka greitai. Pasak pašnekovės, sunkiausios šioje kelionėje pirmos trys dienos, paskui raumenų skausmas mažėja, kojos pripranta, o atstumai natūraliai nebegąsdina. Galiausiai 40–50 kilometrų per dieną tampa absoliučia norma. Tiesa, paskutinę dieną įkalnėmis-nuokalnėmis įveiktus 66 kilometrus M. Svėrytė, sako, prisimins ilgai, lengva tuomet jau nebuvo.
„Neskaičiuoti kilometrų padeda nuostabūs vaizdai. Prancūziškas maršrutas veda per šiaurinę Ispaniją ir kerta tokius miestus kaip Pamplona, Leonas, Burgosas, Ponferada, Sarija ir pan. Žavi ir gamta – Pirėnų kalnai, kelias per Rioja vyno regioną, vėliau vynuogynus keičia saulėgrąžų, kukurūzų laukai, miškus – dirbamos žemės plotai“, – pasakoja M. Svėrytė.
Sunkiausia atkarpa – pusiaukelė
Anot pašnekovės, vidurinė atkarpa akiai mažiausiai patraukli, kelias lygus, net kiek nuobodokas, tačiau būtent čia prasideda didžiausi stebuklai. „Šioje atkarpoje dalis žmonių palūžta – grupelės prasiskiria, norisi panirti į vienatvę, į pamąstymus, dažniau ir ašarą kas nubraukia. Šioje atkarpoje daugiau tylos, gilesnių apmąstymų, noro suktis atgal, grįžti namo. Čia pradeda erzinti buitis, kasdienybė, čia kuprinės tampa sunkesnės, batai labiau trina, saulė per kaitri, maistas be skonio. Tačiau būtent tas atsigręžimas į save yra viena gražiausių kelionės atkarpų. Kai jau praeina pirminė euforija, kai finišas dar toli ir kyla tik vienas klausimas – ką aš čia darau?“ – sako M. Svėrytė.
Pasak jos, tuomet pasimato esminis dalykas – kiek leisdamasis į tokią kelionę žmogus geba būti taikoje su savimi, kaip priima save, kaip moka būti tyloje, kokiu žvilgsniu žvelgia į save veidrodyje, kaip tiki savimi, ko bijo.
Svarbiausia – psichologinis pasiruošimas, tinkamai susidėta kuprinė ir pagal savo pajėgumą pasirenkamas dienos atstumas.
Kelyje ji sako sutikusi daugybę solo keliautojų, kurie į Ispaniją atvyksta ne tik iš Europos, bet ir JAV, Pietų Amerikos, Australijos, net Naujosios Zelandijos. Vienus čia vilioja religiniai piligrimystės aspektai, kitus – noras išbandyti save, trečius – tiesiog galimybė aktyviai žygiuoti, dvasinio augimo siekis. Nepaisant kiekvieno motyvų, visi čia laukiami.
Kelias savo maršrutu padeda pažinti ne tik Ispanijos gamtą, bet ir kultūrinius, istorinius objektus, veda pro UNESCO saugomą paveldą, leidžia savo akimis išvysti tokius šaliai būdingus renginius kaip korida, įvairūs festivaliai, kasmetinės šventės.
Finiše laukia palaiminimas
Galutinis kelionės tikslas – Santjago de Kompostelos katedra, kurioje yra Šv. Jokūbo skulptūra, kurią, tikima, palietus pildosi norai. Tai energetiškai labai svarbi vieta, į kurią plūsta ne tik žygeiviai, bet ir milijonai žmonių iš viso pasaulio, jie meldžiasi ir prašo sveikatos, meilės, palaimos.
Čia vyksta išskirtinės mišios, kurių metu per visą bažnyčią keliolika dvasininkų lyg sūpynes įsiūbuoja tonas sveriančias smilkalines, dūminančias virš susirinkusiųjų galvų. Apeigos vyksta keliomis kalbomis, visuomet paminimi tos dienos piligrimai, jų kalba kunigai pasako keletą žodžių. Jei kelią tądien nuėjo lietuvis – palaiminimas nuskamba ir lietuvių kalba.
„Nesu religinga, tačiau labai skatinu šios ceremonijos nepraleisti, tai absoliučiai unikalu. Tiesa, čia neįleidžia su kuprinėmis, todėl daliai piligrimų tenka pasukti galvas, kur pasidėti visą savo turtą, tą svarbu įsivertinti iš anksto. O ir norinčių patekti į mišias eilės nusidriekia likus dar bent valandai iki pradžios“, – pasakoja M. Svėrytė.
Kelio pamokas pritaiko ir kasdieniame gyvenime
Atviraudama apie savo patirtis, M. Svėrytė tikina, kad svarbiausia iš jų – kelyje sutikti žmonės ir jų unikalios istorijos. Esą vien dėl to verta leistis į šį nuotykį.
„Kelias sukuria daug gražių draugysčių, kelias išmoko, kad yra žmonės-praeiviai, ir žmonės-pakeleiviai. Visai kaip kasdieniame gyvenime. Dar kelios iš naujo atrastos tiesos, kurias po Camino sau primenu: pirma, nekaupk daiktų, niekam jų nereikia, verčiau investuok į įspūdžius ir patirtis, daiktų užtenka tiek, kiek jų telpa į kuprinę.
Antra – visada sek ženklus, sek rodykles, kuriomis žymimas kelias, kelias visada parodys, kuria kryptimi eiti. Trečia, neskaičiuok kilometrų, o dairykis. Kitaip – mėgaukis esamuoju laiku, gyvenk čia ir dabar ir pasitikėk procesu“, – sako M. Svėrytė.
Daugiau informacijos apie Europos kultūros kelius rasite specialioje Kultūros paveldo departamento inicijuotoje 15min rubrikoje – „Europos kultūros keliai. Kas tai?“!
