Visi skrydžiai buvo atšaukti, tad galimybių grįžti namo kasdien vis mažėjo. Taigi vaikinas nusprendė ilgiau nelaukti ir ryžosi 3,5 tūkst. kilometrų kelionę įveikti dviračiu.
„Tikriausiai tik dabar pradedu suprasti, koks tai buvo didelis iššūkis, – apie savo 48 dienas trukusią kelionę pasakoja Kleonas. – Iš tiesų labai daug apie save sužinojau, išbandžiau savo ribas, savo stiprybes ir silpnybes. Ir labai tikiuosi, kad ši mano kelionė įkvėpė bent jau vieną žmogų išlįsti iš savo komforto zonos ir išbandyti kažką naujo, kažką visiškai kitokio“.
K.Papadimitriou, kuris pradės trečiuosius studijų metus Aberdeeno universitete, pasakoja tik paskutinėmis kovo savaitėmis pradėjęs ieškoti ankstyvesnio skrydžio namo, tikėdamasis dar spėti grįžti, kol sparčiai per Europą sklindanti koronaviruso banga neužkirto tam kelio.
Daugelis jo draugų jau buvo išvykę, o Kleonas nenorėjo praleisti nė vienos paskaitos, tad dar kiek delsė. Norėdamas užsitikrinti grįžimą namo galiausiai studentas nusipirko ne vieną, o tris lėktuvo bilietus skirtingoms dienoms, tačiau visi trys skrydžiai galiausiai buvo atšaukti.
„Balandžio pirmąją jau žinojau, kad mažiausiai vieną mėnesį karantino turėsiu praleisti čia, Škotijoje“, – prisimena vaikinas.
Tačiau tada jam kilo idėja.
Konservuotos sardinės, dviratis ir palapinė
Įstrigęs už tūkstančių kilometrų nuo savo šeimos ir norėdamas leistis į nuotykį K.Papadimitriou pradėjo domėtis, ar būtų įmanoma šią kelionę įveikti ant dviejų ratų. 2019 metais jis varžėsi dviračių lenktynėse ir šiemet keletą savaičių treniravosi, tačiau tai ir buvo visa jo patirtis.
Iš tiesų, kaip jis pats sako, ši idėja veikiau buvo „tik drambliuko svajonė“.
Tačiau netrukus, jis nusipirko reikiamą įrangą, nusipirko gerą dviratį, pasakė apie savo sumanymą draugams ir pranešė tėvams. Jie sutiko, kaip tikina studentas, tik dėl to, jog „manė, kad šios idėjos aš greitai ir atsisakysiu“.
Jo tėvas sutiko tik su sąlyga, kad per programėlę jie galės sekti savo sūnų ir visada žinos, kur jis yra.
Gegužės 10-ąją, apsiginklavęs konservais, riešutų sviestu, duona, miegmaišiu bei palapine, jis pradėjo savo kelionę.
Per šimtą kilometrų kasdien
Vaikinas pasakoja per dieną nuvažiuodavęs apie 60–100 kilometrų kasdien, iš pradžių jis kirto Didžiąją Britaniją, o tada pasiekė Nyderlandus.
Per keletą dienų jis įveikė Vokietiją, pasiekė Austriją ir toliau dviratį mynė rytine Italijos pakrante, tuomet įsėdo į keltą ir pasiekė Graikijos uostą, iš kurio toliau dviračiu tęsė kelionę į Atėnus.
Šios kelionės metu vakarais jis pasistatydavo palapinę kalnuose ar miškuose, o prieš eidamas miegoti surašydavo savo dienos progresą, pasiplanuodavo rytojaus kelionę ir pasikalbėdavo telefonu su savo artimaisiais. Bėgant savaitėms apie jo kelionę sužinojo vis daugiau žmonių.
Važiuodamas per Europą, vaikinas sako kartais susisiekdavęs ir su savo pažįstamais, kurie pasiūlydavo jam lovą bei dušą – kiek patogesnę, nei palapinė, nakvynę.
„Esu ganėtinai didelis intravertas, tad kelionės metu buvau priverstas išlįsti iš savo komforto zonos. Būdavo tam tikrų situacijų, kuomet jei kažko būčiau nepadaręs, būčiau neturėjęs net kur apsistoti, ar galiausiai atsigerti vandens. Todėl tam tikrais atvejais aš buvau priverstas kreiptis į žmones ir kažko jų prašyti“, – pasakoja Kleonas.
Birželio 27-ąją, praėjus beveik 50-čiai jo kelionės dienų, Kleonas galiausiai pasiekė namus. Namuose jo jau laukė šeima ir visa krūva draugų, taip pat ir nepažįstamieji, kurie taip pat sekė visą jo kelionę. Visi jie norėjo kartu atšvęsti Kleono grįžimą namo.
„Buvo tikrai labai emocionalu. Esu kilęs iš šeimos, kurie jaunystėje buvo tikri nuotykių ieškotojai, tad matydami mane, tarsi sekantį jų pėdomis, jie buvo labai laimingi. Bet manau stipriausias jausmas jiems buvo palengvėjimas, kad aš saugiai grįžau namo“, – pasakoja vaikinas.
Aukšta kartelė
Dabar, jau grįžęs į Graikiją, Kleonas Papadimitriou išvyko iš Atėnų sezoniniam darbui, tačiau tikina ir toliau negalintis pamiršti savo septynių savaičių kelionės dviračiu.
„Manau, aš užaugau, tapau labiau pasitikintis savimi bei savo gebėjimais. Jei nežinočiau, kad man pavyko įveikti šią kelionę ir jei paklaustumėte ar galėčiau dviračiu nuvažiuoti 3,5 tūkst. kilometrų, atsakyčiau – tikrai ne“, – pasakoja vaikinas.
Dabar žinodamas, kad gali įveikti tokius didelius iššūkius, Kleonas tikina negalintis sulaukti, ką dar gyvenimas jam atneš.
Jis turi patarimą tiems, kurie mano, kad 48 dienų kelionė dviračiu yra beprotystė.
„Kuomet užsikeli kartelę tikrai aukštai ir bandai pasiekti tikrai ypač ambicingą tikslą, nesvarbu pasieki jį ar ne, bet kuriuo atveju – kaip žmogus tikrai patobulėsi. Išmoksite dalykų apie save ir gali būti, kad patys save nustebinsite“, – pataria Kleonas Papadimitriou.
