 |
| Asm. arch. nuotr./Edita Masaitytė |
Sveikindama kolegas su profesine švente, noriu pasakyti, kad turizmo sfera, kaip jokia kita, pirmiausia pajaučia visuomenėje vykstančius pokyčius. Esame savotiškas barometras: vos tik gyvenimo sąlygos pasunkėja, mūsų padėtį iliustruojanti rodyklė nedelsiant nukrypsta žemyn. Be duonos, vaistų ir pastogės virš galvos žmogus išgyventi negali, o be išvykų išsivers, taigi pažintinė-pramoginė sritis ir nukenčia pirmiausia.
Per pastarojo laikotarpio sunkmetį daugybė smulkesnių kelionių agentūrų užsidarė, kitos vos alsuoja, trečios išsilaiko, tik tarnaudamos didžiosioms turizmo firmoms... Norint nesužlugti, tenka imtis to, ko nedaro kiti. Konkurencija yra itin didelė.
O kaip pavyko išlikti jūsų turizmo organizavimo verslui?
Ko gero – siauroka specializacija. Visi pirmiausia mus pažįsta kaip aktyvaus poilsio organizatorius. Pirmenybę teikiame tokioms išvykoms, kurios susijusios su kopimais į kalnus, su daugiadieniais žygiais pėsčiomis, su važiavimu dviračiais...
Aktyvusis turizmas ypač domina tuos, kurie jau yra išnaršę miestus ir dabar labiau nori pabūti gamtoje. Tai nebūtinai jaunimas: į mūsų žygius patraukia ir daug vyresnio amžiaus vyrų ir moterų. Jų tarpe itin populiarūs kalnų maršrutai, kuriuos sąlygiškai pavadinčiau „Nuo trobelės iki trobelės“. Apsigyvenę vienoje vietoje ir joje palikę savo daiktus, žmonės patraukia tokiais kalnų takais, kuriais žingsniuoti jiems pagal jėgas. O ir grupelės nėra didelės – 7 – 10 žygeivių vadovauja vienas vedlys.
Gyvenimas padiktavo ir naujų turistinės specializacijos formų. Pradėjome organizuoti „degustacines išvykas“ tiek po atskirus Lietuvos regionus, tiek į užsienį.
Be to leidžiate užsidirbti ne vienam mūsų šalies gyventojui, sumaniusiam savą verslą...
O taip. Juk kiek turime Lietuvoje šaunių šeimininkių, sugebančių puikiai pristatyti kulinarinį paveldą! Pasižvalgius po krašto įžymybes, taip smagu vakare paragauti žemaitiško kastinio, pamario žvejo žuvienės ar suvalkietiškų blynų...
 |
| Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./ |
Esame sukūrę edukacines programas, kurios pritaikytos ir suaugusiems, ir vaikams. Remiantis šiomis programomis, mūsų maršrutai vingiuoja į Anykščių ir į Trakų rajonus, kur susipažįstame su duonos kepimo tradicijomis, į Ignalinos rajoną, kur išvystame, kaip gimsta šakočiai, į Dzūkiją, kur marcinkoniškės močiutės iškepa grikinių bandų... O kiek įdomių amatų centrų pastaruoju metu įsisteigė! Žodžiu, savo Lietuvėlėje turime ką pamatyti ir, ačiū Dievui, norinčiųjų pasidairyti po ją gretos smarkiai gausėja.
Gal jau pakankamai prisilakstėme po Europą?
Ko gero, taip. Pirmasis žinių alkis, kurį puolėme malšinti nepriklausomybės pradžioje, jau numalšintas, dabar atsirado poreikis „žvelgti į gilumą“.
Šiuo metu yra didelė dalykinių išvykų paklausa. Į tobulinimosi renginius – seminarus, konferencijas, susitikimus – dažnai vežame įvairių specialybių atstovus. „Gerosios patirties“ keliones į užsienio šalis esame organizavę socialinės sferos, žemės ūkio, savivaldybių darbuotojams. Pagal norinčiųjų pasižiūrėti, kaip dirba užsienio kolegos, pageidavimus surandame tokias organizacijas, kurios tikrai turi ką parodyti.
Beje, atitinkamos ES programos irgi siūlo pasidairyti po kaimynų valdas. Štai savivaldybių darbuotojams, manau, itin aktualu pamatyti, kaip svetur tvarkoma žmonių gyvenamoji aplinka, kaip nusenę statiniai ir kitokie objektai paverčiami naudojamais, pritaikomi bendruomenių poreikiams. Atgautų miškų savininkai neretai nori savo akimis išvysti, kaip tvarkomi privatūs miškai, socialiniai darbuotojai – kokios socialinės paslaugos įdiegtos svetur.
Tačiau populiariausios, be abejo, yra degustacinės kelionės, į kurias veržiasi ne tik viešbutėlius, kavinukes ar kaimo turizmo sodybas turintys šeimininkai, bet ir gero maisto ištroškę gurmanai.
Tokių „kulinarinių išvykų“ maršrutai toli nusidriekę?
Pakankamai plačiai. Kiekviena tokia kelionė nepakartojama. Štai būdami Latvijoje, dalyvaujame 2,3 ar net 4 degustacijose, ragaudami specifinių atskirų regionų patiekalų.
Baltarusijoje susipažįstame su didikų Radvilų laikų valgiais, kurių receptus iki šiol žino Lydos močiutės. Italijoje mūsų laukia šimtmečio senumo restoranėliai. Slovakai pasitinka ne tik su tautiniais patiekalais, bet ir su nacionaliniais šokiais bei dainomis. Itin paklausūs yra maršrutai po senąsias Vokietijos ir Čekijos alaus daryklas. Šveicarijoje populiarios sūrių, Italijoje – vyno degustacijos. Daugelio Europos šalių ūkininkams degustacijų rengimas – šeimos verslas, teikiantis papildomų pajamų.
Šūkis paversti Lietuvą patrauklia turizmo požiūriu šalimi iškeltas jau seniai. Ko, Jūsų manymu, trūksta, kad ji tokia taptų?
Tik noro atskleisti, ką gražaus mes turime. Dalis užsieniečių nenori traukti pramintais tradiciniais turistiniais takais, jiems duok ką nors egzotiška. Ko jiems nesuorganizavus, tarkim, išvykos į Čepkelių raistą ar į Kamanų pelkę, nesuruošus gervių palydėtuvių į šiltuosius kraštus Žuvinte, nesudarius galimybių pasižvalgyti nuo Balbieriškių atodangos, paspoksoti į Velnio duobę prie Aukštadvario, neleidus pajodinėti žemaitukais žirgynuose, neaplankius seniausių Lietuvos vienuolynų? Tai būtų netradicinis Lietuvos pažinimas...
 |
| M.Abramavičiaus nuotr./Apžvalgos bokšte |
Šių dienų keliautojai, sakyčiau, gal jau pavargę nuo tradicinių klajonių po Vakarų Europos miestus su jų standartinių įžymybių rodymu. Gal todėl dabar į pirmąjį planą tarp užsienio turistų iškyla mažai žinoma Rumunija, Ukraina, Baltarusija, kai kurie Lenkijos regionai... Lietuva turėtų irgi būti tarp jų.
Tad kodėl, apžvelgdami turistinių firmų siūlomus maršrutus, matome juos tuos pačius, standartinius, mažai besikeičiančius? Ir dažniausiai taip „prikimštus“ siūlomų apžiūrėti objektų, kad net nenuvykęs imi įsivaizduoti, kaip lakstysi, liežuvį iškoręs... Ar jums toks keliautojų vaikymas neprimena sovietinių „penkmečio planų“ vykdymo?
Sutinku su jumis: „lėtosios“ kelionės, kai žmonėms suteikiama galimybė neskubant mėgautis šalimi,– tikra palaima. Šitaip dažniausiai ir sudaromi užsieniečių maršrutai. Pas mus gi tuo tarpu tokias keliones įmanoma suorganizuoti tik patiems keliautojams pageidaujant.
Eilinei grupei nori nenori turi siūlyti įprastą dienotvarkę: mat paprastai potencialūs keliautojai ieško „geriausių maršrutų“, o tokiais jiems atrodo būtent kimšte prikimšti maršrutai. Ypač ant tokių „turiningų kelionių“ jauko užkimba nepatyrę keliautojai, vėliau patys dejuojantys, kad firma juos „užvaikiusi“.
 |
| Ramūno Songailos nuotr./Marokas |
Iš netradicinių ateities išvykų galėčiau paminėti mūsų organizuojamą kelionę į Himalajus, į Maroką, taip pat į Indijoje esančius ajurvedos centrus. Pastarosios kelionės skiriamos tiems, kurie nori pasigydyti, atgauti dvasinę pusiausvyrą.
Na, o pabaigai... Kelionėj svarbiausia atrasti tai, ko tu nori ir kas tave labiausiai džiugina. Vienam tai – grožėjimasis saulėlydžiu prie jūros, kitam – svaiginantis kalnų aukštis, trečiam – adrenalinas, motociklais skriejant per dykumą... Pasaulis margas, ir juo žavėtis galime įvairiai.
