Senamiestis. Galbūt keletą senus laikus menančių raudonų plytų pastatų vadinti senamiesčiu ir per skambu, tačiau jie mena ilgą ir įvykių kupiną miestelio istoriją - juk Švenčionys kažkada buvo svarbus regiono centras, kuriame klestėjo prekyba ir amatai ir gyveno įvairios tautinės bendruomenės.
Centriniame parke esantis paminklas – vietinio drožėjo išdrožta ąžuolinė menora – ir informacinė lentelė primena apie šio parko vietoje buvusį žydų getą – vieną pagrindinių Lietuvoje, kuriame klestėjo gausi žydų bendruomenė. Dabar iš jo nieko nebelikę, nebėra ir anksčiau gausios žydų bendruomenės – Holokausto metu apie aštuoni tūkstančiai Švenčionyse ir aplinkiniuose miesteliuose gyvenusių žydų buvo nužudyti. Dabar ketinama atkurti žydų kapines.
Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčia. Pasirodo, miestelio bažnyčios, tiksliau, bažnyčių, istorija – ilga ir sudėtinga. Pasak šaltinių, pirmoji, medinė, čia buvo pastatyta dar 1414 metais paties Vytauto Didžiojo. Tai buvo viena pirmųjų Vytauto bei Jogailos bendra iniciatyva pastatytų bažnyčių Lietuvos teritorijoje. Tik jos, kaip ir daugelis tokių senų statinių, neišliko.
Ant jos pamatų vis būdavo statomos (ir per visokias negandas sugriaunamos) naujos bažnyčios: 1636, 1743, 1816, 1853 metais… Ta, kuri puošia miestelį dabar, čia iškilo 1898 metais.
Švenčionyse atvykau į draugų vestuves, ir, pasiteiravusi jaunikio Gedimino, kodėl tuoktuvėms pasirinko būtent šio miestelio bažnyčią, jis iš pradžių juokauja – „Nes Švenčionys – puikiausias Lietuvos miestas, juk čia skaniausia Lietuvoje žolelių arbata!“, o pamatęs sutrikusį mano veidą, patikslina – „Iš Švenčionių vaistažolių fabriko, nejaugi nežinai?“.
Ir priduria, kad iš tiesų jam tiesiog labai patinka gimtojo miesto bažnyčia, į kurią įžengus, apima ypatingas jausmas. „Tie seni paveikslai, atrodo, stebi tave, užėjusį vidun...“
Išties – kai kurie su baltomis sienomis kontrastuojantys patamsėję paveikslai skaičiuoja ne vieną amžių. Būtent todėl Švenčionių bažnyčią bus įdomu aplankyti, jei domitės religiniu paveldu – šioje, naujausioje, galima pamatyti nemažai išsaugotų senų meno kūrinių, puošusių ankstesniąsias bažnyčias – ir skulptūrų, ir paveikslų (ypač įspūdingas puošiantysis altorių), o senieji, tebeveikiantys vargonai laikomi didžiausia bažnyčios pažiba.
(Beje, apie Švenčionių vaistažolių fabriką Gediminas kalbėjo ne be reikalo – vėliau pasidomėjusi sužinau, kad tai – viena seniausių vaistažolių perdirbimo įmonių Europoje, iki šiol tebeveikiantis vienintelis toks Lietuvoje fabrikas įkurtas dar 1883 metais.)
Nalšios muziejus. Visa šalia bažnyčios esantis muziejus – netikėtas atradimas. Ką esate girdėję apie Nalšią? Aš nebuvau girdėjusi nieko, o čia sužinojau, kad tai – istorinė baltų žemė, kurios anuometinėje teritorijoje būtų ir Švenčionių miestelis.
Manoma, kad nalšėnai, jei ir nebuvo atskira baltų gentis, buvo pakankamai savitos kultūros, kad būtų laikomi atskiru etniniu pogrupiu, tik, žinoma, vėliau jie asimiliavosi su kaimynystėje gyvenančiais baltais ir galiausiai įsiliejo į lietuvių tautą.
Nalšios muziejuje sukaupta nemaža archeologijos, etnografijos ir gamtos eksponatų kolekcija. Viskas – iš šio krašto apylinkių, ir visko po truputį: nuo žalvario amžiaus archeologinių radinių iki pokario laikų partizanų archyvų, nuo praėjusių šimtmečių miestelėnų buities reikmenų iki senovinių monetų ir mineralų. Nalšios muziejus – labai gera vieta norintiems nuodugniau pažinti šio Lietuvos kampelio istoriją, juolab kad bilieto kaina labai draugiška kišenei – vos 1 Euras!
Cirkliškio dvaras. Maloni staigmena dar prieš atvykstant į Švenčionis – prie miestelio prisišliejusi Cirkliškio gyvenvietė su piliakalniu ir dvaru.
Dvarą rasti lengva, jis matomas iš pagrindinio kelio, o į jį veda tanki žalia alėja. Dabar dvaras naudojamas labai prozišku tikslu – jame įsikūręs Švenčionių profesinio mokymo centras, tačiau kadaise čia buvo kilmingos Mastovskių giminės rezidencija, kurioje lankėsi svarbūs to meto kultūros veikėjai (istorikas Joachimas Lelevelis, dailininkas Jonas Rustemas ir kiti). Šalia dvaro likę dar pora anų laikų pastatų – buvusi ledainė ir kalvė.
Švenčionių Švč. Trejybės cerkvė – tai regioninės reikšmės architektūros paminklas pačiame miestelio centre, liudijantis apie nemažą ir aktyvią rusų bendruomenę, čia gyvenančią dar nuo carinės Rusijos laikų. Tuomet čia ir iškilo pirmoji cerkvė, medinė, pastatyta stačiatikių kapinėse. Vėlesnės, mūrinės cerkvės statybas prižiūrėjo specialus komitetas, turėjęs patvirtinti statinio architektūrinę stilistiką ir puošybą – ji turėjo atitikti klasikinį bizantinį bažnytinį stilių.
Šiuo metu cerkvė restauruojama, tačiau aptrupėjusi ir išblukusi bei pusiau paslėpta po statybiniais poliai, ji daili ir puošni. Darbams pasibaigus statinys turėtų atrodyti įspūdingai!
Sentikių maldos namai ir kapinės. Dar vienos religinės, ir tuo pačiu etninės bendruomenės centras. Švenčionių rusai sentikiai yra viena iš seniausių šio Lietuvos krašto religinių bendruomenių, ji egzistuoja nuo 1740 metų, kai čia įsikūrė iš Rusijos atvykę sentikiai. Tais pačiai metais miestelyje atsirado ir maldos namai, dabar į juos atvyksta ir aplinkinių gyvenviečių sentikiai. Sentikių bažnytėlė – nedidukė, medinė, labai tvarkinga ir puikiai prižiūrėta – matyt, bendruomenė ją labai puoselėja.
Ir paskutinis faktas, kurį sužinojau jau išvykusi iš Švenčionių – miestelis ypatingas tuo, kad yra vienintelė Lietuvos gyvenvietė, įsikūrusi sausaslėnio dugne. Kažkada čia tekėjusios upės nebeliko, o jos vietoje neatmenamais laikais apsigyveno žmonės. Galima rasti buvusios upės skardį, nuo kurio iš viršaus matyti visas apačioje plytintis miestelis. Man to apžvalgos taško paieškoms nebeliko laiko, tačiau, jei lankysitės Švenčionyse, linkiu jį aptikti!
