Tėvų kaprizai pasireiškia įvairiausiais pavidalais, nebūtinai toli nuo namų, ir gali atsiskleisti pirmiausia nė neiškėlus kojos iš gimtosios žemės. Antai, kai kada kelių savaičių ar kelių mėnesių kūdikį gabenti į kelionę – toks pat nesusipratimas ar kvailystė kaip ir, pavyzdžiui, su tokia gležna ir trapia būtybe trenktis vakaroti į priprakaituotą, prikvėpuotą ir apkosėtą alinę.
Kas svarbiau: sveikata ar pramogos?
Kartais tėvai su vaikais leidžiasi į sunkią mažiesiems kelionę, kai nesugeba susitaikyti su mintimi, kad, pagausėjus šeimai, gyvenimas neišvengiamai pasikeičia. Norinti paūbauti bare adekvati mama vis tiek sau neleis nakčiai palikti kūdikio vieno be priežiūros.
Lygiai taip pat turėtų „nušvisti“: ne visos kelionės tinkamos vaikams ir su vaikais. Ne visada tam laikas būna „prinokęs“.
Juk tai, kas naudinga ir patogu suaugusiajam, nebūtinai sveika ir reikalinga mažajam. Jis – kur kas pažeidžiamesnis šios planetos gyventojas ir turi visiškai kitokių, paprastai vien instinktų diktuojamų poreikių.
Dar iš sauskelnių neišsilaisvinusiam pypliui svarbiausia (kad ir kaip negailestingai skambėtų) monotonija ir režimas. Skrydžiai, laukimai oro uostuose ar stotyse, persėdimai, skubėjimas, staigūs aplinkos pokyčiai šią rutiną lengvai pažeidžia.
Toks jau dėsnis: pačioje žmogaus gyvenimo pradžioje, kai dar jis nesuvokia, ką reiškia „palauk“ ar „pakentėk“, tėvams nieko kita nelieka, kaip tik apgobti jį nuosekliu rūpesčiu ir grūdinti, kad kada nors, labiau subrendęs, būdamas kur kas tvirtesnis, jau tikrai būtų pasirengęs keliauti.
Bet teisūs ir tie, kas tikina, jog kūdikis kai kada per kelionę pakelia kitokias gyvenimo sąlygas ir dar mieliau iškenčia laiko ar klimato juostų kaitą nei sustabarėję suaugusieji. Tačiau, ar iš tikro būtina, nesant prievolei, o vien iš pramogos troškulio, rizikuoti mažos, jautrios būtybės, kurios imunitetas dar nepakankamai susiformavęs, sveikata.
Nešti pyplį tiesiai į skersvėjų varstomas erdves, kurias kasdien kerta ir liečia dešimtys tūkstančių perėjūnų su pačiomis margiausiomis ligų istorijomis, ir kitaip rizikuoti jo sveikata?
Didieji nuotykių ieškotojai linkę nepatyrusiems smalsuoliams girtis tik saldžiausiais įspūdžiais, pririnktais tolimoje kelionėje su vaikais, ir rodyti tik tas nuotraukas, kuriose jie visi šypsosi. Egzotikos aistruoliai nepuls su užsidegimu giedoti, kaip jiems širdis į kulnus nubėgo, kai teko vaiką džiunglių keliais kratyti į artimiausią už 300 km esančią ligoninę dėl žaibiško tinimo nuo nepažinto parazito įkandimo, kai siaubo įvarė alerginis šokas, megapolio teršalų sukeltas dusulys ar odos nudegimas nuo šiurkščios ir ne tokios svetingos, kaip buvo svajojama, paplūdimio saulės.
Kita vertus, tolimuose kraštuose nebūtinai turi kilti mirtinas pavojus vaiko gyvybei. Be to, tokie patys ar dar baisesni nemalonumai gali užklupti ir namuose ar neiškėlus kojos toliau nuo nuosavo sodybos kiemo.
Dažnas, įpratęs į keliones vaiką vežtis nuo pirmų jo gyvenimo metų, primintų, kad mažasis, maldamasis svetur, sirgo rečiau, nei būtų sirgęs namie ar lankydamas darželį šlapdribos ir isteriškų orų murkdomoje lietaus gimtinėje. Juk ten, kur šilčiau ir daugiau šviesos, šeima galėjo ištisą sezoną mėgautis šviežiais vaisiais ir be perstojo semti vitaminą D.
Bet vis dar neišsenka argumentai, kodėl nereikėtų romantizuoti egzotinių kelionių su mažuoju švepliu, net jei netikėtos sveikatos bėdos jam „nesuplanuotos“.
Kultūrinio šoko aukos
Būna, kad tėvai savo nuo sauskelnių priklausomus mažuosius stveria į kelionę, nepagalvoję, kokie nepatogumai gali grėsti kerėplinant visur ant kupros ar krūtinės užsimetus savo džiaugsmelį, barškinant jo vežimėlį kalnų takais, stačiais miestų laiptais, bandant šią transporto priemonę įmontuoti į ir taip vietinių žmonių bei jų baulų perkrautą mikroautobusą ar rikšų taksi. Dar didesnė nuostaba apima, kai vietinis tajų ar kinų virtuvės šefas nė nenori suprasti prašymo europiečių vaikui pagaminti tokią pačią, tik ne tokią aštrią sriubą, o restorano išvietė skleidė neįtikėtiną smarvę.
Keliautojai, kurie šių sunkumų neįsivaizdavo, nuvargę skundžiasi dėl netolerantiškos aplinkos. Iš tikro pasaulis nėra priešiškai nusiteikęs prieš aktyvias šeimas ir nėra susimokęs prieš entuziastingas mamas su apnuogintomis, pieno pritvinkusiomis arba nuo mastito sopančiomis krūtimis.
Tik prieš kur nors vykstant, vertėtų prisiminti, kad ne visos erdvės privalo ir gali tarnauti atėjūnams su kitokiais įpročiais ir tėvams su pupuliais, kurie patys dar nepajėgūs visiškai savimi pasirūpinti. Tai suvokti ypač sunku tiems, kas, kaip psichologai pastebėtų, dar prieš atostogas prisikūrė tikrovei neproporcingų kelionės vizijų.
Kai kurie suaugę, net ir užimantys solidžias pareigas, uždirbantys krūvas pinigų, gal ir po pasaulį pasibastę, vis tiek svetimame krašte patiria kultūrinį šoką ir susierzina kaip maži vaikai, svajoję apie žadėtą saldainį, bet jo paragavę, liko nusivylę skoniu.
Žmonėms atrodo, kad ilgai sirpusi svajonė ir tūkstančiai eurų, skirtų jai įgyvendinti, turi užtikrinti nerealiai tobulą kelionės scenarijų, kai net saulė turi šviesti arba lietus nulyti pagal planą, kaip iš anksto surežisuotas šou, juolab negali kilti jokių nesklandumų ir nė menkiausių rūpesčių.
Sunku įsisąmoninti, kad įprasto komforto stoka toli gražu nėra prastų atostogų rodiklis ar niūrių nuotykių pranašas – greičiau jau atvirkščiai. Tačiau būgštavimai, kad kelionė su vaiku gali pritraukti daugiau vargų ir streso nei džiaugsmo, tėra vienas iš akivaizdžių ženklų, jog nuo tokio sumanymo kol kas vertėtų susilaikyti.
Egzistuoja ir kitas kraštutinumas – kai tėvai įsitikinę, kad jokios, nė bjauriausios ir pavojingiausios kelionės sąlygos negali atgrasyti. Ir apskritai, esą jau kur kas geriau, kai vaikas su per smakrą tįstančia seile vežimėlyje miega kokioje nors oro kondicionierių košiamoje dailės galerijoje nei prie nuosavų namų be jokių meno kūrinių ir istorinių paminklų.
Deja, tikrovė ta, kad vien nuo pyplio vežiojimo po vietas su pretenzija į aukštąją kultūrą tokiame jo gyvenimo etape, iš kurio jis ateity dar nieko neatsimins, vaikas netaps talentingesniu ir protingesniu.
Be to, pirmus žingsnius žengiančiam ir svetimus garsus mėgdžiojančiam dvikojui ir pats vertingiausias paveikslas su užkoduotomis metafizinėmis prasmėmis nebus toks brangus ir neatrodys toks svarbus kaip artimiausiame parke esančios supynės ar karstyklės.
TAIP PAT SKAITYKITE: Trys dalykai, kuriuos atrasite keliaudami su vaikais
Patys sau, kitų nėra
Kad vaikas lengvai ir, regis, natūraliai prisitaiko prie keliavimo ir teikia vien malonumą arba šeima tiesiog nedramatizuoja dėl tuo metu išnyrančių nepatogumų, dar nereiškia, kad katarsį patiria ir aplinkiniai.
Pamenu, pirmą sykį lankydamiesi su draugais Stambule, apsistojome jaunimo nakvynės namuose. Tąkart į žavingąjį Turkijos megapolį vykome specialiai be vaikų, kad pailsėtume nuo kasdienės buities. Be to, mūsų maršrutas ir užmojai būtų per sunkūs įveikti mažiesiems keliautojams.
Galėdavome keltis apie 8–9 ryto, tačiau kasdien akis praplėšti tekdavo 6 ar 7 valandą. Nuo nuolatinių dvimečio spygavimų išsibudindavo ir sujudėdavo visi ten apsistoję keliautojai. Dėl sukelto triukšmo liberalioji šeima galėjo konkuruoti su irgi ne mažiau hipiškais nakvynių namų gyventojais, kuriems buvo nusispjauti į kitų norą pailsėti bent po vidurnakčio – šie prisisiurbę garsiai lėbaudavo iki paryčių.
Mamai prancūzei, kuri norėjo būti tokios išvaizdos kaip Angelina Jolie, nė nesukirbėjo mintis, kad su vaikais, kuriuos sudrausminti ir su kuriais susitarti – dar per anksti, o pakeisti miego ir kėlimosi grafiko nepavyksta, protingiau būtų pasiieškoti nakvynės vietos storesnėmis sienomis arba, geriausia, šeimoms pritaikyto viešbučio. Jei piniginė to neleidžia, galima būtų pasvarstyti – gal atostogas gerokai sutrumpinti ar kol kas išvis niekur toli nevykti.
Kitas tipiškas atvejis. Į lėktuvą paimtas pyplys nekaltas, kad vis dar drebia po savimi. Bet ir šalia sėdintis keleivis nekaltas, kad vakarieniaudamas turi toleruoti ekskrementų aromatą, sklindantį iš jaunojo kaimyno sauskelnių, dargi matyti, kaip mama, prikišusi nosį prie mažylio užpakaliuko, jį uosto, norėdama patikrinti, ar tikrai jau metas keisti sauskelnes.
Taip pat, žinoma, keleiviai turi klausytis periodinių kūdikio virksmų dėl užgultų ausų arba dėl to, kad per kelionę išsibalansavo dienos ritmas ir jam nepavyksta užmigti arba laiku gauti pavalgyti.
Nujaučiant, kad per skrydį su vaiku gali kilti tokių visiškai nuspėjamų sunkumų, dėl kurių ne visai bus malonu svetimiems, galbūt vertėtų bent pasiieškoti užsakomųjų reisų, kuriuos paprastai užpildo tokios pat šeimos su tokiomis pat tipiškomis bėdomis? Štai lėktuvuose, skraidinančiuose į Turkijos ar Egipto kurortus, niekieno nestebina jokia mažųjų poilsiautojų sukelta garsų ir kvapų kakofonija.
Treniruotės – artimiausioje pamiškėje
Jei ir toliau tarsi kokia nors nematoma jėga stumia kuo greičiau įdomųjį pasaulį aprodyti savo didžiausiam stebuklui, kelionę įmanoma susikurti ir aplenkiant kai kuriuos čia minėtus pavojus bei nepatogumus.
Pavyzdžiui, maklinėjant su kūdikiu, reikėtų sulėtinti tempą, neapkrauti maršruto. Miego ir valgymo metą svarbu planuoti taip, kad jis neišsimuštų iš įprastos vaiko dienotvarkės. Geriausia išsiversti be jungiamųjų skrydžių, verčiau rinktis tiesioginius.
Daugybė nereikalingų rūpesčių atpuola leidusis į realiai vaiko galimybes atitinkančią kelionę. Tarkim, mažojo Odisėjo keliones pradėti nuo ramesnių ir pasyvesnių atostogų. Ir tam nebūtina perskristi žemyną ar vandenynus.
Tėvams svarbu žemėlapyje susidėti kuo daugiau pliusiukų, bet dvimečiui tikrai nėra skirtumo tarp Viduržemio ir Andamanų jūros, tarp Alpių ir Himalajų priekalnių, juodbuožio storgalvio ir drugelio Chilasa Paradoxa Aenigma.
Todėl pirmajai platesnei pasaulio pažinčiai su mažaisiais tinka ir artimesni kraštai, kaip Turkija, Graikijos salos, Ispanija, Malta.
Ten paprasta pasyvų ir tingų poilsį derinti su pažintinėmis išvykomis. Antai porą valandų galima sau leisti padrybsoti vaizdingame paplūdimy, o po pietų ar dienos miego sėsti į autobusą arba išsinuomotą mašiną ir nulėkti šen ten pasigrožėti. Arba pakaitomis vieną dieną pliažinėti, kitą – kuprinėti.
Kartu su vaiku keisti kelionės stilių ir kilti į egzotikos aukštumas reikėtų pamažu, stebint, kiek jis tam jau pasirengęs, kiek nuovokus. Būtų kvaila tikėtis, kad trimetis jau nuoširdžiai domėsis senovės griuvėsiais, pasikasydamas pakaušį nagrinės Guptų ir Mogolų dinastijų vaizduojamojo meno skirtumus ar lygins Egipto ir Tikalio piramidžių statybos technologijas. Visai normalu, kad į pažinimo džiaugsmus vaikas įsijaus penkerių ar šešerių metų. Kitas kelionių azartą pagaus galbūt tik septynerių.
Prie ilgų žygių ir ištvermės atžalą galima pradėti pratinti artimiausiame parke ar kalvotoje pamiškėje netoli namų, o žingeidumą žadinti Valdovų rūmuose ar Trakų pilyje. Ir jau netrukus ateis metas, kaip tas dar skiemens nemokėjęs ištarti, vien tik savo žaislais ir seilėtekiu susirūpinęs zirzlius taps smalsiu, išbandymų viršūnių ir beribių tolių ištroškusiu pasaulio atradėju.
