Keliavimas traukiniais Armėnijoje yra ypač sudėtingas. Tiksliau sakant, jis yra beveik negalimas. Dėl uždarytų sienų su Azerbaidžanu ir Turkija kenčia ir geležinkelio bėgiai, kurie daugelyje šalies rajonų yra tiesiog surūdiję ir apie jokį keleivių pervežimą net minčių nekyla. Juokingiausia buvo, kad bendraujant su armėnais ir besidomint galimybe keliauti po šalį traukiniais, jų reakcija buvo maždaug tokia: „O ką, pas mus traukiniai važiuoja?!“.
Juokingiausia buvo, kad bendraujant su armėnais ir besidomint galimybe keliauti po šalį traukiniais, jų reakcija buvo maždaug tokia: „O ką, pas mus traukiniai važiuoja?!“
Nors vietiniai ir nelabai susipažinę su savo šalies geležinkelio galimybėmis, šioks toks keleivinių traukinių judėjimas visgi yra.
Tiesa, jis beveik nepastebimas. Egzistuoja gal trys keleivinių traukinių kryptys, kuriais kartą per dieną pralinguoja retas traukinukas. Rašydamas „pralinguoja“ turiu galvoje labai lėtą važiavimą.
Nė viena iš šių krypčių neveda į šalies pietus, tai yra ten, kur mums būtent ir reikėjo.
Na, kaip nuvažiuoti į šalies pietus, mes dar pagalvosime, o dabar pakeliaukime beveik vienintele realiai funkcionuojančia Tbilisio–Jerevano geležinkelio linija.
Nuo važiavimo į Armėniją traukiniu mus bandė atkalbėti tiek gruzinai, tiek armėnai. Anot jų, mes visai kvanktelėjom, kad šį maršrutą renkamės įveikti ne šešias valandas važiuojančiu mikroautobusu, o beveik dvylika valandų pukšinčiu traukiniu. Iš tikrųjų realybė buvo dar kitokia – kelionė traukiniu iš Tbilisio į Jerevaną mums truko beveik 15 valandų. Taigi, tikrai turi būti ypatingas traukinių mėgėjas, kad ryžtumeisi tokiai kelionei.
Bet mes tokie ir buvome. Negana to, įkalbėjome mūsų draugę armėnę keliauti tuo traukiniu kartu. Ji apskritai niekada nebuvo važiavusi traukiniu ir ilgai priešinosi. Gerai, kad tai buvo naktinis traukinys, todėl galėjome bent jau pakenčiamai išsimiegoti ir sutaupyti pinigų viešbučiui.
Tiek kelionė, tiek traukinys buvo neeiliniai. Nors Armėnijos geležinkelius jau kuris laikas stengiamasi modernizuoti, mums turbūt papuolė koks nors rezervinis traukinys, nes buvo labai nekokios būklės. Kai kuriuose languose net nebuvo stiklo, o mūsų kupė durys buvo sulūžusios ir neužsidarinėjo. Po daugelio bandymų visgi išmokau jas uždaryti. Reikėjo pirmiausia jas išlupti iš vyrių ir tada įstumti atgal. Tik tada jos paklusdavo.
Kaimyninėse kupė važiavo paauglių vandensvydininkų komanda ir elgėsi taip, kaip elgiasi gauja paauglių, ištrūkusių iš tėvų globos. Jie daug lakstė ir rėkavo. Jei kada girdėjote, kaip armėnai kalba normaliai, tai suprasite ką reiškia, kai jie šūkauja.
Dar vienas niuansas: nei kupė, nei koridoriuose, nei tualete nebuvo šiukšlių dėžių. Iš pradžių kantriai rinkome šiukšles į maišelį, bet kai maišelis prisipildė, nuėjau pas palydovą paklausti, kur jis mums patartų mesti šiukšles. Patarimas buvo trumpas – ten. Tas „ten“ reiškė pro atvirą langą į lauką.
Sustojimas Gruzijos – Armėnijos pasienyje užsitęsė. Abiejose sienos pusėse stovėjome po tris valandas. Nežinau, ar čia buvo normalu, ar mums taip nepasisekė, tačiau po viso to nebebuvo taip nuostabu, kodėl ta kelionė buvo daug ilgesnė, nei planuota.
Pats sienos kirtimas yra dėmesio vertas procesas. Prie traukinio subėga visas kaimas: prekiautojai uogomis, vaisiais ir šiaip visokiu šlamštu. Sulekia vaikai ir suaugusieji pasižmonėti, pabendrauti. Sulekia kaimo šunys, tikėdamiesi ėdalo.
Piemenys suvaro karves, kurios skabo žolę tiesiog nuo bėgių. Gerai, kad dar nelipa į traukinį.
Atvažiavęs traukinys kaimiečiams yra įvykis ir galimybė užsidirbti. Reikia tik žiūrėti, kad koks nors pašalinis neįlįstų į kupė ir nesusirinktų tavo daiktų, tau besižavint kaimo gyvenimu.
Dar juokingiau, kad žmonės tiesiog ant bėgių kepa šašlykus ir siūlo keleiviams. Tas vėlgi ne nuostabu, nes apie jokį vagoną restoraną traukinyje net kalbos negali būti, tad vietiniai gerai užsidirba iš alkanų keleivių.
Ilgą traukinio stovėjimą pasienyje susiečiau su krovinių sutvarkymo formalumais. Nors keleiviai šio traukinio ir nemėgsta, krovinių gabentojams jis yra labai geras variantas. Pats mačiau didžiules kovinių pakuotes kraunamas į mūsų traukinį. Spėju, traukinio palydovai iš šio maršruto neblogai uždirba.
Jau važiuojant Armėnijoje tie neblogai uždirbantys palydovai pradėjo mus erzinti. Ar iš nuobodulio, ar tikėdamiesi pelnyti kokį eurą iš keliaujančių užsieniečių, lyg ir bandė bendrauti, lyg ir prisikabinti ar šiaip maivytis.
Pavyzdžiui, neduoti patalynės, kol nesumokėsime. Aišku, gal jiems šiaip smagu buvo išsidirbinėti. Spėju, kad užsieniečius šiame traukinyje mato retai. Bet mes tokio pat smagumo nejautėme.
Gerai, kad mūsų armėnė draugė vyko kartu, tad prie jos palydovai truputį nurimdavo. Mūsų draugė net nugirdo juos bešnekant, kad gaila, jog čia ta armėnų mergaitė sėdi: galėtume tais užsieniečiais kiek labiau užsiimti.
Jei pateksite į tokią situaciją – siūlau „nemokėti“ rusiškai. Prie kitakalbių jie nesikabinės, nes nemokės nieko pasakyti.
Kelionėje traukinį supo ir kratė. Mano bendrakeleiviai skundėsi, kad negalėjo miegoti, o aš išsimiegojau gerai. Tiesa, naktį pasidarė šalta, todėl pabandžiau uždaryti langą. Vos jį pajudinau, langas didele jėga šovė į viršų. Pasidžiaugiau, kad nepalikau pirštų Armėnijoje. Ryte supratau, kad uždaryti uždariau, o atidaryti jo jau nebeįmanoma, nes nėra rankenos. Laimei į Jerevaną atvažiavome dar neprasidėjus dienos karščiams, todėl didelių nepatogumų dėl uždaryto lango nepatyrėme.
Jerevane mus sutiko draugai. Ir sutiko ne šiaip, o su pagal pageidavimą nusamdytu taksi automobiliu – didele balta „Volga“. Bet apie tai – jau kitame straipsnyje.
