Žmogaus gyvenimas – ištisa epocha. Pasikeičia miestai, žmonės, valstybės, technologijos. Pirmas knygas perskaičiau prie žibalinės lempos. Dabar antrą savo knygą parašiau kompiuteriu. Nejaučia susimąstau, – o kaip yra su žmogaus turiniu? Dėlioju savo amžiaus priešingas atkarpas. Ar žmogus šiame amžiuje tapo giliau mylintis, užjaučiantis, pajaučiantis? Gal jis atsikratė agresijos, kuri stabdė jo klestėjimą per žiauriausius karus? Gal greta kosminių technologijų žmogus pagaliau nustatė santarvės kodą?
Ar žmogus šiame amžiuje tapo giliau mylintis, užjaučiantis, pajaučiantis?
Atsakymai yra kiekvieno širdyje. Jeigu jauti atidavęs abstrakčiam gėriui didesnę dalį savęs ir matydamas žmones jauti džiugesį, – tu esi pozityvioji pasaulio molekulė. Jeigu tave dažniau už šypseną lydi pagieža – požymis, kad tave traukia, siurbia juodoji energija. Mes kiekvienas savo sielos turiniu nustatome šviesios ir tamsios energijos proporcijas. Mes kiekvienas įnešame atitinkamos spalvos molekulę. Mes visi turime savęs vertą likimą. Štai ir atsakymas.
Pirmoji knygos „Išeiti į Afriką“ dalis yra knygos „Išeiti į horizontą“ tęsinys. Nors galima skaityti ir kaip naują, atskirą istoriją. Romano personažas – lietuvis, su savo jautria, po Sibiro lagerius blaškyta siela, veržiasi suspėti paklajoti po dar nematytą planetą. Spėjęs patirti nuotykius Etiopijoje, Ruandoje – Ugandoje Lietuvis patenka į aplinkybių ir savo paties negandų mazgą. Tenka pasirinkti ypač retą egzistencinį sprendimą.
Romano turiniu, kurio pagrindas – tikri patirti įvykiai, ketinau pažvelgti į nueinančio nuo pasaulio žmogaus egzistencinę būseną. Kur link eina žmogus, kai pajunta, kad pasaulis tuoj bus jau ne jo? Nors dar ryškus gyvenimo spindesys, mintys šakojasi ir sodina kūrybingumo medį, atrodo, inercijos veikiama ateitis bus kupina nepatirtų ir neatrastų pojūčių.
Tačiau kažkas gilumoje vis dažniau sušnabžda: „Tau reikia ruoštis išeiti, tau tuoj teks paskutinį kartą pagauti mylinčių akių šypsnį, paskutines įstabaus pasaulio naujienas, link tavęs skubančius žingsnius...“ Abiejų romanų personažas lietuvis randa savo pasirinkimą.
Linkėdamas gero skaitymo, tikiuosi, jog mano paskleistos mintys jus nuramins ir atneš pojūčius, kurie nustelbia bet kokias pasaulio negandas. Aplink mus visada yra geroji išeitis. Tai – gamta, mes joje ir dar kai kas...
2023-iųjų pavasaris. Tik ką grįžau iš trijų mėnesių kelionės po Keniją ir Malavį bei mintyse dėlioju savo kelionių šleifą. Kadaise pirmoji mano kelionė buvo į gražiausią Gudelių miestelį Marijampolės rajone, dabar jau esu išvaikščiojęs septynias Rytų ir Vidurio Afrikos šalis.
Svarbiausia – savyje patvirtinti tikėjimą, kad tavo amžius ir kasdieniniai buitiški įsipareigojimai tavęs neapriboja. Dažniausia tik pats žmogus save apriboja. Savo nauja knyga, kuri eilutėmis „susiguldė“ per tuos tris mėnesius Afrikoje, dalinuosi ne tik nuotykiais. Tai sielos virpesiai, išjausti susivokus, kad Afrika – visos Didžiosios Žemės motina.
Civilizuotas pasaulis, be abejo, turi pranašumą prieš savo seną motiną.
Ji prieš šimtą tūkstančių metų paleido savo vaikus į pasaulį. Žmonės susidūrė su įvairiais klimatiniais iššūkiais ir išskleidė savo neįtikėtinai didelio pločio gebėjimų skalę. Sukūrę technologijas, prisistatę fabrikų, žmonės nustebo, kad Afrikos kontinentas, ta Didžioji Žemės motina, yra atsilikusi. Panašiai būtų, jeigu vaikai mieste baigę universitetus nuvyktų pas tėvus į kaimą ir nustebtų, kad jie nesugeba nusipirkti kažko internetu ar patraukti į kelionę aplink pasaulį.
Afrika davė pasauliui žmoniją. Ir tai buvo jos misija. Afriką reikia globoti ir tausoti. Tam nebūtina šį karštą žemyną užtvindyti „antrų rankų“ rūbais arba nesveikomis technologijomis. Civilizuotas pasaulis, be abejo, turi pranašumą prieš savo seną motiną.
Turtingos Europos bendrovės Afrikos šiltnamiuose augina milijonus rožių. Naudojant chemiją išaugintos skaisčių spalvų gėlės lėktuvais išsiuntinėjamos po visą pasaulį ir glėbiais dovanojamos meilės ir dėmesio ištroškusioms baltosioms moterims. O Afrikos juodosios moterys, dirbančios tuose šiltnamiuose, nuo chemijos poveikio tampa nevaisingos. Iš jų meilė yra atimama dėl vienos dienos meilės ženklų – rožių labiau išsivysčiusiam pasauliui. Ir tai tik vienas pavyzdys.
Iš jų meilė yra atimama dėl vienos dienos meilės ženklų – rožių labiau išsivysčiusiam pasauliui.
Galima dar kalbėti apie vakariečių mėgavimąsi cigarais, kurie susukti iš Malavio vaikų darbu užauginto tabako Malavio plantacijose. O tie vaikai net neturi mokyklos ir yra „šienaujami“ maliarijos. Galima rasti daug netinkamo elgesio su Motina Afrika pavyzdžių. Vargu ar jų vardijimas ką pakeis, tačiau gal bent padėtų suprasti, kodėl jie tokie, o mes kitokie.
Kelionė Malavio ežero pakrante
Nuo kalno pamatyta ežero pakrantė, nusileidus prie jo, jau neatrodė tokia graži. Rudas smėlis maišėsi su užpelkėjusiais lopais. Stovinčiame sekliame vandenyje girdėjau nenusakomo skaičiaus turklių kvarkimą. Matyt, jiems čia buvo tikras rojus.
Viloje apsigyvenau kambaryje su vaizdu į ežerą. Kitą rytą pavyko atsikelti prieš saulėtekį. Išėjau į pakrantę ir kone apstulbau nuo grožio kylančio iš anapus ežero. Saulė, kildama iš už anapus ežero tvyrančių kalnų, švietė fantasmagoriškais atspindžiais. Taip jau yra Afrikoje, kad žmonių ir gamtos klaidas ištaiso gėlės ir Saulė.
Vaizdo apžavėtas patraukiau pakrante tolyn į šiaurę. Atradau, jog laisvai praeiti nebus paprasta. Reti restoranai ir vilos mainėsi su uolų ir namo dydžio akmenų kliūtimis. Pakrantės posūkyje vieną akmenų susibūrimą radau tokį aukštą, kad beliko įveikti tik brendant vandeniu. Apsidairiau, ankstus rytas, žmonių nematyti, nusirengiau, rūbus ir savo išmaniuosius prietaisus pakėliau virš galvos ir brendu šalia gražių, rausvų akmenų.
Ir čia atsitiko įvykis, prisimenant dažnai keliantis šypseną. Staiga ant pačio posūkio į kairę vidurio pamatau į mane atplaukiančių ilgą grandinę karvių. Susidūrimas neišvengiamas. Bristi dešiniau reiškė prarasti rūbus ir telefoną su specialiu laikikliu filmavimui. Mane pamačiusios karvės taip pat sutriko.
Pamatau į mane atplaukiančią ilgą grandinę karvių.
Jų trasa, matyt, dažnai įveikiama, driekėsi tokio gylio, kad karvės pusiau ėjo, pusiau plaukė. Pasitraukti į kairę, kur staiga gilėjo, joms buvo neįprasta ir baugu. Karštligiškai ieškodamas išeities, matau, viena drąsesnė karvė užšoko ant nemažo, vos kyšojusio iš vandens plokščio akmens. Aš taip pat paskubėjau užšokti. Lengviau atsidususios karvės (įsivaizdavau) aplenkė netikėtą kliūtį. Turėjo būti gana neįprastas vaizdas – nuogas vyriškis su karve ant akmens atiduoda pagarbą keturkojams žygeiviams.
Atgal į vilą pusryčiauti grįžau aukščiau pakilęs vietiniais kaimo keliais. Kadangi užtrukau su „paradais“, būtų tekę nuogam pasirodyti jau ir žmonėms. Anksčiau pasvajojęs nueiti pakrante dešimtis kilometrų, supratau, kad bus kliūčių. Tai reiškė atitinkamai pasiruošti – sumažinti arba atsisakyti ekstremalioms situacijoms jautrių daiktų, pasirinkti atitinkamą aprangą. Sugrįžęs į vilą svarsčiau variantus.
Turėjo būti gana neįprastas vaizdas – nuogas vyriškis su karve ant akmens atiduoda pagarbą keturkojams žygeiviams.
Eiti tyrinėti pakrantę be daiktų reiškė grįžti tuo pačiu maršrutu atgal. Visada to nemėgau. Ėjimas atgal tampa nuobodžia pareiga. O vis atsinaujinantis peizažas veikė kaip pažinimo variklis. Nusprendžiau eiti su visais daiktais, kai baigsis mano apgyvendinimo laikas. Sudėtingas vietas galima aplenkti pakilus aukščiau nuo ežero. Tiesa, mačiau tolumoje kalnus, kažin ar jie lengvai praeinami. Bet iš patirties žinojau, kad vietiniai gyventojai būna visur pramynę tiesiausius takus.
Šį kartą pasirinkau kitą, kiek vėlesnį laiką, kad nesusidurčiau su karvėmis. Atėjau iki to akmenuoto posūkio, o, pasirodo, karvės pasirinko taip pat vėlesnį laiką. Bet jos jau plaukė, tad spėjau nufilmuoti. O tada jau aš ramiai, iškėlęs kuprinę virš galvos, į krantą nubridau ir išlipau už posūkio.
Keliavimas pakrante neatrodė patogus. Daug pelkėtų vietų ir privačių vilų. Turi eiti tomis pelkėmis arba bandyti prašyti vilų sargų, kad praleistų jų saugoma sausa teritorija. Į tai dažiausiai sulaukdavau neigiamų atsakymų. Klampoti po turklių nugultas negilias pelkes taip pat nemalonu. Niekada nežinai, kas dar tose balutėse slypi. Nuo vaikystės bijojau visokių vabalų ir driežų, jau nekalbant apie gyvates.
Klampoti po turklių nugultas negilias pelkes taip pat nemalonu.
Taip, pamažu pasimurkdydamas ir nuėjęs apie 10 kilometrų, priartėjau prie kalnų. Aukšti, uolėti, bet su augmenija kalnai neatrodė lengvai pereinami. Kurį laiką prisėdęs ant akmens svarsčiau. Grįžti ir daryti lanką – išeitų kokie 30 km, tiesiai per kalnus – mažiau nei 5 km. Ieškoti transporto – jau patyriau čia keliaudamas, kokia automobilių būklė. O ir žmonių elgesys, kai jie iš tavęs nori daug nuplėšti už prastą paslaugą, veikė atstumiančiai. Tad viską pasvėręs, pradėjau ieškoti į kalnus vedančio takelio. Netrukus radau. Netgi kelelį.
Apsidžiaugęs pradėjau gana sparčiai žingsniuoti vinguriuodamas tarp medžių ir krūmų. Ir, žinoma, akmenų. Ko jau ko, o akmenų nuo kumščio iki 12 aukštų namo dydžio planeta šiai šaliai nepagailėjo. Einant girdėjau paukščius, jų čiulbėjimas ir pojūtis, kad esi ne vienas, o kartu ir vienas, man labai tiko. Daug minčių apsilanko, kai esi tik tu ir gamta. Kelelis, beje, vis siaurėjo ir neatrodė bent kiek intensyviau naudojamas. Kai kur negiliomis provėžomis žėlė žolė. Tai mane pradėjo neraminti.
Paėjus dar apie porą kilometrų ir iki tikslo likus visai nedaug – vėl lygios paežerės – paaiškėjo ir nerimo priežastis. Mano keliukas, pavirtęs jau tik į taką, baigėsi ant akmenuoto kalno stataus šlaito. Ilgai žiūrėjau žemyn. Jeigu ne akmenys, gal ir nuropočiau keturpėsčias tą kokį pusę kilometro. Bet pradėjęs riedėti mažais ir didesniais akmenimis, palaipsniui susiformuočiau į vientisą kalnų griūtį.
Pradėjau ieškoti apėjimo. Nuojauta sakė – jo nėra, nes nė vienas pramintas takelis nevinguriavo nei į dešinę, nei į kairę. Bandžiau surasti tvirtesnę medžio šaką. Radau vieną ilgą. Perlaužiau – išėjo dvi su gana aštriais galais. Kuprinę nuo pečių perkėliau į priekį, tvirtai suveržiau diržus ir pradėjau leistis.
Džiaugiausi, kad niekas manęs nemato tokio murzino ir apsidraskiusio.
Tai buvo vienas nuobodžiausių visų mano kelionių etapų. Sraigė mane būtų aplenkusi. Žinoma, jeigu šalia ji turėtų lygų takelį. Po 2 val. kapstymosi žvyro, smėlio ir akmenų šlaite, atbulas keturiomis, vis įsmeigdamas tą ar kitą lazdą, vėl pasiekiau lygų kelelį. Iš abiejų pusių augo medžiai. Džiaugiausi, kad niekas manęs nemato tokio murzino ir apsidraskiusio. Svajojau greičiau atsirasti prie ežero ir nusiprausti.
Pagaliau priekyje pamačiau ir senokai regėtus žmones. Keli vaikinai kastuvais tvarkė kelią. Priėjau, jau ruošiausi pasisveikinti ir pagirti juos už stiprų darbą. Bet vienas iš jų atkišo man purviną tuščią metalinį indą tardamas: „Give money.“
Gal ir būčiau parėmęs tuos vaikinus, bet indas purvinas, tonas – ne prašomas, o grubus, reikalaujantis. Susiorientavau žaibiškai. Jau patyręs tokias ir dar prastesnes situacijas Ugandoje, Ruandoje, Tanzanijoje, žinojau, kad geriausia tokiais atvejais reakcija – jokios reakcijos. Tiesiog reikia eiti savo keliu, savo tempu, net nepasukant galvos.
Iš paskos girdėjau vietine kalba piktos intonacijos šūksnius. O kairiau kelio, brisdamas per aukštą žolę, link kelio artėjo dar vienas aukštas vyras nešinas basliu ar medžio šaka. Supratau, kad tai (kol kas) psichologinė ataka. Užpuolikams visada yra sunku pradėti. Pirmą smūgį dažniausiai bandoma atlikti nematant. O Afrikoje, jeigu užpuolikas ne musulmonas, panaudoti agresiją prieš baltąjį gali tik labai retas.
Eidamas toliau ir nereaguodamas į mane lydinčius nesuprantamus, bet piktus šūksnius, kartoju išmoktas taisykles. Pirmiausia – nesileisti išprovokuojamam. Nepradėti kalbėti. Ignoravimas užpuolikams kelia nerimą. Jie nežino, su kuo bando turėti reikalą, o tavo reakcija tik padrąsins juos eiti toliau. Jaučiau, jie artėjo.
Žinojau, kad pirmiausia užpuolikai provokuodami stumteli arba tiesiog paploja per petį.
Iš Tanzanijos manęs apiplėšimo gautos pamokos žinojau, kad pirmiausia užpuolikai provokuodami stumteli arba tiesiog paploja per petį. Ir, jeigu tai padaro per dešinę petį, sukis ne į dešinę, bet būtinai į priešingą pusę. Gali daryti kiek nori eksperimentų – žmogus, pajudintas iš dešinės, suksis į dešinę ir atvirkščiai. Pasielgęs priešingai nei tikisi užpuolikai, labai trumpam įgysi pranašumą.
Atsisukus patartina sustingti akimirkos pauzei, net akimis nemirksint. Tada, kiek leis situacija, vėl apsisuki ir ryžtingu, bet ne skubesniu tempu eini toliau. Pamokos, gautos jaunystės gatvių muštynėse ir ilgose pasaulio kelionėse, padėjo ir šį kartą. Žingsniuodamas dar kurį laiką girdėjau už nugaros silpstančius svetimos kalbos žodžius.
Nepasakysiu, kad jaučiausi kaip didvyris. Širdis spurdėjo, burnoje jaučiau kartėlį. Žmogiško smurto aliuzija yra ganėtinai bjauri ir žalojanti sielą. Vėliau vis pagalvodavau, kaip būčiau elgęsis užpuolikams pradėjus tikras muštynes? Deja, nelabai ką sugalvojau, išskyrus tai, kad smurto reikia išvengti. Ne visada pavyksta. Šį kartą pavyko.
