Ne visi atradimai yra malonūs
Taip jau išeina, kad kalbėdami apie tas paslaptingas savęs atradimo keliones visi kažkaip įsivaizduoja, kad suvoks ir pamatys, kokie jie yra visų galų meistrai, visatos genijai, galintys prisitaikyti bet kokioje situacijoje. Na, tokie savotiški pasaulio herojai.
Man negėda prisipažinti, kad kažkur giliai širdyje ir aš turėjau tokių iliuzijų. Bet atradimai realybėje buvo kitokie.
Atradau, kad labai sunku būti vienam. Įmanoma, bet sunku. Išvažiavau galvodamas, kad visi bus mano draugai, bet, kai po mėnesio, apsinuodijęs ir vienas sėdėjau savo varganam kambaryje Kosta Rikoje, galvojau, kaip gera dabar būtų viską mesti ir grįžti į Lietuvą.
O taip, keliaujant tas žmogiškas silpnumas yra atrandamas turbūt dažniausiai. Dviejų parų kelionė autobusu be padoraus maisto ir patogaus miego? Būtų gerai būti namuose. Pamesta kreditinė kortelė ir kitos bėdos su visomis įmanomomis institucijomis? Būtų gerai būti namuose. Nakvynė tarp milžiniškų tarakonų, be dušo, tualeto ir vandens? Teisingai, būtų gerai atsidurti namuose. Ir sąrašas tuo nesibaigia.
O ką jau kalbėti apie baimę. Kai Kolumbijoje tenka praeiti po tiltu, kur pilna neaiškių narkomanų, tai išgaruoja mintys, kad esu savo likimo kalvis ir, esant bėdai, apsiginsi ir dar kitus apginsi. Tiesiog lengvai supanikavęs tikiesi, kad narkomanai nesusidomės tavimi... Va, toks ir didingas savęs atradimas: kad prieš didžiulę baimę pasišakoti nelabai išeina.
Tokiais atvejais suvoki, kad nei pasaulį gali pakeisti, nei pats esi tobulas, kaip įsivaizdavai, gyvendamas šiltnamio sąlygomis. Bet nieko nepadarysi: ko ieškai, tą ir randi. O ir tokie, iš pažiūros nykūs, atradimai tikrai neskaudina. Gerai, kai yra kur tobulėti.
Iki šiol man svarbiausias atradimas apie save yra tas, kad kuo giliau kapstai, tuo daugiau nežinomybės.
Keliaujant pasaulis pasirodo visu gražumu
Gražiausia kelionių dalis yra ta, kad atrandi ir pasaulį. Aš atradau galbūt ir šiek tiek kitokį nei tikėjausi, bet nuo to viskas tik įdomiau.
Atradau, kad Kolumbijoje kokainas kainuoja 1 eurą už 1 gramą, kai tuo tarpu Vokietijoje 1 gramas kaštuoja 100 eurų. Ir tada susimąsčiau, ką daryčiau būdamas paaugliu be pinigų ir matydamas, kaip badauja mano šeima. Aišku, narkotikų platinimo pateisinti tikrai negalima, bet tie vaikai, kurie užsiima gabenimu, labai dažnai būna situacijos aukos, o ne blogio nešėjai.
Atradau ir tai, kad gyvenimas JAV nebūtų pasaka. Sunku net paaiškinti, kai bendrauji su žmogumi ir jauti visišką dirbtinumą, sklindantį iš jo plačios šypsenos.
Jau nekalbu apie tai, kad, nepaisant visų vagysčių ir šaudymų bei susišaudymų, kurie ten – beveik kasdienybė, JAV žmonės besąlygiškai laikosi kartais labai neapgalvotų taisyklių. Toks jausmas, kad savižudis, prieš nušokdamas nuo tilto, išsilygintų savo marškinius ir džinsus, nes juk, neduok Dieve, pakeliui sutiks kokį pažįstamą žmogų.
Atradau ir gamtos bei pasaulio grožį. Nepaprastą ir visur. Esu girdėjęs pasakymą, kad žmogų turėtų vienodai stebinti tiek Everesto viršūnė, tiek ir baras už dviejų kvartalų nuo namų. Ir kuo daugiau tenka pamatyti, tuo labiau tuo tikiu, nes savito grožio yra visur. Svarbiausia nusiteikimas.
Kol kas mano atradimai vis dar tęsiasi. Jie pabaigos neturi – tik begalybę. Ir kiekvieno iš mūsų gyvenime jie skirtingi. Svarbiausia, kad jų būtų. Nes tada gyvenimas tampa daug įvairiapusiškesnis.
Daugiau autoriaus istorijų rasite asmeniniame jo puslapyje Writingamigo.org. Taip pat jo „Facebook“ paskyroje.