Norėdami sugrįžti į miesto centrą, keltu parplaukėme iš Azijos į Europą ir tiesiu taikymu skuodėme į Sultan Ahmed mečetę, geriau žinomą „mėlynosios“ vardu. 20 minučių eilėje neprailgo, nes rusakalbės kaimynės iš Kijevo, be sustojimo pasakojo „pošlus“ juokelius, deja, ne visus pavyko suprasti.
Be Sienų nuotr./Andrius Mėlynojoje mečetėje |
Užėjus vidun kilo klausimas „nu ir?“. Bet jausmo kiek reikėjo palaukti. Apžiūrėjome skliautus, vitražus, besimeldžiančius vyrus mečetės priekyje, moteris mečetės gale ir sutūpėme atsirėmę į koloną. Turistų gerokai sumažėjo, mintys aprimo ir kūną iki kaulų smegenų užvaldė neįprasta vidinė šiluma.
Būseną norėjosi pasaugoti, bet pasikeitusi erdvė veikė priešingai. Įsisukome į turgaus šurmulį ir šiluma ištirpo tarp prieskonių kvapų, saldumynų kalnų ir milijardo Gran Bazaar prekių. Viename iš didžiausių turgų pasaulyje stambulo gyventojai nesilanko, jis skirtas atvykėliams. Mes daugiau derėjomės negu pirkome. Įgijome kišeninius šachmatus (30 TL = 45 Lt) ir geriausią už pinigus prieinamą paslaugą: Skutimas + Glostymas + Lemon adekolonas + Nugaros masažas = 8 TL.
Be Sienų nuotr./Stambulo centre |
Pakrantėje suvalgę po tradicinį sumuštinį su žuvimi bei viską užgėrę kopūstų ir agurkų raugu, grįžome nakvoti atgal į Aziją, kur mūsų laukė turkiško alaus degustacija ir svetingumo etalonas Emre.