 |
| Be sienų nuotr./Duonos kepėjas Teherane |
Milžiniškas slėnis, kuriame įsikūręs Teheranas, talpina 12 mln. gyventojų, vairuojančių 6 mln. automobilių. Miesto puošmena – iš visų pusių supantys kalnai, kurie lyg sienos sulaiko smogą, neleisdami teršalams išsisklaidyti. Vasarą dažnas žmogus veidą dengia kauke ir būna dienų, kai dėl taršos vaikams leidžiama neiti į mokyklą.
Sostinėje mus apnakvindino praeityje galingos šeimos atstovai, praradę savo įtaką ir didžiąją dalį turto po 1979 metų revoliucijos, kai buvo nuverstas karalius Shah Mohammad Reza Pahlavi ir šalies valdymą perėmė religinis lyderis Ayatollah Ruhollah Khomeini. „Džiaugiamės, kad bent senelis išgyveno perversmą, nes dėdė mirė kalėjime“, – pasakojo trisdešimtmetis Nadehr, kuris sutiko priglausti po Artimuosius Rytus besiblaškančius keliautojus.
Sūnus ėmėsi gido vaidmens ir aprodė svarbiausias miesto vietas – karaliaus rūmus, juvelyrinių dirbinių muziejų, centrinį turgų, televizijos bokštą. Tėvas, dešimtą valandą grįžęs iš darbo, dėstydavo Persų imperijos istoriją: „Įsidėmėkite, mes persai, ne arabai, ir, jei ne paskutinis klaidingas vingis, būtume viena iš penkių svarbiausių valstybių pasaulyje“.
Įgyvendinome slidinėjimo planą du kartus išdumdami į skirtingus Teherano kurortus. Tochal radome apledėjusias trasas, senstelėjusius keltuvus. Kildami iki slidinėjimo vietos užtrukome beveik valandą, bet džiaugėmės pasiekę viršūnę, nes vienoje tarpinių stotelių 36-tą sezoną tarnaujanti gondola, atitrūkusi nuo lyno, pradėjo riedėti žemyn ir tik apsauginiai stabdžiai išgelbėjo mūsų gyvybes. Aptarnaujantys darbuotojai nebandė slėpti panikos, tiesiog atsiprašinėjo iš baimės perbalusiais veidais.
Smagiau paslidinėjome Shemshak kurorte. Šeši keltuvai, status kalnas, siauros trasos, daug bekelės. Paskutinį kartą nusileidę žemyn ir niekaip neįsiprašę pro užvertus keltuvų vartus, nutarėme pasidžiaugti sniegą tirpdančia saulute ir pavakarieniauti kalno papėdėje įsikūrusioje trijų staliukų lauko kavinėje. Užsimetę slides ant pečių, kampuotais batais kulniuodami savo pirmojo maisto link pajutome salstelėjusį, degančių šiaudų kvapą. Prie vieno staliukų sėdinti penkių vaikinų kompanija ratu siuntė suktinukę ir nekreipė dėmesio į pro šalį skriejančius slidininkus. Paklausti, o kaip policija, kalėjimas ir mirties bausmė, sukrizenę atsakė: „Kas turi pinigus, tas turi policiją“. Perkratę kišenes supratome, kad mums nepakeliui, nes policijos niekaip neįpirktume.
