Į tolimus kraštus programuotojas važiuoja pamatyti daugiau, nei pamato važiuojantys automobiliu. Kartą per metus A.Gurevičius išvyksta patirti vėją, pajusti klimatą, pabūti kiek įmanoma arčiau krašto, kuriame keliauja.
Į tolimas keliones A.Gurevičius visada keliauja su 4-5 bendraminčių kompanija. Drąsi komanda savaites leidžia be mobiliojo ryšio, kreditinių kortelių ar kitų, dar paprastesnių komforto reikmenų. Tiesa, kartoti tolimas keliones dviračiais ryžtas ne visi. Vieniems toks keliavimo būdas pasirodo per sunkus, kiti tai vadina didžiausiu vienkartiniu gyvenimo nuotykiu.
Šiemet dviračių kelionių entuziasto laukia išvyka į Mongoliją. Interviu „Velomaratono“ organizatoriams keliautojas papasakojo esminius jau įveiktų kelionių bruožus, buitį, emocijas ir nutikimus.
– Algirdai, kas atsitiko, kad pradėjote keliauti dviračiu?
– Sąmoningo pasirinkimo nebuvo. Dviračiai tiesiog pradėjo traukti judėjimo laisve. Kai esi jaunas, neturi automobilio, viešasis transportas ne visada veža ten, kur nori nuvažiuoti arba reikia derintis prie jo, tuomet dviratis pasidaro labai patraukli priemonė. Pamažu iš tokio mano ir dviračio santykio išsivystė keliavimo būdas. Kai pradėjau važinėti dviračiu mieste, natūraliai kilo noras pabandyti išvažiuoti kažkur toliau. Pabandžiau vieną kelionę, kitą, jos pradėjo rimtėti.
– Pamenate pirmąją išvyką? Kas joje užbūrė taip, kad norėjosi šį užsiėmimą tęsti?
– Ta pirmoji buvo prieš dvyliktos klasės brandos egzaminą. Prieš informatikos egzaminą savaitgaliui su draugais išvažiavome į Molėtų rajoną. Penktadienį išvykome, sekmadienį grįžome, pirmadienį turėjo būti egzaminas. Visą laiką pylė lietus, važiavome šlapi, sušalę, purvini. Kelionės pabaigoje pasijaučiau lyg transe – kai esi pakankamai ilgai merkiamas lietaus, kai esi atskirtas nuo komforto, mintys tarytum išsiplauna. Tai hipnotizuoja ir patraukia nuotykiams. Grįžus namo egzaminas prieš tokį žygį, prieš patirtą lietų, atrodė kaip niekis. Vėliau sekė kelionė į Latviją, Krymą. Tai mane ir užkabino.
– Kasmet keitėte kelionės kryptį. Vykote į Indiją, Kiniją, Islandiją, Kirgiziją. Kuo remdamasis renkatės kelionės vertą šalį?
– Pradžioje buvo labiau patyrusių už mane, jie ir buvo atsakingi už pasirinktus maršrutus. Aš planuoti keliones pradėjau nuo Kroatijos. Tai buvo, ko gero, pati prasčiausia kelionė (juokiasi). Ji leido man suprasti, kad nenoriu keliauti po Europą ar po civilizuotas šalis. Po Kroatijos sekė Islandija.
Geriausias pavyzdys – kelionė Himalajuose, kilimas į kalno viršūnę 5,3 kilometrų aukštyje. Ją pasiekus užplūdo pasitenkinimo jausmas – aš tai padariau, tikslą pasiekiau tik savo jėgomis! Ir ne dėl medalio, o tik dėl to, kad žinočiau, jog aš sugebu.
Šalia Europos, su civilizacija, bet su galimybe nuo jos pabėgti ir užburianti savo gamta. Ta tendencija išliko iki šiol – kelionei ieškau kažko išskirtinio, įdomaus, kas įsimintų visą likusį gyvenimą, ką būtų galima išgyventi, papasakoti kitam ir kad kelionė nebūtų tik mynimas.
Geriausias pavyzdys – kelionė Himalajuose, kilimas į kalno viršūnę 5,3 kilometrų aukštyje. Ją pasiekus užplūdo pasitenkinimo jausmas – aš tai padariau, tikslą pasiekiau tik savo jėgomis! Ir ne dėl medalio, o tik dėl to, kad žinočiau, jog aš sugebu.
– Keliais žodžiais papasakokite, kokios įprastai būna jūsų organizuojamos kelionės?
– Vengiame miestų, didelių kelių. Jų keliaudamas dviračiais visiškai neišvengsi. Visai nuo civilizacijos nepabėgame, bet paieškojus būname arti to. Šiuo metu ruošiamės kelionei į Mongoliją, kur gyventojų kiekis kvadratiniame kilometre yra trys žmonės. Faktas, jog per dieną sutikti žmogų bus geras rezultatas (juokiasi). Ieškome tokių vietų, kur prireikus pagalbos iškart nesulauksi. Iš to kyla keliavimo dviračiu žavesys.
– Kiek ruošiatės kelionei, kokie yra pagrindiniai pasiruošimo etapai ir ar darbas prieš išvyka negadina nuotaikos?
– Nuo pradžios iki pabaigos pasiruošimas kelionei užtrunka apie pusę metų. Man tai yra sunkus darbas, nes turiu padaryti labai daug. Pirmas uždavinys – rasti šalį ar regioną, į kurį važiuosiu. Šis darbas vyksta pastoviai: mąstant, skaitant, ieškant informacijos internete, ją tikrinant.
Šalies kriterijai – mažiau civilizacijos, mažiau žmonių, graži gamta, kalnai. Išsirinkęs šalį pradedu dėlioti maršrutą. Manau, tai pats sudėtingiausias darbas, su plano perstumdymais užtrunkantis iki pat išvažiavimo. Man tai nėra įdomiausia dalis, vis dėlto tai ne kelinonė, o jos dėliojimas žiūrint į kompiuteriu ekraną.
Kai paaiškėja bent preliminarus maršrutas, reikia sužinoti skrydžių, vizų, draudimo, pervežimų kainas. Turint visą informaciją, pradedu ieškoti drauge keliaujančios kompanijos. Su ja vyksta susitikimai, paaiškinu, kas mūsų laukia, darome bandomąjį žygį Lietuvoje. Čia turiu progą susidaryti įspūdį, kokie žmonės keliaus drauge.
– Kodėl nei vienoje jūsų kelionėje keliaujančių nebuvo daugiau nei šeši asmenys?
– Nes tarp šešių ir aštuonių yra didelis skirtumas. Paprasčiausioje buityje atsiranda daug nepatogumų – aštuoni žmonės sunkiai tilps į „mikriuką“, viename puode neišvirsi maisto aštuoniems ir t.t. Tad atsirenkame šešis laiminguosius (šypsosi) ir nuo tada pasiruošimas tampa pasyvesnis – bilietų, vizų užsakymai, draudimas, trūkstamų daiktų įsigijimas.
– Papasakokite apie eilinę kelionės dieną. Kokius atstumus ir kiek laiko keliaujate?
– Keliamės apie 8 val. ryto. Jei išsiruošiame 10 val., būna gerai, bet pasitaiko ir vėliau. Po dviejų trijų valandų važiavimo sustojame pusvalandžio pietums. Užkandę miname dar kelias valandas, tada įsiruošiame stovyklą. Per vieną kelionės dieną ant dviračių praleidžiame apie ketvirtadalį paros.
Jei kelionėje daug kilimo į viršų, kilometražas būna juokingai mažas, kartais nesiekia net 10 kilometrų. Palyginimui pasakysiu, kad keliaujant Lietuvoje numinti 100 kilometrų per dieną nėra sunku. Tiek per dieną numynėme gal tik kartą per visas kelionėse praleistas dienas. Vežamės daug svorio, dažnai miname dideliame aukštyje, o kuo aukščiau virš jūros lygio esame, tuo sunkiau atlikti bet kokį fizinį darbą.
Dažnai dienos kilometražą lemia kelio sudėtingumas. Kirgizijoje buvo diena, kai numynėme ar, teisingiau, dviračius nusistūmėme 5 kilometrus. Skaičiuojant vidurkį, numiname apie 50 kilometrų per dieną.
– Šviesiuoju paros metu minate, mėgaujatės gamta, valgote. Kokios pramogos laukia stovykloje?
– Jei turi kompiuterinį žaidimą ir baterijų, gali žaisti kompiuteriu. Žinoma, taip niekas nedaro (juokiasi). Eilinę dieną po kelionės būname pavargę ar net juodai nusikalę ir kažką veikti nebūna didelio noro. Pasistatę palapines ruošiame maistą, valgome, o tada sėdime prie arbatos, skanėstų ir šnekučiuojamės.
Kirgizijoje buvo super kompanija, prasėdėdavome iki vėlyvo vakaro, stebėdavome žvaigždes – tokio žvaigždėto dangaus Lietuvoje nematome. Į palapinę dažniausiai nuvydavo ne nuobodulys, o šaltis. Svajoju, kad kada prie mūsų prisijungtų muzikantas. Vakarai gamtoje su gitara būtų super.
– Keliautojų dviračiai atrodo itin masyvūs ir sunkūs. Ką konkrečiai ir kokio svorio su savimi vežatės?
– Į krepšius turi tilpti viskas, ko gali prireikti kelionės mėnesį. Visą tą ir vežamės – rūbai šiltam ir šaltam orui, nuo lietaus ir nuo vėjo, miegmaišis, palapinė, paklotukas, termo apatiniai. Turime gabentis būtinąją techniką, pavyzdžiui, primusą maisto virimui, vandens filtrą, dviračio detales ir įrankius, medikamentus ir maistą. Pastarasis sveria daugiausiai.
Paskutinėje kelionėje žinojome, jog tris savaites neturėsime galimybės papildyti atsargas. Kiekvienas vežėmės po 13 kilogramų maisto. Pridėkime asmeninius ir higienos daiktus – dviratis kelionės pradžioje sveria nuo 50 iki 70 kilogramų.
– Kokį maistą dažniausiai valgote ir kaip kelionė, mityba bei krūviai įtakoja keliaujančių kūnus?
– Mitybos raciono pagrindas – grikiai, ryžiai, makaronai. Kelionės metu svorio prarandame. Per paskutinę kelionę sulysau 6,5 kilogramo. Liesesni nei išvyko grįžo ir kiti vaikinai. Tiesa, merginoms svoris taip lengvai nekrenta. Jos prisiaugina raumenų ir grįžusios net skundžiasi, kad sveria daugiau.
– Ar keliaudami išbandote tos valstybės virtuvę? Vietiniai žmonės kviečia į svečius, vaišina?
– Azijoje žmonės geros širdies, vaišingi. Daugelis atpažįsta Lietuvos vėliavą, pakviečia pasisvečiuoti. Buvome pakviesti į kirgizų jurtą, iš vidaus pamatėme jų buitį. Pavaišino savu patiekalu – ant ledo 15 dienų laikyta mėsa – kuri net savaitę nevalgius tikros mėsos mūsų skoniui pasirodė nelabai skani (juokiasi). Bet buvo miela, kad vaišina, kad didelė šeima, neturinti resursų, noriai dalijasi su svečiais.
– Kuri kelionė, skaičiuojant visas įveiktas dviračiu, dabar atrodo labiausiai pavykusi?
– Kirgizija man šiuo metu yra numeris vienas visomis įmanomomis prasmėmis. Tiek sunkumu, tiek gamtos žavesiu, tiek nuotykiais. Viskas, kas ten nutiko, buvo aukščiausio lygio.
Iki kelionės į Kirgiziją dėl geriausios vardo varžėsi Islandija, kuri sužavėjo netradiciniu kraštovaizdžiu, lankytinais objektais ir vėjais, bei Altajus, kuris sužavėjo tikru – atvirukišku – gamtos grožiu. Labai patiko ir kelionė Himalajuose. Kodėl ji ne topinė? Nes ji mane tiesiog pribaigė. Ypač trijų dienų kelionė mikroautobusu iš Šiaurės Indijos iki oro uosto. Tai buvo sunkiausios trys dienos mano gyvenime (juokiasi).
– Kaip ir visos kelionės, taip ir kelionės dviračiais turi savo kainą. Kokia ji?
– Būtinosios išlaidos – lėktuvo bilietai žmogui ir dviračiui, vizos, draudimas, vietoje reikalingas transportas. Kelionė į Himalajus kainavo 1300 eurų, į Gruziją – 700, į Kirgiziją – 1000. Prie šių kainų reikia pridėti reikalingo inventoriaus kainą. Į Himalajus pirmą kartą keliauti ant dviračio vykusiai merginai viskas kainavo apie 3000 eurų. Ji pirko dviratį, pirko krepšius, miegmaišį, rūbus. Pirmas išvažiavimas, jei neturi sukaupęs reikiamo inventoriaus, yra pakankamai brangus.
– Ar keliaudami dviračiu susidūrėte su nuotykiais, kurių patirti antrą kartą nenorėtumėt?
– Didžiausią susidūrimą su stichija turėjome Indijoje. Važiavome mūsų pasirinktu ir vieninteliu to regiono kalnų keliu palei Tibeto sieną. Kelias iškaltas uoloje, su stačiais šlaitais. Jei jį užgriūna, laukti reikia kol išvalys. O jį užgriūna dažnai. Patys indai šitą kelią vadina labiausiai pavojingu pasaulyje. Pavadinimas skambus, bet griūčių ten tikrai pasitaiko. Ir kai keliaudami tuo keliu pamatėme, kad kelias užgriuvęs, supratau, kad tęsti kelionę nebus paprasta.
Ant kelio gulėjo pusė nusivertusio šlaito, niekas nepravažiavo, o iš viršaus vis byrėjo akmenukai. Užverstą dalį perbėgus vietiniam žmogui, nusprendėme persinešti dviračius ir mes. Pirmiausiai į kitą pusę šiaip ne taip nusigavome vaikinai. 3,5 kilometro aukštyje bėgti sunku, bėgti su 20 kilogramų išvis nelengva. Tuomet grįžome padėti merginoms. Priartėjus prie užgriuvusios kelio atkarpos, kurios ilgis siekė 50 metrų, išgirdome švilpuką ir pamačiau iš viršaus parskuodžiantį eismo prižiūrėtoją.
Už kelių sekundžių ant kelio nukrito tonas sveriantys rituliai. Jei būtų kritę dvidešimt sekundžių vėliau, tikėtina, kad niekas nebūtų mūsų suradę.
– Šiuo metu rengiatės kelionei į Mongoliją. Ši šalis pavojingiausiais pasaulio keliais nepasižymi. Ko tikitės iš kelionės į ją?
– Pirmiausia, kad pavyks įveikti maršrutą, nes vis dar neaiški situacija su leidimais. Su jais mums visada nesiseka. Labai kvailas jausmas, kai esi viduryje niekur ir dar privalai gauti leidimą, kad galėtumei ten keliauti. Na bet visi turi savą sistemą (šypsosi). Tik gerai, kad pas juos palapinę galima statyti kur sugalvoji.
Iš žemiškesnių iššūkių laukia daug upių, viena jų bus labai rimta, plati ir srauni. Sėdint Lietuvoje sunkiausia įsivaizduoti, galima ją perbristi ar ne. Nes iki artimiausio tilto gali būti keli šimtai kilometrų. Informacijos nėra, bet pagal palydovines nuotraukas matosi vėžios, matyt, kažkas perveža ar perplukdo.
Taip pat bandysime pervažiuoti vieną ledyną. Tikiuosi, jog keliai bus labiau pravažiuojami nei Kirgizijoje. Keliausime mėnesį ir bandysime įveikti apie 1000 kilometrų.
Dviračių mėgėjai su keliautoju Algirdu Gurevičiumi galės susitikti liepos 13 dieną, Vilniuje, „Caif Cafe“ kiemelyje, Pylimo g. 50. Šis susitikimas – dar vienas „Velomaratono“ renginys, skatinantis vasarą leisti ant dviračio.
