Šuolis guma nuo Makao bokšto, Kinija
Makao (Macau) arba Aomenas – tai nedidelė Kinijos teritorija, esanti pietinėje šalies pakrantėje, to paties pavadinimo pusiasalyje. Nuo pat 1577 m. iki XX a. pabaigos šią vietovę buvo kolonizavusi Portugalija. Šiandien tai autonomiją turintis Kinijos vienetas, kuris pasižymi itin tankiu apgyvendinimu. Didžioji dalis Makao gyventojų kalba kiniškai, tačiau visiškai nestebina gatvėse girdimi portugališki pokalbiai.
Keliautojai, norintys aplankyti Makao, dažniausiai į šį Kinijos autonominį vienetą vyksta iš Honkongo. Beje, kaip ir keliaujant į Honkongą, taip ir į Makao, Europos sąjungos piliečiams nereikia vizos. Honkongas – tai megapolis, kuris keliautojus stebina savo spindinčių dangoraižių gausa. Makao palieka kiek kitokį įspūdį: iš dangoraižių masyvo tarytum patenkama į butaforijos kupina pasaulėlį, kuriame gausu spindesio. Galybė lošimų kurortų, kazino (ne veltui Makao dažnai vadinimas „Kinijos Las Vegasu“), aukso imitacijomis padabintų pastatų. Žinoma, ne viskas Makao teritorijoje – tik butaforija. Čia gausu ir autentiškų pastatų. Pavyzdžiui, Makao senamiestis – saugomas UNESCO. Čia galima išvysti XVII a. katedros griuvėsius, barokines bažnyčias, teatro pastatą, šventyklas ir kt.
Žvelgiant į Makao peizažą, akis, norom ar nenorom, užkliūva už išskirtinio statinio – Makao bokšto. Tai – 338 metrų statinys, kuris matyti iš visų Makao kampelių. Būtent į šį bokštą ir vyksta ekstremalių pojūčių gerbėjai iš viso pasaulio. Nuo 233 metrų aukščio atbrailos čia siūloma šokti su guma! Beje, būtent Makao bokštas – aukščiausia pasaulio vieta, nuo kurios siūloma tokia pramoga. Juokaujama, jog ekstremalaus „skrydžio“ stebėtojų ir palaikytojų į bokšto aikštelę susirenka daugiau nei tų, kurie išdrįsta šokti. Stebėtojams adrenalinas pakyla vien žvelgiant žemyn.
Nardymas su didžiaisiais baltaisiais rykliais, Australija
Ko gero nardymas neskamba kaip pati ekstremaliausia veikla: pastelinių spalvų koralai, ryškios žuvelės ir povandeniniai uolų labirintai... Tačiau kaip reaguotumėte, jei priešais save išvystumėte ne mažutę žuvytę, o plėšrųjį didįjį baltąjį ryklį? Tikriausiai, visas kūnas trumpam apmirtų iš baimės. Juk ne veltui ši žuvis vadinama „baltąja mirtimi“. Didieji baltieji rykliai – didžiausios plėšrios žuvys visoje Žemėje.
Vis dėlto, Australijoje, Neptūno salose (Neptune Islands), siūlomos 3–5 dienų ekskursijos, kurių tikslas – nardymas. Ir ne bet koks, o susiduriant su nesuvaidintos baimės jausmu. Šie turai žinomi kaip baltųjų ryklių ekspedicijos, arba nardymas su didžiaisiais baltaisiais rykliais. Žinoma, tokių ekskursijų organizatoriai rūpinasi turistų-ekstremalų saugumu, todėl į vandenį jie panardinami specialiuose narvuose. Nepaisant to, virpulys ir baigmės pojūtis, išvydus ryklį, vis tiek užvaldo visą kūną.
Kelionė dviračiu Jungaso keliu, Bolivija
Kelionė dviračiu Jungaso keliu – skamba kaip paprastas nuotykis, tiesa? O kaip reaguotumėte, jeigu jums pasiūlytų vykti į kelionę dviračiu Mirties keliu? Įtariame, azarto jaustumėte kur kas daugiau, juk ne veltui mėgstate ekstremalias keliones. Taigi, skubame pasakyti, Jungaso kelias – tai oficialius Bolivijoje esančio kelio, jungiančio La Paso miestą su Amazonija, pavadinimas. Tačiau vietiniai gyventojai šį kelią vadina Mirties keliu.
Kone visas kelias driekiasi kalnuotoje vietovėje, palei stačias uolas ir skardžius. Įdomu tai, jog vyraujantis jo plotis – vos 3,2 m. Nuokalnės, pavojingi posūkiai, tirštas rūkas, lietūs – tokia būna kelionė dviračiu Jungaso keliu. Čia nerasite jokių apsauginių atitvarų, kelias nėra asfaltuotas, o jame vykdomas ne tik dviračių, tačiau ir automobilių eismas! Patikėkite, širdis tikrai nulekia į kulnus, kai siauručiame posūkyje reikia prasilenkti su visureigiu.
Jungaso kelias – tai labai vaizdingas, tačiau tuo pačiu ir labai pavojingas maršrutas. Grožėtis kalnais ir atogrąžų augmenija nelabai yra kada – reikia šimtu procentu koncentruotis į eismo sąlygas. Ne veltui kelionė šiuo keliu – tikra ekstremalių pojūčių gerbėjų svajonė.
Pažintis su ugnikalnio kraterio vidumi
Kontrastų kupina sala – tokia yra Islandija. Tai šalis, kurioje tiesiogiai susiduria ugnis ir ledas: ugnikalnius, geizerius ir karštojo vandens baseinus čia keičia ledynai ir sniegas. Ne veltui Islandija vilioja keliautojus iš viso pasaulio: tokio unikalaus kraštovaizdžio nepamatysi niekur kitur.
Ekstremalių pojūčių gerbėjams Islandijoje tikrai yra ką veikti. Vien ko verti saloje esantys žygių maršrutai, kuriems reikia fizinio pasirengimo, ištvermės. Žygiai gamtoje jums neatrodo pakankamai ekstremali pramoga? O ką manote apie nusileidimą į ugnikalnio kraterį?
Thrihnukagigur – tai snaudžiantis ugnikalnis, stūksantis netoli Islandijos sostinės Reikjaviko. Paskutinį kartą jis buvo išsiveržęs seniai – prieš daugiau nei 4 tūkst. metų. Mokslininkai teigia neaptinkantys jokių ženklų, jog ugnikalnis turėtų išsiveržti artimiausioje ateityje, o tai reiškia, jog yra visiškai saugu nusileisti į kraterio vidų ir apžiūrėti magmos rezervuarą. Nepaisant žinojimo, jog tokia pramoga saugi, kinkos šiek tiek dreba – juk ne kiekvieną dieną gali apžiūrėti ugnikalnį iš vidaus. Patirtis tikrai neįkainojama. Beje, Thrihnukagigur ugnikalnis – vienintelė pasaulio vieta, kurioje organizuojamos ekskursijos į magmos židinį.
San Fermino festivalis, Ispanija
Negalite tverti savame kailyje, kaip norite kuo greičiau patirtį ekstremalų nuotykį? Jau liepos 6–15 dienomis Ispanijos mieste Pamplonoje vyks garsusis San Fermino arba bėgimo su buliais festivalis!
Pirmąją festivalio dieną, vidurdienį, iš Pamplonos rotušės balkono pasigirsta šūksnis: „Tegyvuoja San Ferminas!”. Vėliau – uždegamas specialus fejerverkas ir šventė prasideda. Jos metu vyksta daug įvairiausių renginių – koncertų, mugių teatralizuotų pasirodymų, tačiau ekstremalių pojūčių gerbėjus vilioja tik vienas – bėgimas su buliais. Kiekvieną rytą 8 val. į Pamplonos gatves paleidžiami šeši buliai. Priešai juos būna išsirikiavę šimtai žmonių, kurie bėga nuo agresyvių gyvūnų siauromis miesto gatvelėmis. Koks gi šių ekstremalų tikslas? Ogi pabėgti nuo bulių sveikiems. Visgi, dažnai pasitaiko ir nukentėjusių: nukritusių, susižeidusių. Galiausiai, prabėgus 850 metrų maršrutą, bėgikus pasitinka galutinė stotelė – miesto koridos aikštė.
Nepaisant to, jog kiekvienais metais festivalio metu pasitaiko nelaimingų įvykių, Viduramžius menantis San Fermino festivalis organizuojamas ir toliau. Į nedidelį Pamplonos miestelį, kuriame oficialiai gyvena kiek mažiau nei 200 tūkst. gyventojų, kasmet suvažiuoja daugiau nei pusė milijono turistų.
Kelionių akademija – ieškantiems egzotinių kelionių.
