Kelionės dienos rytą Ramunę aplankė pirmieji nemalonumai. Nusprendusi traukiniu vykti iš Kauno į Vilnių, stotyje ji nustėro – bilietai negaliojo. Internetu juos pirkusi moteris įrašė ne tą datą. Džiugino tik tai, kad kitas traukinys netruko atvykti ir keliautoja turėjo pakankamai laiko nusigauti iki Vilniaus oro uosto. „Blogas mintis vijau į šalį“, – prisimena ji.
Anot Ramunės, į Austrijos sostinę galima skristi tiesioginiu reisu, tačiau radusi tinkamesnę datą, kaunietė susiviliojo jungiamuoju skrydžiu Vilnius-Varšuva-Viena.
Pirmą kartą gyvenime Vilniaus oro uoste ją pasitiko milžiniškos eilės. „Gausybė žmonių lūkuriavo prie „Check-in“ ir patikros punktų. Galvojau, vėluosiu, tačiau laukiau beveik valandą.“ Galiausiai Ramunė savo lagaminą atidavė ir praėjo patikrą. „Laukiamajame keliais žodžiais persimetėme su moterimi, kuri iš Vilniaus skrido į Varšuvą, o iš ten – pas savo vaikus į JAV. Senjorė tikino tą daranti ne vienerius metus, tad kelionių iššūkiai jai atrodė nebaisūs.“
Prasidėjo laipinimas, keleiviai buvo maloniai pakviesti į autobusą, kuris vežė iki lėktuvo. „Deja, nuvykęs prie jo, vairuotojas staiga apsisuko ir... grįžo atgal. Kaip ančiukai vėl sugužėjome į laukiamąjį. Mums paaiškino, kad dėl įstrigusio sparne paukščio lėktuvas pakilti vėluos pusvalandį. Užtruko kiek ilgiau. Nujaučiau, kad į jungiamąjį skrydį nespėsiu. Neįsivaizduojate, koks siaubas persmelkė žmonių, vykusių į JAV, veidus...“
Į kitą lėktuvą Ramunė pavėlavo kelias minutes. „Personalas mane nukreipė pas oro linijų konsultantus, kurie pasiūlė bilietą į Katovicus. Iš ten traukiniu ar autobusu turėjau pasiekti Vieną.“
Nusikamavusios keliautojos Katovicuose laukė kitas siurprizas – pasimetė jos lagaminas. „Varšuvoje darbuotojai patikino, kad nesklandumų su bagažu nebus. Su savimi kuprinėje teturėjau nešiojamą kompiuterį, visa kita liko dvidešimt kilogramų svėrusiame lagamine... Jei būčiau žinojusi, kas netrukus laukia, dar Varšuvoje būčiau apsisukusi ir grįžusi namo.“
Pasigedusi savo lagamino Katovicuose Ramunė pagalbos kreipėsi į oro uosto darbuotojus. Šie užpildė reikiamus dokumentus, užsirašė viešbučio adresą ir pažadėjo ten lagaminą pristatyti jau kitą dieną.
„Buvau kosmose. Angliškai susikalbėti galiu, tačiau ne visi mane suprato. Pradėjau klausinėti, ar kas mane nugabens iš Katovicų iki Vienos. Informacijos suteikti darbuotojai negalėjo. Tik galvas kraipė. Įsiutau. Pareikalavau apmokėti ir pasirūpinti transportu. Juk nemalonumus patyriau dėl oro linijų kaltės! Galiausiai viena darbuotoja sutiko susisiekti su oro linijomis ir padėti išspręsti mano situaciją. Už pusvalandžio atvyko mikroautobusas. Šokiravo tai, kad jį suorganizavusi dama pareiškė – vairuotojas mane veš ne į viešbutį, o į Vienos oro uostą. Ten būčiau atsidūrusi naktį! Pati atvykusio vaikino paprašiau padaryti man paslaugą. Vairuotojas sutiko nuvežti į viešbutį. Tik jo lankstumas lėmė kiek švelnesnę kelionės baigtį“,- prisimena pašnekovė.
Naktį savo tikslą pasiekusi moteris su savimi neturėjo jokių daiktų. Higienos reikmenys, kosmetika, drabužiai – viskas liko lagamine. „Jaučiausi kvailai. Nešioju kontaktinius lęšius, kuriems reikalingas specialus tirpalas. Palaikyti paprastame vandenyje šie sukietėja, o be lęšių aš nematau. Lagamine liko ir vaistai nuo šienligės, apatiniai drabužiai.“
Nemalonioje situacijoje atsidūrusi Ramunė kitądien vietoje suplanuotos ekskursijos vyko į prekybos centrą. „Šmirinėjau po parduotuves kaip aklas pelėdžiukas. Optikoje išpasakojau visą savo istoriją. Nusipirkau būtiniausius daiktus, o tada prisėdusi kavinukėje skambučiais atakavau „Lost&Found” biurą. Niekas negalėjo atsakyti, kur mano lagaminas ir skubiai išspręsti situacijos. Pasijutau apipilta tuščiais žodžiais.“ Taip greitai, kaip buvo žadėta pradžioje, savo daiktų Ramunė neatgavo.
„Po dviejų dienų įsigijau daugiau drabužių. Paskutinę kelionės dieną nusipirkau ir lagaminėlį. Neatsipalaidavau, nepailsėjau, praleidau susitikimus su draugais. Tik man grįžus į Vilnių, atgavau savo bagažą“,- karčiai kelionės istoriją užbaigia moteris.
Surinkusi krūvelę čekių, oro linijų Ramunė pareikalavo nuostolius atlyginti. „Nežinau, ką daryti dėl patirtos moralinės žalos. Mano skrydis oficialiai vėlavo keturiasdešimt minučių, tačiau kelionė užtruko dieną. Laukia ilgas ir varginantis procesas, kol įrodysiu savo tiesą. Man pasisekė, kad keliavau viena, lagaminą atgavau. Oro uoste prie pasimetusių daiktų biuro mačiau vaikų vežimėlius... neįsivaizduoju, ką tėvams daryti tokiu atveju. Taip pat vis pagalvoju apie vyresnio amžiaus moterį, kartu su manimi keliavusią iš Vilniaus. Įdomu, ar ji suspėjo į Jungtines Amerikos Valstijas.“
