Kalba. Pasirodo, šiame žemyne žmonės kalba daugiau nei dviem kalbom.
Gajanoje visi kalba.. ..angliškai, bet suprasti tai, ką vietiniai kalba tarp savęs beveik neįmanoma. Aišku, jeigu šie kalbasi su užsieniečiu, įjungia suprantamesnį rėžimą.
Suriname valstybinė kalba olandų, tačiau yra ir vietinė kalba, tiksliau net keli jos dialektai, kurią kai kurie moka. Susikalbėti angliškai Suriname visai įmanoma vietose „kur turistai užklysta“, kitur puikiai pasitarnauja ir gestų kalba. Ką moka beveik visi surinamiečiai, tai angliškai skaičiuoti, tik labai sunku atskirti „thirty“ nuo „thirteen“ ir pan. Būtina perklausti arba parodyti pirštais, nes vėliau galimi siurprizai, ypač kai kalba eina apie pinigus.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Paukščių čiulbėjimo varžybos |
„Prancūzai“, nieko keisto, angliškai kalbėti nelabai nori, net norint užsirezervuoti turistinę pramogą – plaukimą katamaranu – Prancūzų Gvianoje reikia mokėti prancūziškai, arba turėti šalia vietinį, kuris gali pagelbėti. Tačiau šioje šalyje kalbos barjeras tikrai nebaisus ir lengvai išgyvenamas.
Pinigai. Gajana turi savo dolerius, kurie iš pradžių priverčia painiotis (1 USD = 200 GYD). Kai pinigus Kolumbijoje skaičiuoji tūkstančiais, Venesueloje dešimtimis, Brazilijoje vienetais, prie Gajanos dolerio nelengva taip iškart persiorientuoti. Paprasčiausiai pasirodė skaičiuoti, kad 1 000 GYD yra 5 USD. Per sieną vežėmės šiek tiek grynųjų, o Džordžtauno „Scotiabank“ bankomate mūsų „Visa Classic“ veikia ir bankomatas pinigų davė.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Keliautojai |
Surinamas taip pat turi savo dolerį (1 USD = 3,3 SRD), o „RBTT“ bankomatas pinigų davė kiek tik reikėjo.
„Prancūzai“, nors ir kitam žemyne, atsiskaitinėja eurais.
Maistas. Gajanoje nereikia tikėtis jokių stebuklų. Kepti makaronai arba kepti ryžiai, o prie jų visi siūlo aliejuje keptą vištą su daug kaulų, žuvį arba „curry chicken“. Džordžtaune radome vieną kitą indišką užkandinę, bet savos virtuvės gajaniečiai neturi arba nesiūlo.
Užtai Suriname pasijaučiame kaip tautų virtuvėje. Indai, kinai, japonai ir dar daug kitų čia ruošia savo maistą. Paramaribo pakrantėje radom „noodle‘ų“, skanios vištienos, jautienos ar krevečių iešmelių, blynelių su daržovėmis arba kokosais ir t.t. Tikrai skanu.
Prancūzijos Gviana anot mūsų kelionių knygų irgi turėtų pasiūlyti nemažai skirtingo maisto, tame tarpe ir laosietišą virtuvę, tačiau apie tai nieko pasakyti negalime, mat su ja nesusidūrėme. Su kuo susidūrėm, tai didelis produktų pasirinkimas prekybos centre ir milžiniškos kainos, kurios atbaido jau vien nuo minčių paieškoti įdomaus maisto gatvėse.
Gėrimai. Čia jau kiekviena šalis turi kuo pasigirti.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Alus |
Gajana gamina savo romą „El Dorado“, kurį giria ir kaimynai už sienų.
Surinamiečiai tuo tarpu tyčia ar netyčia pakopijavę olandišką „Amstel“, turi savo „Parbo“ alų. Tai vienintelis vietinės gamybos alus, tačiau čia jis tikras ritualas. Visi perka labai šaltą 1 litro stiklinį butelį, o vėliau išsipilsto.
Prancūzai užuot vežę visas gerybes iš kaimyninių šalių, atsiplukdina visas prekes iš Europos. Pradedant didžiausiu pasirinkimu prancūziškų vynų, baigiant „Heineken“, „Kronenbourg“ ir belgišku alumi „Leffe“ bei „Grimbergen“.
Gamta, fauna, flora. Pro autobuso langą Gajana primena „National Geographic“ vaizdus iš Afrikos savanos. Aišku, be liūtų ir žirafų – raudonas gruntas ir reta augmenija. Be to Gajanos gamta siūlo aukščiausią pasaulyje (250 m) „single drop“ krioklį, kas reiškia, kad vanduo neišsisklaido į dulksną, kaip Venesuelos „Salto Angel“, o krenta didele ištisa srove.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Prancūzijos Gvianos gyvūnija |
Suriname ir Prancūzijos Gvianoje matome tą patį raudoną gruntą, tačiau miškai labai vešlūs ir pilni gyvūnų – beždžionės, žiurkės, jaguarai, varlės, gyvatės ir dar daugybė paukščių. Tai visai tinkamos vietos stebėti laukinę gamtą, tik problema, kad vienur brangu, o kitur dar brangiau.
Transportas. Jei Gajanoje ir Suriname yra vienas kitas visuomeninis autobusas, tai jis bus keliskart lėtesnis už apsukrius „mikriukų“ vairuotojus. Jie veža visur kur reikia, važiuoja dažnai ir greitai. Kartais smirda „chlorkėmis“, o kartais tiesiog iškrato paskutinius kantrybės ir jėgų likučius. Sistema kiek paini, kartais reikia persėsti, bet visi pasiekia savo kelionės tikslą.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Keltas |
Prancūzijos Gvianoje net autobusiukai retas dalykas, yra keli per dieną iš „kokios nors“ miesto vietos. Kourou, mums nepavyko tokio rasti, tačiau ši šalis labai patogi tranzuoti, mašina sustojo per 5 min, paėmė mus, mūsų kuprines ir dar vieną žmogų.
Nakvynė. Keliaujantiems pigiai, ją rasti nelengva. Hostelių mums rasti nepavyko, o pigiausios nakvynės Džordžtaune ir Paramaribo svyruoja apie 30 USD už dvivietį kambarį. Prancūzų Gvianoje dar prasčiau, nes kambarių kainos prasideda nuo 60 EUR nakčiai. Taigi, jei ruošiatės čia vykti, galite pradėti taupyti dar labiau arba susikurti „Couchsurfing.org“ profilį jau dabar. Antrasis variantas ir pigesnis ir įdomesnis.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Prancūzijos Gviana |
Saugumas. Kaip visada vadovaujamės sveiku protu, „Lonley Planet“ ir vietinių patarimais. Džordžtaune naktį nesibastėm, Paramaribo sutemus nebaisu, o Kourou (Prancūzijos Gviana) naktį miestas užsidaro taigi jame nelabai yra ką veikti.
Sienų kirtimai. Visais atvejais siena yra upė ir visais atvejais galioja taisyklė išvykimo štampą gauti prieš persikeliant per upę, o atvykimo – kitam krante. Brazilijos – Gajanos siena, turi tiltą ir viskas labai paprasta, reikia taksi arba kantrybės ir ištvermės einant keletą kilometrų. Gajanos – Surinamo siena turi keltą, kuris kelia vieną kartą per dieną, nors vėliau žmonės sakė, kad yra mažų valtelių, kurios gali sutaupyti laiko. Bet kokiu atveju, būtina pasidomėti kelto grafiku ir kaina iš anksto, mes, berods, mokėjome po 10 USD vien už persikėlimą. Surinamo – Prancūzijos Gvianos sieną kirsti padeda daug privačių valtelių, kurios perplukdys kada panorėsi, tas pats ir su Prancūzijos Gvianos – Brazilijos siena. Telieka pridurti, kad iš Surinamo patekti tiesiai į Braziliją neįmanoma, o jei visgi įmanoma, tai nelegaliai ir pro nepraeinamas džiungles.
