Turistai.
Turistų šioje šalyje minios. Tai sudaro nemažai Peru eksporto (užsieničiai čia išleidžia pinigus) ir turizmas įdarbina nemažai vietinių žmonių. Esu tikras, jei vieną dieną užsieniečiai nustotų čia vykę, Peru ekonomika gautų labai rimtą smūgį.
Pagrindinės turistų vietos yra Lima ir beveik viskas į pietus nuo jos: Ica ir jos dykuma, Arekuipa, Kuskas, Puno. Turistai plūsta ir šiauryn, tačiau čia jie jau mažai nuklysta nuo pakrante besidriekiančio pan-Americana greitkelio – Truchijo, Huančako, Mankoros. Na ir, žinoma, kalnų mėgėjai neaplenkia Huarazo ir aplinkui esančių žygių takų.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Maču Pikču nuolat aplanko nuo 2000 iki 3500 turistų per dieną |
Tačiau sutikti daug turistų Peru yra taip pat lengva, kaip ir jų daug nesutikti – tiesiog reikia žinoti, kur vykti. Tik nesupraskite, kad nerekomenduojame vykti į lankomiausias vietas. Atvirkščiai – rekomenduojam. Tik turėkite omenyje, kad reikės apsišarvuoti kantrybe, kai jums nuolat siūlys masažus, turus, brangius pietus ir visokius kitokius nebūtinus dalykus.
Žmonės.
Tikruosius žmones čia sunku pažinti vėlgi dėl tų pačių turistų. Šiaurinėje dalyje, ypač kertant sieną iš Ekvadoro, jaučiasi siaubinga panieka bet kokiam užsieniečiui. Užsienietis tolygus pinigui ir viskas. Ten beveik kiekvienas su kuriuo turėjome reikalų, bandė pasipelnyti ir nieko daugiau. Sako, tai vienas blogiausių sienos kirtimų.
 |
| 123rf.com nuotr./Peruietė parduoda vaisius |
Tas pats ir su Kusku. Matome, kaip gidas, atvedęs porą iš Kanados į Maču Pikču, yra tiek įgudęs vaidinti fainą-amerikonų-draugelį-kuris-moka-juokų, kad tai atrodo beveik jo natūralus būdas.
Tačiau peruiečiai savo tikrąjį veidą atskleidžia ten, kur mažiau turistų. Sutikome tokių ir Čiačiapojas ir kalnuose aplink Huarazą ir, žinoma, Amazonės džiunglėse.
Kalniečiai yra daug santūresni, tylesni, labiau išlaikyti. Bendraudamas su bet kokiais turizmo nesugadintais peruiečiais jaučiau stiprų susidomėjimą, kas aš, iš kur, kodėl čia atvykau, ką veikiau ir pan. Bet iš kalniečių jaučiasi, kad jiems reikia nemažai laiko, kad įsidrąsintų ko nors klausti. Taip pat, jie labai vengia kalbėti už kitus. Jei paklausčiau, kiek vaikų turėti yra normalu, jis atsakys, kad jis turi tris, o pats yra iš dešimties vaikų šeimos, tačiau bendrai apie visus – nieko. Kalbėdamas nuoširdžiai, jis nenori apsimeluoti.
Taip, gimstamumas mažėja ir Peru! Pragyvenimas kalnų „kaimiečiams“ darosi vis brangesnis, o pačių pajamos taip greitai neauga. Daug atžalų vyksta laimės ieškoti šalies didmiesčiuose (Lima, Arekuipa).
Tie, kuriuos sutikome džiunglėse, yra kiek kitokie. Atviri, daug bendraujantys, drąsesni ir, svarbiausia, nuolat juokaujantys. Jie viską paverčia juokais – ir suplyšusį batą ir prisvilusį puodą. Džiunglių gyventojams nejuokinga tik viena – naftos kompanijos, kurios vien ieškodamos juodojo aukso padaro didelės žalos gamtai, kuri yra jų namai.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Vakaras prie Lagunos |
Senesni Peru gyventojai dažniau neišsimokslinę. Ypač prekeivės bobutės, kurios perkant tris ir daugiau daiktų paprašo pačiam garsiai susiskaičiuoti, kiek čia reikės mokėti arba kiek grąžos ši turinti duoti.
Pinigai.
Šalies valiuta – solės. Išvertus į lietuvių kalbą, reikštų saulės.
Iš tiesų pakankamai palanki valiuta lietuviams, nes 1 USD = 2,7 solių, taigi ne taip toli nuo lito. Visos kainos nesunkiai pasilygina jas perverčiant į litus. Taip matome absurdus parduotuvėje, kurių pirkti nereikėtų. Pavyzdžių daug, bet labiausiai įstrigo tokie sausainiai, kaip sūrios lazdelės, kurios Lietuvoje kainuoja kokį litą, o čia bent penkioliką solių.
Fauna ir flora.
Prieš keliaudami į šį žemyną tikėjomės pamatyti daug gyvūnų, bet teko nemažai nusivilti – ten, kur yra žmogus ir bent mažiausios civilizacijos užuomazgos, gyvūnų pamatyti bus sunku. Taigi, nors čia yra didelių kačių – pumų ir jaguarų, meškų – jų beveik niekas nemato.
Kam čia tikrai patiktų, tai paukščių stebėtojams, nes paukščių čia daug, bet reikia būti išmanančiu ir pasiruošusiu – be žiūronų nieko nepamatysite, o neapsiskaitę nelabai atskirsite.
 |
| greitgrisim.lt nuotr./Aplinkui šmirinėja laukiniai gyvūnai |
Augmenijos skirtumai vėl parodo, kiek skirtinga yra Peru. Pakrantėje dykumos, kalnuose uolos ir jų slėniuose vešlios pievos, krūmai, keli medžiai.
Na o džiunglės irgi kiek kitokios nei įsivaizdavome. Jos nepasirodė tokios tankios, ir pradėjau abejoti, kodėl tada tuos miškus taip kerta – nejau čia daug medienos? Tačiau atsakymą radau pakėlęs galvą. Medžių aukštis sunkiai nusakomas ir kuo aukščiau, tuo jie labiau išsikeroję. Džiunglėse atrodo, kad kiekvienas augalas kovoja dėl vietos po saule vis stiebdamasis link jos.
Peru gamtos puošmena yra orchidėjos, kurių čia daugybė rušių. Kartais net pats nesupranti, kad į tokią žiūri.
Kraštovaizdis.
Jis turbūt pats įvairiausias, kokį iki šiol matėme kokioje nors šalyje.
Paplūdimiai čia niekuo neypatingi, realiai, tai pats geriausias yra šalies šiaurėje, Mankora. Smėlis purvinokas, bangos nedraugiškos – jų mažiau ir jos lūžta arba labai toli nuo kranto arba visai prie pat, įsibridus žemiau kelių. Labiau tinka čiuožti banglente nei maudytis. Jei galėčiau rinktis Mankora ar Nida, važiuočiau į Nidą, nes joje blogiau tik tai, kad vanduo šiek tiek šaltesnis.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Banglenčių sportas populiarus ir čia |
Kas nustebino, tai dykumos, kurių matėme tiek šalies šiaurėje tiek pietuose. Na o lankomiausia vieta tai Huankačino oazė.
Kalnai yra ta vieta, kur reikia grožėtis Peru. Net tik todėl, kad kalnuose yra Maču Pikču ir Titikaka ežeras, bet ir todėl, kad patys kalnai yra aukšti (viršūnės stiebiasi per 6 000 metrų), skirtingi ir užburiantys.
 |
| greitgrisim.lt nuotr./Stovyklavietė |
Amazonės džiunglės tokios kaip visur. Plačios, nesibaigiančios ir jose atrodo dangus taip žemai, kad tuoj užgrius.
Maistas.
Pagaliau! Peru yra šalis, kuri turi kuo pasigirti virtuvėje. Aišku, dienos pietums tikėtis kažko ypatingo neverta. Tačiau išleisti papildomus pinigus, kad paragautum Peru – tiesiog būtina.
Virtuvė labai skiriasi nuo šiaurės į pietus ir iš vakarų į rytus, todėl surašau tik pagrindinius patiekalus.
 |
| Greitgrisim.lt/Tradicinis peruiečių patiekalas |
Kol esate prie vandenyno, ragaukite seviče. Geriausia pirma pažintis yra turguje, kur ji tekainuoja kokias 3-5 soles. Ten valgo vietiniai ir ten seviče yra ta tikroji. Restoranuose (čia net paprasčiausia apgriuvusi valgykla save vadina restaurante) nesitikėkite šio skanėsto be 30 solių. Tačiau vadinamuose restoranuose turėsite platesnį pasirinkimą nei vienintelę žuvį, kurią turgaus šeimininkė šiandien turėjo – tai krevetės, kalmarai, vėžiai ir aštunkojai.
Lima yra ne tik valstybės bet ir kulinarinė sostinė, nors Arekuipa irgi gviešiasi šio vardo. Būdama ant vandenyno kranto, Lima gali pasiūlyti skanėstų žuvies mėgėjams. Na, o nemėgėjai irgi neliks nuskriausti. Čia puikūs saldumynai, tortai ir desertai.
Mėsos gerbėjai ir visi ją valgantys tiesiog privalo išbandyti antikučo – ant žarijų kepta jaučio širdies mėsa. Skamba taip pat blogai, kaip ir skaniai valgosi. Nei žiūrint nei valgant nepasakyčiau, kad tai širdis, o tiesiog pasakiškai minkšta ir sultinga jautiena.
 |
| Greigrisim.lt nuotr./Aštunkojis |
Tarp kitų dalykų, kuriuos būtina paragauti yra lomo saltado (jautiena su pomidorais, paprika, fri bulvėmis). O turistinis hitas yra cuy – kepta jūros kiaulytė, kurios mes taip ir nepabandėm, bet kiti sako, kad verta.
Turistai, aišku, irgi palieka savo pėdsaką Peru virtuvėje. Tai labiausiai matosi Kuske, bet pastebima ir kitur. Net atvažiavę į tokią skanią šalį, vietoje vietinio maisto jie užsisako savo pastą, lazaniją ar picą. Dar sąraše būna meksikietiški patiekalai ir, žinoma, vegetariški.
O picų mėgėjams bloga žinia. Dėl nežinomų priežasčių Peru greičiausiai nėra susipažinusi su pasauline picos dydžio sistema. Čia picų dydžiai dažniausia vadinami personal, supraskit vienam, mediana ir familiar, pastarosios pagal pavadinimą turi užtekti ir šeimai pamaitinti.
Realybėje yra taip, kad ta personal yra niekingo dydžio tešlos gabaliukas su keliomis kruopelėmis kažko, mažesnis nei ta mokyklinės valgyklos šeimininkės pagaminta pica, kurią pirkdavom po 2, o vėliau po 3 litus. Mokykloje neturėjusiems tokių picų, galiu palyginti šios personal skersmenį su sprindžiu, mažu peruietišku sprindžiu. Kaina aišku irgi personal 15 litų, kas yra bent trigubi dienos pietūs. Na o šeimyninė, familiar, niekur nebus didesnė, nei mūsų lietuviškose picerijose normali (30 cm skersmens) pica. Bet ne picų valgyt į Peru žmonės važiuoja.
Gėrimai.
Tai labai bloga šalis tiems, kurie keliaudami mėgsta nemažai išgerti. Alkoholiniai gėrimai tikrai brangūs ir greičiausiai taip yra dėl nemažo akcizo.
Alus kaip alus. Mažuose 0,33l arba 0,6l buteliuose. Didesnių kaina siekia bent 5 soles (apie 4,5 LTL), kas yra velniškai brangu lyginant ne tik su tėvyne, bet ir su Peru kaimynėmis. Užstatas už butelį vėl priklauso nuo parduotuvės šeimininkės.
Peru yra pirmoji šalis mūsų kelyje gaminanti vyną. Kone visos vyninės yra susigrūdusios aplink Ica miestą, tačiau super ypatingo vyno neragavome, nes ragavome tik vieno. Tai buvo vidutinis, ne pats prabangiausias, vynas už dvidešimt litų, tačiau jis anaiptol neprilygsta tiek pat Lietuvoje kainuojančiam vynui.
Slapta tikėjausi, kad čia, netoli Argentinos ir Čilės bus pigūs vynai iš šių šalių, tačiau priešingai. Čia visi tie patys vynai kainuoja dar daugiau nei lietuviškose parduotuvėse, esančiose už beveik pusės žemės rutulio kelio. Arba europiečiai geriau išsidera arba peruiečiai deda milžiniškus mokesčius arba ir viena ir kita.
Pisco – tai vynuogių degtinė. Peru ir Čilė sako, kad tai yra šių šalių nacionaliniai gėrimai, tačiau tokie nesutarimai nebestebina. Pisco gerti gryną nelabai tinka, užtai keliautojai bando kokteilį Pisco Sour, į kurį įeina pisco, laimo vaisius, cukrus, ledas ir plaktas kiaušinio baltymas.
Anot mūsų draugo Limoje, pigiausias būdas pasiekti tikslą – tai butelis romo už 18 solių. Ir penktadienį vakare svečių namų gyventojai grįžta pavakarį namo su romu ir kola pažastyse savo vakarėliams.
Nakvynė.
Labai įvairi. Hosteliai, kur pigiausia nakvynė – lovos bendruose kambariuose. Tokius daugiaviečius kambarius turi tik didžiuosiuose miestuose. Visuose mažesniuose, nors nakvynės vietos visos save vadina hostal (tik retos hotel) kambariai yra vienviečiai, dviviečiai, triviečiai.
Pigesni kambariai dalinasi vienu dušu visam koridoriui, o brangesni turi savo. Taigi ir kainodara nesudėtinga – kaina už žmogų, o ar kambarys vienvietis ar dvivietis, nesvarbu.
Transportas.
Nors tikėjausi tragedijos, pasirodo čia į autobusų verslą žiūrima labai rimtai.
Patys peruiečiai, atrodo, nemažai važinėja autobusais. Matyt taip yra dėl to, kad išsikėlę gyventi į didmiestį, jie dažnai grįžta lankyti giminių arba atvirkščiai.
Tai be abejo sudaro puikias sąlygas klestėti daugybei autobusų kompanijų. Vienos yra mažos, turinčios vos porą maršrutų, o kitos didelės ir galinčios nuvežti beveik visur.
Kelionės komfortas priklausys nuo to, kiek norite mokėti, nes sumokėjus daugiau, galite gauti semi-cama arba cama vietas pirmame autobuso aukšte, kur vienoje eilėje telpa ne keturios, kaip mums įprasta, o tik trys plačios sėdynės, kurios primena prabangius verslo ryklių krėslus iš filmų.
Tačiau nepriklausomai nuo kainos, autobusai tikrai geri. Populiariausiuose maršrutuose nieko keisto važiuoti net ne šešių, o visų aštuonių ratų autobusais (keturi gale ir keturi priekyje) – su tokiais nesijaučia jokių duobių ir gulinčių policininkų.
Autobusų kompanijos dėl kažkokios priežasties kiekviena turi savo stotį miestuose. Tik Kuskas, Arekuipa ir Puno turėjo autobusų stotis iš kur išvažiuoja visos kompanijos. Taigi prieš vykstant į stotį, reikia išsiaiškinti, kurios kompanijos veža ten, kur iš tikro reikia. Pravartu ir kaina pasidomėti iš anksto.
Akivaizdu, kad autobusų kompanijų administracija į savo verslą žiūrį tiek rimtai, lyg būtų pasaulinė avia-kompanija. Matosi, kurių firmų vadovai yra skraidę lėktuvais, o kurių ne, nes pilna bandymų „daryti, kaip būna kai skrendi“. Autobusų terminaluose bagažą atiduodate vienur, o tada jau jus į autobusą įleidžia pro kitur. Kartais į kainą įeina vakarienė, kurią atneša stiuardesė. O prabangiausiuose dar duoda pagalvę ir pledą.
Vidiniai skrydžiai įmanomi, tačiau kai autobusas daug kur nuveža per naktį, nelabai jautėme poreikio skristi. Beje, sako, lyginant su autobusu tai keletą ar net kelioliką kartų brangiau.
Traukiniai yra keli, tačiau visi siaubingai brangūs. Tai nėra vietinių žmonių transportas, o labiau turistinė pramoga. Traukiniui vežančiam į Maču Pikču paprastos alternatyvos kaip ir nėra, tačiau palyginimui traukinys iš Kusko į Puno kainuoja apie 200 USD, kai tuo tarpu autobusas, didžiąją dalį laiko važiuojantis palei bėgius, tekainuoja 10 USD. Skirtumas tik tas, kad traukinys sustoja keliose vietose, kur padaro mini ekskursijas ir duoda laiko pasiganyti po vietinių žmonių parduodamus suvenyrus.
Mašinų peruiečiai turi nedaug, bet nacionaliniu automobiliu galima drąsiai vadinti šitą keturratę Daewoo fritiūrinę krosnelę:
 |
| Greigrisim.lt nuotr./Mažieji taksi automobobiliai |
Saugumas.
Limoje, girdėjome, kaip vienam hostelyje gyvenančiam pavogė visus daiktus paskutinę kelionės dieną. Dar girdėjome, kad netoliese esantį hostelį apvogė du ginkluoti vyrai, o kažkur už kvartalo naktį lėbaujantys peruiečiai susipyko ir vienas liko nudurtas. Tačiau realios grėsmės nejautėme ir net vietiniai sako: „jei tamsiu paros metu imsi taksi, viskas bus gerai”.
Tik va su taksi irgi reikia atidžiai. Nors populiariausia tai prie sienos su Ekvarodu ir Arekuipoje, pasitaiko visur, kai taksi nuveža į pasaulio ar bent miesto kraštą ir ten palikę pasiima visus daiktus ir pinigus. Tai vadinama express kidnaping. Reikia žiūrėti, kad būtų bent kiek „oficialus” taksi, su numeriais, plafonu. Na o Arekuipoje yra kelių saugių taksi firmų sąrašas.
Taip pat žinojome, kad sudėti kuprines ir lagaminus į bagažinę ne visada protinga. Dažniausiai su taksistu nieko bendro neturintis vagišius, mašinai sustojus prie raudonos šviesos, atsidarys bagažinę ir išsiims ką reikės. Ir niekas nepadės – nei policija, nei nabagas taksistas, nes kol jie susigaudo situacijoje ir pradeda veikti, vagies nebesimato.
Biudžetas.
Peru nei brangi nei labai pigi šalis. Nesitaškydami, bet pamatę labai daug ir pagyvenę porą savaičių Limoje, išleidome vidutiniškai 40 USD per dieną dviems. Rinkomės pigiausią nakvynę, kartais gamindavomės „namie“.
