Benzinas. Taip, tai atskiro punkto verta tema. Venesuela turi labai daug naftos, ir visai neseniai
Greitgrisim.lt nuotr./Pigus benzinas |
atrado dar antrą tiek, kiek žinojo turinti. Benzinas toks pigus, kad turėdamas 2 bolivarus (0,5 USD) kišenėje negali nusipirkti beveik nieko, išskyrus pusę bako degalų. Skaičiuojame, kad vienas litras benzino čia kainuoja 0,03 Lt! Taip, taip, čia ne klaida – 3 lietuviškus centus! Nenugriuvote? Nafta ir jos produktai yra pagrindinis šalies pragyvenimo šaltinis, ant to laikosi visa ekonomika. Pigūs degalai duoda stiprų atspalvį ir savitumą šiai šaliai. Pirmiausia, tai automobiliai. Būdami Venesueloje jautėmės, kaip gyvame automobilių muziejuje – visos senos didelės amerikietiškos mašinos, kurios pagal metus, atrodo, turėjo būti automobilių sąvartyne, vis dėlto yra čia. Vienos važiuoja geriau, kitos skaičiuoja paskutines dienas. Šalia to, čia pilna visureigių bei kitokių „šių dienų” automobilių ir motociklų. Kai benzinas toks pigus, automobilį turėti tiesiog būtina ir nesvarbu, kad jis senas ir išsiurbia 40 litrų benzino kas 100 km. Visą laiką ir patys norėjome patirti tokį malonumą – prisipilti benzino be piniginės priekaištų.
Greitgrisim.lt nuotr./Venesueliečiai neskaičiuoja suvartojamų degalų |
Pinigai. Oficialus, valstybės nustatytas kursas yra 4,3 bolivaro už vieną USD. Tokiu kursu bus konvertuojami pinigai atsiskaitant kortele, darant pavedimą, perkant internetu ir t.t. Tačiau vadinamojoje juodojoje rinkoje už vieną USD galima gauti 8 bolivarus (2011 metų pradžioje). Kitaip sakant, jei nesikeiti gatvėje, viskas pabrangsta dvigubai. Taigi važiuojant į Venesuelą geriausia vežtis viską arba kuo daugiau banknotais. Keistis pinigus taip pat reikėtų atsargiai, nes valstybės pozicija labai aiški – keistis pinigus juodojoje rinkoje yra nusikaltimas. Reikia visada klausti, geriausia viešbučių/posadų darbuotojų, gal šie žino, kur galima pasikeisti pinigų, o šie galbūt nukreips į draugo draugą. Dar reikia žinoti, kad visų turų ar panašių tik turistams skirtų paslaugų teikėjai nusistatę kainą doleriais ir priklausomai nuo juodosios rinkos kainos, sako ją bolivarais. Tuos pačius turus labai dažnai galima įsigyti doleriais (jei vietoje ir grynais) ir jie skaičiuojami pagal juodosios rinkos kursą. Atrodo keistas tas juodosios rinkos egzistavimas. Taip yra dėl to, kad kiekvienam Venesuelos gyventojui yra nustatytas limitas, kiek per metus šis gali išleisti pinigų užsienyje ar pirkdamas internetu. Kitaip sakant, valstybė riboja žmonių galimybes laisvai įsigyti užsienio valiutą ir pirkti bei keliauti po užsienį. Būtent dėl to, žmonėms labai reikia dolerių ar eurų, apie kuriuos valstybė nieko nežino.
Maistas. Pagrindinis maistas panašus į kolumbietišką. Empanada – maži čeburekai iš kukurūzų miltų ir daugiau įdaro, kuris gali būti ne tik kačiukas, o mėsa, žuvis, vištiena ar sūris. Arepa – apkeptas kukurūzinis paplotėlis, į kurį dedama mėsa ir sūris. Platano – kepti bananai, bet ne tokie kaip pas mus, parduotuvėje jie žali arba šiek tiek pajuodavę. Čia taip pat yra „almuerzo“ (liet. „dienos pietūs“), kainuoja apie 25 bolivarus. Venesuela tikrai gali pasigirti puikiais saldumynais, tortais ir pyragaičiais.
greitgrism.lt/Prekeiviai paplūdimyje |
Gėrimai. Čia ragavome iki šiol skaniausią gertą kavą ir greičiausiai skanesnės nebebus. Jei paprašysite „con leche“ (liet. „su pienu“), gersite daug pieno su trupučiu kavos. Prašykite „cafe maron“ ir gausite kavą su trupučiu pieno, o jei pasakysite „negro“ – bus juoda. Mums labiausiai patiko „maron“. 0,33 l alaus laikomas didelis, o daugelis geria iš 222 ml buteliukų. Viskas dėl to, kad alus nespėtų sušilti, niekas net negalvoja parduoti šiltą alų, visos parduotuvės turi didelius šaldiklius. Vanduo geriamas tik pirktinis, iš čiaupo netinkamas gerti. Visi gėrimai, pradedant Coca-cola ir baigiant „malta“ (neva gira) yra LABAI saldūs. Labai!
Gamta. Tai yra pagrindinis dalykas, dėl kurio verta vykti čia. Žodžiais sunku papasakoti ir nuotraukomis sunku parodyti. Paplūdimiai su baltu smėliu ir palmėmis prie Karibų jūros, kalnai pietvakariuose ir „Gran Sabana“ pietryčiuose, kur pilna plokščiakalnių, krioklių ir nuostabių vaizdų. Mėgstantiems žygius, labai rekomenduotinas „Roraima trek“, kurio dėl taupumo ir nenoro pavargti atsisakėme.
Greitgrisim.lt nuotr./Venesuelos kriokliai |
Fauna ir flora. Tai antras dalykas po gamtos, dėl kurio reikia čia vykti. Jei norite pamatyti gyvūniją, tuomet pirmiausiai į „los llanos“ lygumas. Ten bet kur pasisukus išvysi gyvūną – ar kapibarą, ar krokodilą, ar skruzdėdą. Pilna vanagų, sakalų ir kitokių paukščių, tad jų stebėtojams ar fotografams čia taip pat puiki vieta.
Greitgrisim.lt/Iguana |
Transportas. Karakase taksi nuo oro uosto iki miesto kainuoja apie 25 USD, nes oro uostas yra toli nuo miesto. Šiaip taksi nėra pigu. Tarpmiestinėms kelionėms yra daugybė autobusų už tikrai nedidelę kainą. Autobusai labai patogūs, sėdynės patogesnės ir atsilenkia daugiau nei lietuviškuose, naktiniuose reisuose galima puikiai išsimiegoti (jei keliausite toliau, pripučiama pagalvėlė labai pravers). Svarbiausia šilčiau apsirengti, o nakčiai imdavome miegmaišius, nes vairuotojai oro kondicionierių visada laiko ant „MAX“. Būna, kad žmonės ten suserga... Su jokiomis bagažo saugumo problemomis irgi nesusidūrėm, nes visi gauna savo numeriuką. Nors degalai beveik nemokami, apie vairavimą savomis jėgomis galvoti labai naivu. Važiavimas degant raudonai labai normalus, visur yra savos taisyklės, visi lenda kaip tik gali, kartais per šaligatvį. Policijai reguliuojant eismą viskas tik blogiau. Kai kurie tarpmiestiniai keliai turi didžiausias duobes, dėl to reikia dažnai stabdyti, po to lėkti greitai, po to apvažiuoti. Žodžiu, su Europa nepalyginsi. Čia mažiausiai tinkama vieta pirkti mašiną, nes paklausa labai didelė, pasiūla maža ir dar prisideda, kad užsienyje mašinos perkamos už juodojoje rinkoje dvigubai brangiau pirktus dolerius... 80-ųjų metų pakriošęs, didelis ir nejaučiantis saiko degalams „Chevrolet“ gali kainuoti nuo 10 000 iki 20 000 USD.
Greitgrisim.lt nuotr./Įvairus Venesuelos transportas |
Nakvynė. Nakvynės namų šioje šalyje beveik nėra. Tačiau pilna „Posadų“ – tai kiek kiečiau nei nakvynės namai, bet kiek paprasčiau nei viešbutis. Jautiesi kaip namie, nes yra virtuvė, nemažai bendros erdvės, televizorius, terasa ar pan. Kambarys mums dviem kainavo 18-20 USD. Kai kurios posados turi ir „dorm-roomų“ ar hamakų, tai kainuoja 7-10 dol.
Saugumas. Planuojant kelionę Karakasas turėjo būti baisiausias kelionės miestas, bet reikia pripažinti, kad tos baisybės taip ir nematėm. Visai nebuvome pačiame centre. O kiek matėm, tai geriausia vieta nakvynei yra Altamira rajonas. Likusi šalies dalis nepasirodė labai baugi.
Sienos su Brazilija kirtimas. Pirmiausiai reikia nusigauti iki Santa Elena miesto, kuris yra viena saugiausių vietų, tačiau jame nelabai yra ko žiūrėti. Čia visi perka turą į Gran Sabana arba važiuoja į Braziliją. Sieną kirsti labai paprasta – pasigauname taksi, sumokame 50 bolivarų, nuveža 15 km iki sienos ir sustoja prie Venesuelos ir Brazilijos pasienio punktų, kur reikia užsiantspauduoti pasus. Kelionė taksi baigiasi Brazilijos autobusų stotelėje.