Kelionių akademija – ieškantiems kelionių į Indiją.
– Šį interviu norėčiau pradėti nuo Jūsų kelionės į Bangladešą, Daką. Kokie prisiminimai užplūsta, kai pagalvojate apie šią šalį?
– Pirma mintis buvo ta, kad ne viskas ten yra taip blogai, kaip galvoja daugelis. Tik kiek gaila, kad neteko pamatyti daugiau vietų, nes nuo Dakos patogu nuvykti ir į tigrų rezervatą, įsikūrusį šalia Čitagongo, ir į didžiausias laivų kapines, kurias rodė net „National Geographic“. Iš tiesų Daka nepanaši į tipišką musulmonų miestą ir ten nėra taip, kad visi vaikščiotų apsigaubę nuo galvos iki kojų. Net ir į mečetę galima užsukti visiškai laisvai ir ten yra laukiamas kiekvienas.
– Kiek laiko praleidote šioje šalyje?
– Tik vieną dieną. Tai buvo sustojimas prieš keliaujant į Indiją.
– Kaip jautėtės pirmą kartą išvydęs Dakos gatves, pastatus, žmones? Ar yra įvykių, kurie giliai įsirėžė į atmintį?
– Visų pirma nustebino oro uostas – mažomis lubomis, labiau primena autobusų stotį nei oro uostą. Tas įspūdis sustiprėja vos tik įžengus pro oro uosto duris į miestą. Įsiminė ir tai, kad kai ėjau darytis vizą darbuotojai ten visiškai neskubėjo, šypsojosi, juokėsi, kalbino. Apibendrinant galiu teigti, kad nebuvo šokiruojančių įvykių. Jei kažkas vykdamas į kitas šalis skundžiasi įsimenančiais kvapais – galiu pasakyti, kad čia nieko šokiruojančio nebuvo.
– Kas įsiminė kalbant apie vietinius žmones? Kaip atrodo kasdienis jų gyvenimas?
– Įsimintiniausia vieta buvo Barigangos upė, tekanti per miesto centrą. Žmonės šia upe plukdo gyvūnus, prekes, įvairias medžiagas. Taip yra dėl didžiulių spūsčių gatvėse. Taip pat negaliu nepaminėti, jog nustebino laivų remontas krantinėje. Ten žmonės remontuoja didžiulius laivus visiškai be jokių apsaugų ar įprastų darbinių priemonių. Didžiąją dalį darbininkų sudaro tie, kurie daugiau niekur negauna darbo.
Kalbant apie moteris, gatvėse jos neprekiauja, ko gero daugiau darbuojasi buityje, augina vaikus, o kai kurios dirba biudžetinėse įstaigose, tačiau daug jų galima pamatyti skubančių į parduotuves, apsiperkančių ar lydinčių vaikus į mokyklas. Beje, šios tautos gyventojai labai draugiški, kaip ir minėjau prieš tai, visi noriai fotografuojasi, tiek suaugę tiek vaikai su malonumu bendrauja, džiugiai pristato savo šalį. Dažnas net turi giminaitį dirbantį užsienyje.
– Savo straipsnyje minėjote, kad šioje šalyje jautėtės saugiai. Kas verčia šioje vietoje jus taip jaustis?
– Žmonių draugiškumas. Daugelis nebijo užkalbinti ir parodyti rūpestingumą. Įdomus momentas buvo su policija, kai norėjau nufotografuoti vieną architektūrinį paminklą. Netoliese stovėjo mikroautobusas, o prie jo keletas policininkų. Staiga jie pamatė, kad aš fotografuoju, priėjo prie manęs, užkalbino – pasiūlė nusifotografuoti kartu. Beje, kiek teko bendrauti su vietiniais, niekas nežinojo kur yra Lietuva, todėl dažniausiai atsakydavau kad esu iš „Europe“, o jie supratingai linksėdami – „very nice“.
– Papasakokite apie vietinius vairuotojus. Ar sunku su jais derėtis?
– Reikia mokėti derėtis su vairuotojais. Derybos turi prasidėti su šypsena, linksmu tonu, svarbiausia – ne piktai, nesusiraukus. Prieš vykdamas domėjausi kainomis, kiek maždaug kainuotų turas visai dienai. Kai galiausiai man pavyko susiderėti su vairuotoju dėl norimos kainos, jis vis dar nelabai norėjo mane vežioti ten, kur aš veržiausi. Dar pamenu tokį įdomų nutikimą, kuomet jau sėdėjome automobilyje ir aš vairuotojui pasiūliau savo turėto maisto, konkrečiai pjaustytos jautienos. Jis mandagiai priėmė, padėkojo, paragavo ir staiga, mano nuostabai, viską išmetė pro langą. Juokiuosiu – sakau taip kaip? – „very good“.
– Koks pirmas įspūdis susidarė apie bangladešiečius ir jų mentalitetą?
– Sunku daryti išvadas iš vienos dienos kelionės. Ko gero, reiktų pagyventi ilgiau, kad suprastum. Pirmas įspūdis, kad kuo žmogus darbštesnis – tuo daugiau turi. Nemačiau nei vieno, kuris sėdėtų gatvėje be darbo ir prašytų išmaldos.
– Kaip manote, kas Dakos gyventojus daro laimingais?
– Juos laimingais daro galbūt tai, kad jie gyvena šia diena. Labiau telkia dėmesį į tai, kaip išgyventi šiandien ir džiaugiasi viskuo, ką turi čia ir dabar.
– Ar teko ragauti kokio nors egzotiško maisto Dakoje?
– Dakoje, deja, neteko ragauti ko nors egzotiško. Didelės intensyviai suplanuotos kelionės pradžioje rizikinga eksperimentuoti su egzotišku maistu. Todėl teko valgyti teko pažinti su pietinės Azijos virtuve atidėti vėlesnėms dienoms.
– Apranga miestuose: kaip rengiasi vietiniai gyventojai ir ar yra tam tikros taisyklės kaip reikia rengtis?
– Kalbant apie aprangą galiu pasakyti, kad ten nėra labai akivaizdžių suvaržymų. Moterys vaikšto su skaromis, o vyrai rengiasi labiau vakarietiškai, patogiai. Įdomu ir tai, kad vyrai stengiasi sukurti madingą įvaizdį – plaukus ir barzdą dažo oranžine spalva. Tai daroma dėl pranašo Mahomedo, sakoma, kad jis taip pat dažė barzdą šia spalva, nors įrodymų lyg ir nėra. Taip pat pastebėjau, kad nepaisant karščių žmonės vilki rūbus ilgomis rankovėmis ir dėvi džinsus. Nepamatysite nei vieno nešiojančio šortus ar marškinėlius trumpomis rankovėmis.
– Dabar pakalbėkime apie Indiją. Sakykite, kokiais trimis žodžiais apibūdintumėte šią šalį?
– Kultūriškai labai turtinga, spalvinga, atvira.
– Kokiuose miestuose lankėtės?
– Delyje, Džaipure, Agroje, Varanasyje, Džodpure, Kalkutoje ir Bodgajoje.
– Papasakokite, kokia yra Indija ir šios šalies žmonės? Ar filmuose ir serialuose atsispindi kokie nors tautos bruožai?
– Kai aplankiau šią šalį savyje sugrioviau tą mitą, kad indai yra tokie, kokie vaizduojami Bolivudo filmuose. Realybėje šie žmonės ne tokie ekspresyvūs ir garsiai kalbantys – priešingai, jie uždaresni, kuklesni, žinoma, visokių žmonių būna. Tačiau kiek teko matyti tuos serialus ar filmus, suvokiu, kad ten rodomas gyvenimas yra visiškai kitoks ir neturi nieko bendra su tuo, kas yra tikrovėje, ten net žmonių elgesys vaizduojamas visiškai kitoks.
– Kuo ypatinga šios šalies kultūra?
– Religija čia diktuoja kultūrą bei reguliuoja visą kasdienį gyvenimą. Jeigu lygintume mūsų santykį su religija matytume, kad pas mus į bažnyčią geriausiu atveju einama per šventes, laidotuves, krikštynas na dar sekmadieniais, namuose kažkas turi rožančių, kartais sukalbami poteriai. Indų kultūroje yra visiškai kitaip. Čia įvairios šventyklos, altorėliai ne tik tarp gyvenamųjų namų, bet ir visuose lankomuose objektuose. Kaip gali ateiti į parduotuvę nusipirkti vandens, taip Indijoje gali išvysti šventyklas. Pavyzdžiui, Agros forte yra induistų šventykla, kurioje galima paprašyti dievų malonės ir pasimelsti dėl kiekvieno rūpimo dalyko, nesvarbu, ar tai būtų prašymas dėl susitikimo su draugais, sutarties sudarymo ar tiesiog ramybės namams – dievų daug ir jie visi išklausantys.
– Ar teko pamatyti, o galbūt net sudalyvauti kokiame nors religiniame rituale?
– Taip, teko pamatyti Varanasyje vykstantį naktinį ritualą prie Gangos upės. Ten galima buvo pamatyti žmonių iš labai skirtingų Indijos regionų. Jie degino smilkalus ir žvakes prie nedidelio deivės šventoriaus ir pliaupiant lietui nešė šventąją ugnį. Įdomu tai, kad kiekvienas stengėsi ugnies dūmus rankomis pakreipti į save. Visa ta procesija atrodė užburianti.
– Ar ragavote tradicinių Indijos patiekalų? Jei taip, kokių? Taip pat yra žinoma, kad arbata yra ko gero populiariausias gėrimas šioje šalyje. Ar teko ragauti indiškos arbatos?
– Šiaurinėje Indijoje, kur aš keliavau, ypatingai mėgstama mėsa, jaučiama islamiškos virtuvės įtaka, tačiau didelė ir pietinės Indijos įtaka su vegetariškais patiekalais. Savaime suprantama, kai kuriose vietose jautienos mėsa yra uždrausta. Populiariausias maistas kurio galite paragauti gatvėje yra Samosas. Taip pat čia labai mėgiami ryžiai. Dar vienas patiekalas – Mattar Paneer. Tai yra troškinys su panyro sūriu. Teko ragauti ir indiškos arbatos pavadinimu Masala Chai. Ši arbata kiek neįprasta savo saldumu bei pieno ir prieskonių kiekiu joje, tačiau ilgainiui geriant priprantama ir norisi arbatos gerti kiekvienai progai pasitaikius. Kiti ragauti patiekalai buvo gana aštrūs, juose gausu kario net ir tada, kuomet prašoma jo dėti mažiau. Vienas skaniausių mano ragautų patiekalų buvo Tikka Masala – vištienos gabaliukai su Besmati ryžiais. Turiu pripažinti, kad dauguma ragautų patiekalų buvo skanūs.
– Ne viename savo straipsnių esate minėjęs, kad prieš vykdamas į šalį peržiūrite geriausius tos šalies filmus. Ar tą patį darėte ir prieš vykdamas į Indiją?
– Taip, peržiūriu nemažai filmų, galėčiau sudaryti didelį sąrašą. Siulyčiau besidomintiems pradėti, kad ir nuo „Salaam Bombay!“, kuriame pasakojama apie Mumbajaus gatvės vaikų gyvenimą. Tikrai vertas dėmesio.
– Kokie buvo įsimintiniausi ir labiausiai sužavėję objektai?
– Labiausiai mane sužavėjo Tadžmahalas Agroje. Prieš vykdamas čia nusprendžiau susirasti hostelį kuo arčiau šios vietos, kad galėčiau grožėtis vaizdu. Tai iš tiesų vienas įspūdingiausių objektų. Ten atsidūrus užplūsta didingumo jausmas ir ateina supratimas, kad čia apsilankyti yra būtina kiekvienam. Galiu drąsiai teigti, kad tai buvo vienas geriausių sprendimų per visą keliautojo karjerą. Tik reiktų vengti vidurdienio dėl per didelių karščių, patartina keliauti iš ryto arba vakare.
Dar vienas objektas, kurį norėčiau paminėti yra Fatehpur Sikri, miestas Agroje. Šį miestą sau pasistatė vienas iš mongolų imperatorių. Čia verta apsilankyti leidžiantis saulei, kai visą forto teritoriją nudažo rausvi spinduliai, tada galite padaryti ypač gražias fotografijas.
Man susidarė įspūdis, tarsi aš tikėjausi nedaug, bet gavau žymiai daugiau. Visas fortas, rūmų kompleksas, pagrindinė mečetė – galbūt pirmą įspūdį paliko ne tokį didelį kaip tikėjausi, bet išvykęs supratau, kiek daug ši vieta duoda ją aplankiusiems. Peržiūrėjus nuotraukas atrodė, kad buvau kažkokiame Bolivudo filmui skirtame dekoracijų pasaulyje, kur buvo nufilmuotas grandiozinis filmas, o iš tiesų tai tikra ir viena įsimintiniausių Indijos vietų.
Kalbant apie Džaipurą išskirčiau tris įsimintinus objektus: pirmasis Hawa Mahal. Rožiniai rūmai išsiskiriantys savo gražiu fasadu. Šie rūmai, mano akimis žiūrint, atrodo kaip architektūros stebuklėlis, nes šviečiant rytinei saulei iš priekinės rūmų fasado pusės apima kvapą gniaužiantis didingumo jausmas. Taip pat patarčiau apsilankyti vėlai vakare, nes apšvietimas tamsiu paros metu įspūdingas. Antrasis objektas: Amer fortas esantis į šiaurę nuo Džaipuro. Čia stūkso vieni didesnių pagal plotą rūmai Indijoje. Šie rūmai palieka grandiozinį įspūdį, ypač kai pagalvoji apie tai, kad seniau čia gyveno šio regiono valdovai ir pradedi įsivaizduoti, kaip tuo metu galėjo jaustis pirklys atvažiavęs į šiuos didingus rūmus pardavinėti savo prekes ir jis tikrai suprasdavo koks galingas yra valdovas. Juk tais laikais nebūdavo daug tokių aukštų pastatų, o šis išliko ir stebina savo gražiais fasadais, panoraminiais vaizdais, kiemeliais. Trečiasis objektas: Jantar Mantar – tai Džaipuro valdovų pastatyta astronominių objektų stebėjimo observatorija. Ji yra po atviru dangumi. Niekur nėra tekę matyti analogiškos observatorijos. Ten yra prietaisų, kuriais analizuojamos mėnulio fazės, gali nustatyti tikslų laiką, žvaigždžių padėtį danguje Unikali vieta.
Prisiminus Džodpurą iškyla Mehrangarh fortas, kuris matosi net nuo traukinių stoties. Tai yra gražiausi tiek išore, tiek vidumi, Indijos rūmai. Viduje matosi amatininkų sukurti stebuklai iš kurių galima suprasti, kad tais laikais valdovai itin vertino meną. Pats miestas vadinasi mėlynuoju miestu, nes senamiestyje daug nameliu nudažyti šia spalva (ne taip vientisai kaip Maroko Šefšauenas) – bet tai įdomi vieta pasivaikščiojimui. Šis miestas turi ir savo vadinamąjį Tadž Mahalą – Džasvant Thadą. Dabar ten yra muziejus, kuriame galima pamatyti valdovų paveikslus, susipažinti su istorija. Nuo jo, atsiveria panoraminis vaizdas į ant kalno stūksantį Mehrangarh fortą. Džasvant Thadoje turistų yra mažiau ir galite pasidaryti daug gražių nuotraukų. Tai instagramerių geriausia platforma Džoghpure.
Varanasyje yra senamiestis, kuriame galima visko rasti. Jame vaikštinėjant jautiesi Indijos dalimi.Kur tik pažvelgsi gali pagalvoti, kad čia kiekvienas objektas, žmogus ar gyvūnas yra savaip unikalus. Galima išvysti daug jogų, medituotojų, guru, apsivilkusių religines togas. Verta užsukti ir į vadinamuosius ghatus – tai tokia vieta, kurioje žmonės ne tik prausiasi, bet ir kremuoja miruosiuosius, po to pelenus išbarsto Gango upėje – tai kiekvieno induisto svajonė.
Delis – įdomus tuo, kad jame daug savitų vietų ir jas visas aplankius atrodo, kad Delis turi labai platų pasirinkimą, to ką galima pamatyti. Šį miestą galima dėliotis tarytum mozaiką, pats renkiesi ką ir kaip pamatyti, o pamatęs supranti, kad šis miestas iš tiesų yra labai šaunus. Pavyzdžiui einant senamiesčiu pasijunti labiau kaip Artimuosiuose Rytuose negu Indijoje. Ten galima aptikti įvairių parduotuvių: šilko, prieskonių, batų, juvelyrikos dirbinių. Vėliau galima užsukti į Delio fortą – raudonąjį fortą, kurio centriniai vartai primena promenadą, o jausmas apima toks, tarsi ateini pas patį valdovą. Prisimenu, kad pirminis įspūdis buvo labai galingas. Lotoso šventykla nors nėra didelė, tačiau tai unikalus Delį atspindintis objektas, ypač mėgiamas turistų.
Kaip Paryžius išsiskiria savo Triumfo arka, taip Indija – Indijos vartais – dar vienas įstabus miesto simbolis. Vyriausybinis kvartalas, kuriame stovi vartai sudaro kiek europietiškos aplinkos įspūdį Į pietus nuo Delio Mehraulyje yra labai gražus senovinis valdovų rūmų kompleksas su savo simboliu Qutub Minar. Tai kiek ramesnė Delio vieta, mažiau turistų, todėl galima ramiai pasėdėti, pasifotografuoti, pasvaikščioti. Iš tiesų, Indijos mastu Delis yra patogus keliauti tiek savarankiškai, tiek grupėmis. Čia gerai išvystyta metro sistema ir tai yra tvarkingiausias Indijos miestas iš tų kuriuos teko pamatyti.
– Paskutinis klausimas: kuris iš aplankytų Indijos miestų paliko didžiausią įspūdį? Į kurį mielai sugrįžtumėte pasitaikius progai ir kodėl?
– Didžiausią įspūdį padarė Džodpuras, labai turtingas kultūriniais objektais ir tuo pačiu dar neperkrautas turistų minių. Taip pat ten mielai sugrįžčiau ir tam, kad galėčiau pakeliauti po Radžistaną. Taip pat norėčiau apsilankyti Indijos gamtos parkus, visą Radžastaną ir, žinoma,viską tai, ko dar nespėjau aplankyti.
Kelionių akademija – ieškantiems kelionių į Indiją.
