– Esate elektroninės knygos „Kur keliauti Lietuvoje“ bendraautorė, sudarinėjate maršrutus keliaujant automobiliu, pėsčiomis, dažnai atrandate daug netikėtų lankytinų vietų. Apie kokias išskirtines mūsų šalies vietas yra retai kas girdėjęs?
– Šie metai jau penktieji, kai rašau tinklaraštį www.checkinlithuania.com, o keliauti pradėjau dar bent pora metų anksčiau. Sakyčiau, tuo metu buvo tikri „laukiniai vakarai“. Mažai informacijos apie lankytinas vietas, ir toji – epizodinė, o apie vietų koordinates išvis tik pasvajoti buvo galima.
Pamenu, prieš kokius ketverius metus važiuojant prie tik ką pastatyto Kirkilų apžvalgos bokšto Biržuose, turėjau internete atrastą orientacinį aprašymą, kaip jį rasti. Pakeliui beveik jokių nuorodų, paskutiniai keli kilometrai – neasfaltuotas, barškantis kelias. Teko paklaidžioti, ir jau ketinant stoti pasiklausti kelio, namo kieme pamatėme ranka nubraižytą plakatą su bokšto piešinuku ir rodykle. Matyt, kelio klausinėtojų išvargintas žmogus taip pasilengvino sau dalią.
Tačiau praėjusiais metais vėl buvome prie jo nuvykę ir kas įdomiausia, situacija radikaliai pasikeitusi: visur nuorodos, nepasiklysi, kelias iki pat bokšto – naujas, blizgantis asfaltas, automobilių aikštelė išklota trinkelėmis, o bokšto papėdėje netgi maisto, kavos ir ledų gali nusipirkti. Akivaizdu, per kelerius metus kelionės po Lietuvą išpopuliarėjo ir džiugu, kad lankytinomis vietomis ir jų aplinka vis labiau rūpinamasi.
Dabar žmonės ypač lankosi tose vietose, kurias aš atradau prieš dvejus ar trejus metus. Pavyzdžiui, vis dažniau atrandamas valstybės saugomas Kėdainių senamiestis, gatvės meno pilna Marijampolė, paslaptingas, per pelkę nusidriekęs Aukštumalos pažintinis takas, o netoli Vilniaus esančiame Šilėnų pažintiniame take jau beveik susidaro spūstys, prie apžvalgos bokštų Biržuose, Anykščiuose – eilės.
– Kurias vietas iš daugybės aplankytų išskirtumėte?
– Jei galvočiau apie viską, ką aplankiau Lietuvoje ir iš to reikėtų išskirti pačias įdomiausias vietas, vis tiek tai būtų kelių pastarųjų metų atradimai. Praėjusiais metais didžiausią įspūdį man paliko netoli Kauno, Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės pašonėje esanti Gravitacinė kalva – vieta su sunkiai suvokiama optine apgaule. Ten akys mato to, ko nėra, niekaip nepavyksta nustoti stebėtis.
Mėgstančius ilgesnius pasivaikščiojimus kviečiu išbandyti lietuvišką, penkių šimtų kilometrų ilgio piligrimų kelią „Camino Lituano“. Visas kelias suskirstytas į dvidešimt vieną etapą, kurių kiekvienas tęsiasi nuo trylikos iki trisdešimt kilometrų ilgio. Esu įveikusi jo atkarpą nuo Raudondvario iki Pažaislio vienuolyno.
Sakoma, norint pažinti vietovę, turi ją apeiti pėsčiomis. Tai visiška tiesa. Kauną savomis kojomis perėjau nuo vieno krašto iki kito ir pamačiau tokį, kokio nematydavau svečiuodamasi tik jo senamiestyje ir Laisvės alėjoje. Žygiuodama atradau visai šalia daugiabučių namų esantį Veršvų piliakalnį, o su bičiule laiptukais užkilę viršun pamatėme lapę!
Taip pat plačias ir žalias Nemuno pakrantes, palei kurias ėjome gėrėdamosis upės vandenimis, net kelis didelius Ąžuolyno ir Panemunės miško parkus, kurių patyrinėti dar tikrai grįšiu, nuostabius vaizdus į upę atveriantį Trijų mergelių tiltą pėstiesiems ir žinoma, ne vieną gyvenamąjį mikrorajoną, kurie yra kitokie nei Vilniuje, su sava, kaunietiška aura. Įkvėpta šios tikrai smagios kelionės šią vasarą mąstau nuo vieno krašto iki kito pereiti Vilnių.
Taip pat praėjusiais metais ieškojome vietų, kuriose vaidenasi. Radome. Viena jų – daugiau nei penkis šimtus metų skaičiuojanti Ukmergės rajone, Siesikų miestelyje, šalia Siesikų ežero esanti to paties pavadinimo pilis.
Iki šiol sklando legenda apie vaiduokliu tapusią kunigaikščio Daumanto žmoną Halšką Daumantienę, kuri pagauta su mylimuoju, riteriu Astiku, buvo užmūryta pilies bokšte, o meilužis sukapotas į gabalus. Sakoma, kad ir dabar kone kasnakt kunigaikštienė nusileidžia iš vaiduokliško bokšto susitikti su mylimuoju prie ežero ir žmonės, neva, kartais mato juodu besiirstančius valtele. Kadangi keliavome dieną, vaiduoklių nei pilyje (į vidų buvome įleisti, pilį remontavusio ir ją prižiūrinčio vyriškio), nei dvare nesutikome. O kas ten dedasi naktį, patikrinti nelabai norėjome.
Gražiausiu 2019 metų pėsčiųjų taku galėčiau įvardinti Joniškio rajone, visai netoli Žagarės miestelio esantį Mūšos tyrelio pažintinį taką. Šiuo metu jis yra ilgiausias, beveik 7 kilometrų ilgio, pelkėje esantis medinis takas. Gamtos grožis keliaujant juo neapsakomas.
Galima sočiai pasigėrėti nediduku Miknaičių ežeru, unikaliu aukštapelkės, žemapelkės kraštovaizdžiu ir augmenija. Vien ką reiškia tarp pušų ir berželių banguojančios gailių jūros arba vėjyje linguojančios ilgų smilgų kasos. Kuo giliau į pelkę, tuo medžiai liaunesni ir skurdesni, kupstais pūpso tankios samanos. Aš net turiu mylimiausią pelkių gėlę – saulašarę. Visada jos ieškau, grožiuosi. Sakoma, kad daugelyje Europos šalių pelkių nebelikę, tad savąsias reikia saugoti.
– Ne paslaptis, kad karantino laikotarpiu daugelio kelionės po Lietuvą suintensyvėjo. Galbūt minėtą sąrašą galėtumėte papildyti išskirtiniais poros pastarųjų mėnesių atradimais?
– Karantinas apribojo tyrinėjimus ir keliones, tad vengdami artimo kontakto, kuris tikrai galėjo nutikti miestuose, populiariuose pažintiniuose takuose ar kitose žinomose lankytinose vietose, mes su šeima iškeliavome į miškus. O ten taip pat atradome įdomių dalykų. Pastarieji atradimai – žemyninės kopos.
Tai dažniausiai miškuose pasislėpusios skaisčiai geltono, minkšto smėlio, tokio, kokį esame įpratę patirti prie jūros, sankaupos. Pati įspūdingiausia man – vos 40 km nuo Vilniaus nutolusiame Rūdninkų miške esanti to paties pavadinimo kopa. Tokios smėlio jūros miško viduryje dar nebuvau mačiusi.
Kur kas mažesnė, tačiau labai daili Bartkuškio kopa slepiasi to paties pavadinimo miške, nutolusiame vos už trisdešimt kilometrų nuo Vilniaus, smagiu pavadinimu džiaugiasi Gaidžio kopa, kurią galima atrasti einant rimtesnius pasivaikščiojimus mėgstantiems labai tinkančiu Zackagirio pažintiniu taku, prasidedančiu Varėnos rajone, Marcinkonių kaime.
Įspūdingi yra ir nuošalesnėse vietose stūksantys įvairių iškasenų karjerai. Naujausias mūsų lankytas – netoli Vilniaus esantis gražaus miško ir ežerų apsuptas Pagirių smėlio karjeras, o labiausiai nustebino dažnai „Marso kanjonais“ vadinami jau išpopuliarėję karjerai Naujosios Akmenės apylinkėse. Įspūdį palieka neįprasta panorama, statūs, beveik 40 metrų aukščio klinčių skardžiai, galinga kasimo technika.
Tiesa, pastaruoju metu labai pamilome Kauno marių pakrančių takus. Ten tiek daug gražių atodangų su, rodos, tuoj nuo jų viršūnių į vandenį nušoksiančiais medžiais. Kaip vieną ypatingiausių paminėčiau neilgą, vos 1,6 km ilgio, tačiau įdomiais gamtos dariniais turtingą Žiegždrių geologinį taką. Jis veda pro Žiegždrių bei Kalniškių konglomeratų atodangas, neįprastai akmenuotą pakrantę, kurią tokią pavertė atskilę, uolas primenančių konglomeratų rieduliai, varvinių molių nuošliaužą, aštuonkamienę liepą, šaltinį, sufozinius cirkus.
– Lankytinas vietas Lietuvoje neretai galime išskirti į kategorijas „pažintintiniai takai“, „apžvalgos bokštai“, „dvarai“. Kokiomis kategorijomis iš sukauptos kelionių Lietuvoje patirties šį sąrašą papildytumėte?
– Savo aplankytas vietas jau kategorizuoju ne tik į paminėtuosius. Tiesą sakant, aš tai vadinu ne kategorijomis, o kolekcijomis. Taip kolekcionuodami, pavyzdžiui, praėjusiais metais per vieną dieną sukorę 794 km kelio aplankėme septynis aukščiausius Lietuvos apžvalgos bokštus: Mindūnų (Labanoro), Šiliniškių (Ginučių), Medžių lajų tako, Sartų ežero (Baršėnų), Kirkilų, Birštono, Puvočių (Varėnos raj.).
Kuo toliau, tuo labiau apima azartas savo kolekciją papildyti naujomis atodangomis, karjerais, žemyninėmis kopomis, upių santakomis. Kauno santaka turbūt žinoma daugeliui, tačiau keliaudama „Camino Lituano“ piligriminiu keliu netikėtai atradau Nemuno ir Nevėžio santaką, kurią taip pat patogu pasiekti automobiliu. Žemaitijoje, Pagramančio regioniniame parke yra Akmenos ir Jūros santaka, o šalia Vilniaus – dviejų tiltų įrėminta Neries ir Žeimenos upių santaka.
Savo tinklaraštyje kol kas esu aprašiusi apie 40 pėsčiųjų takų. Man labiausiai patinkančiųjų penketukas būtų toks:
- Šilutės rajone į aukštapelkę su tyvuliuojančiais ežerėliais vedantis 1,2 km ilgio (į vieną pusę) Aukštumalos,
- jau minėtas Mūšos tyrelio,
- 7,5 km ilgio Žaliasis, einantis palei Strėvos upę, žalios spalvos Spindžiaus ežerą, Drabužininkų pilkapius, Strėvos įgriuvą ir net sengirę,
- Dzūkijos nacionaliniame parke esantis Zackagirio (galima rinktis tris tako ilgius – 7 km, 10,5 km ir 13,8 km),
- unikalioje vietoje, tarp karstinių ežerėlių šalia Kirkilų apžvalgos bokšto, nutiestas Smegduobių ežero pažintinis takas.
– Kokios vietos jūsų sąraše dar tik laukia savo eilės, ką planuojate aplankyti?
– Nors gali pasirodyti, kad tiek metų keliaujant po mūsų gan nedidelę šalį jau turėtų nebūti, ką dar pamatyti, tačiau naujų įdomių vietų vis tiek atsiranda. Ir dabar turiu sudariusi gan ilgoką sąrašą, kuriame dar neįveikti pėsčiųjų takai, gamtos netikėtumai, nauji maršrutai. Esti keletas vietų su labai smagiais pavadinimais. Jau kurį laiką noriu aplankyti Uošvės liežuvį Kupiškyje bei apeiti Paršežerį Žemaitijoje. Kitų vietų neišduosiu. Laukite naujų įrašų mano tinklaraštyje.
