Keli žodžiai apie Padniestrę. Byrant Sovietų Sąjungai kilo karas tarp Moldovos kariuomenės ir separatistų, kurie nenorėjo būti Moldovos sudėtyje ir siekė išlaikyti buvusią padėtį. Moldova gal būtų susitvarkiusi pati, bet į pagalbą separatistams atėjo rusų kariai ir konfliktas buvo įšaldytas. Teritorija paskelbė nepriklausomybę ir pasivadino Padniestrės moldavų respublika.
Tokia situacija yra iki šiol. Padedama Rusijos karių Padniestrė kontroliuoja savo sienas, tačiau nėra pripažinta nė vienos pasaulio valstybės. Kažkur labai neseniai girdėta ir vis dar aktuali situacija ar ne?
Traukiniai, iš pietinės Ukrainos važiuojantys į Moldovą, pervažiuoja per šią nepripažintą teritoriją. Ilgą laiką traukinių eismas per Padniestrę buvo uždarytas, tačiau dabar jis vėl atnaujintas. Tranzitiniai traukiniai stoja ir jos sostinėje Tiraspolyje. Apėmus smalsumui galite išlipti pasigrožėti šia europine Šiaurės Korėja. Išlipus iš traukinio jūsų niekas nestabdys ir galėsite eiti kur norite. Tačiau privaloma iškart patiems prisiduoti traukinių stotyje esančiame pasienio kioske. Ten yra išduodamas leidimas parą praleisti Padniestrėje.
Jei dėl kokios nors priežasties užsimiršite ir išeisite į miestą be popieriuko, iškart nieko nenutiks. Tiesiog būsite Padniestrėje nelegaliai. Ir jei per buvimo laiką niekam neįkliūsite, išvykstant iš šalies kelio transportu būsite sulaikyti ir gali tekti sumokėti didelę baudą prieš tai galimai susipažinus Tiraspolio ar Benderų areštinėmis.
Jei jau patekote į tokią situaciją, yra viena išeitis. Jus gali išgelbėti nuostabieji mūsų rubrikos herojai – traukiniai. Bandykite iš Padniestrės išvykti kartą per dieną važiuojančiu traukiniu. Traukiniai nėra tikrinami, tad jei Tiraspolio sotyje neįkliūsite patruliuojantiems milicininkams ir įlipsite į traukinį, planas bus išdegęs.
Mes tąkart Tiraspolyje neišlipome ir nuvykome pasisvečiuoti į Kišiniovą. Po to kelionę tęsėme į Vakarus, už buvusios geležinės uždangos arba kaip liaudyje sakoma „už kordono“. Mūsų laukė Rumunija.
Keliaujant į Vakarus ilgos naktinės kelionės traukiniais tampa nebe tokios paprastos kaip Rytų Europoje. Tiksliau sakant, jos paprastos, bet žymiai brangesnės. Tą pastebėjome jau Kišiniove, kai pradėjus ieškoti naktinio traukinio bilietų į Bukareštą patyrėme, kad jie dvigubai brangesni nei autobuso bilietai. Autobusu visą naktį važiuoti tikrai nenorėjome – juolab, kad pardavėja tikino, kad autobusai visada būna užpildyti.
Kol dvejojome, į pagalbą atėjo ta pati bilietų pardavėja, „Ateikit likus pusvalandžiui iki traukinio išvykimo, – sako. – Pagalvosim, kaip jums gauti pigesnių bilietų.“
Sistema paprasta – traukinio darbuotojai turi pasilikę sau laisvą vagoną arba keletą kupė, į kuriuos pigiau leidžia keleivius, o pinigus už kelionę gauna tiesiai į kišenę. Bilietų pardavėja perdavė mus vyrui, kuris perdavė mus traukinio palydovui, o pastarasis nurodė išsirinkti kupė. Įdomu, kokį mokestį gauna kiekvienas iš jų.
Buvome patalpinti nelegaliame vagone Nr. 8 su kitais nelegalais. Palydovas surinko pinigus ir pasus. „Kodėl pasus paimate“, – sakom. „Privažiuosim sieną – grąžinsim“, – dievagojasi. Dėl to kiek neramu, taip paprastai nedaroma. Gal taip yra dėl to, kad mes nelegalai. Niekur nemačiau, kad traukinyje iš keleivių paimtų pasus. Nukentėję nuo Ukrainos pasieniečių dabar jau įtariai žiūrime į panašius reikalus.
Kupė bendrakeleivių negavome, todėl ramiai leidome laiką trise. Traukinyje buvo labai karšta, kupė langas neatsidarinėjo, kondicionieriaus nebuvo. Išsirengėme ir įsivaizdavome, kad esame saunoje. Vantų tik neturėjome.
Moldova nedidelė, tad besižvalgant į vynuogių ir kukurūzų laukus bei į piemenis ganančius ožius, netrukus privažiavome pasienį.
Prisimindami ukrainiečių muitininkų išsišokimą kiek nerimavome. Ir iš tiesų, įlipa moldavų muitininkė ir prasideda nieko gero nežadanti giesmelė: „Ką, jūs nepildėt deklaracijos!?“
„Niekas mums nedavė, ponia, – sakom. – Ir išvis, ponia, jūsų tokia nuostabi šalis, mes čia puikiai praleidome laiką, geriau pasakykite, kodėl Lietuvoje tiek mažai turistų iš Moldovos, juk sovietmečiu taip draugavome.“
Muitininkė kalbi. „Anksčiau galėdavome važiuoti vieni pas kitus, mums į „Pribaltiką“ labai patikdavo važiuoti, o dabar..., – sako. – Jūs jau kitokie, jūs jau ES. Sunku pas jus patekti.“
„Jūs vis tiek atvažiuokit, – įkalbinėjam, – mes moldavus labai mylim.“ Muitininkė nusijuokia ir numoja į mus ranka. Pamiršta deklaracijas.
Įeina rumunas. Palydovas prilipęs, pasiruošęs mus visomis keturiomis prastumti į Rumuniją.
Dvi valandas traukiniui keičiami ratai, nes Rumunijoje jau europietiška bėgių sistema. Niekam nereikia eiti iš savo vietų, vagonas kiek pakeliamas, ir atliekamas ratų keitimas. Per tą laiką mumis įtartinai perdėtai pradeda rūpintis traukinio palydovas moldavas.
Jis kalba maždaug taip: „Ar turite adresą, kur apsistosite?“, „Kiek turite pinigų?“, „Tiek mažai???“, „Jūsų neįleis į šalį“. „Tikrai neįleis“. „Rumunai labai kabinėjasi“. „Jie ožiai – išlaipins iš traukinio“. „Jiems neįdomu jūsų kreditinės kortelės“. „Jie kalba tik rumuniškai, nesusišnekėsit“. „Bandysiu jums padėti“.
Nežinau, su kokiu tikslu jis ėmė taip nerimauti dėl mūsų, gal norėjo kažkiek užsidirbti už pagalbą, o gal nerimavo dėl nelegaliai traukinių gabenamų užsieniečių, bet šįkart ant kabliuko nesimovėme. „Atsipalaiduokit, viršininke, – sakom, – viskas bus gerai.“ Gal rumunų pasieniečiai su moldavais ir mėgsta išsidirbinėti, bet niekas manęs neįtikins, kad jie taip pat elgtųsi su ES piliečiais.
Įeina rumunas. Palydovas prilipęs, pasiruošęs mus visomis keturiomis prastumti į Rumuniją. Jo paslaugų neprireikia visai. Rumunai puikiai kalba angliškai ir mūsų reikalus sutvarko per minutę. Į Rumuniją įvažiuojame be jokių nesklandumų.
Artėja naktis, o mūsų kupė rodos vis karščiau ir karščiau. Šiek tiek pavakarojame, bet gan kultūringai. Miegame prasidarę kupė duris, nes trūksta oro. Miegame neilgai, nes šeštą valandą ryto jau esame krapštomi lauk. Atvykome į Bukareštą.
