Automobilių tada buvo mažai ir traukinys buvo labai populiari keliavimo priemonė. Mediniu ir dažniausiai perpildytu dyzeliuku su tėvais nuolat važiuodavom pas senelį į Kuršėnus. Man patikdavo tos kelionės, pabėgių ir dyzelino kvapas.
Dabar gyvenu toli nuo geležinkelio. Lietuvoje tiek traukinių, tiek jais besinaudojančių keleivių gerokai mažiau, tačiau iki šiol traukinys yra pati mėgstamiausia keliavimo priemonė.
Gaila, kad Lietuvoje maršrutų labai mažai, jie trumpi ir nuobodūs.
Todėl vieną kartą pribrendo mintis, kad reikia nors kelias dienas pasivažinėti traukiniais. Spontaniškai nutariau, kad keliausime po Baltarusiją. Kodėl ten? Nes ten niekada nebuvau keliavęs. O ir šiaip NVS keliavimas traukiniais yra specifinis ir kitoks nei visur. Kodėl? Nes niekur daugiau nevažinėja plackartiniai vagonai.
Į Baltarusiją reikia vizų. Nepigios jos – apie 40 eurų. Keliaujame trise, nes daugiau nieko neprisiviliojome. Dauguma mano pažįstamų nejaučia meilės šiai šaliai, tad nemato reikalo ten keliauti.
Turime ilgąjį savaitgalį, tad ketvirtadienį po darbų skubame į Vilniaus stotį ir sėdame į naktinį traukinį važiuojantį į Charkovą. Ketiname išlipti antrajame pagal dydį Baltarusijos mieste Gomelyje.
Šis maršrutas nesenai buvo panaikintas. Ir ne tik šis, beveik visi tarptautiniai maršrutai iš Lietuvos yra panaikinti, išskyrus rusišką tranzitą ir traukinį į Minską.
Kodėl nusprendėme važiuoti į Gomelį? Nes norėjome važiuoti visą naktį, o kitomis kryptimis traukinių tą dieną nebuvo. Tiesiog ėmėme pirmą pasitaikiusį.
Patogiai įsikuriame pustuščiame plackarte, atsikemšame gėrimą, kaip ir priklauso ilgose kelionėse, ir atsipalaiduojame. Baltarusijos siena čia pat, viskas paprasta ir greita. Ilgai vakaroti negalime, nes traukinys į Gomelį atvyksta šeštą ryto.
Nenorime pramiegoti ir atsidurti Ukrainoje. Mūsų vagonas taip ir neužsipildė, plackarte važiavo tik keli keleiviai, todėl iš tiesų neturėjome progos pajusti sovietinių traukinių subtilybių.
Gomelis iš arti
Ankstyvą rytą išlipome antrajame pagal dydį Baltarusijos mieste prie Sožo upės.
Įvykus Černobylio avarijai, Gomelis buvo stipriai užterštas radiacija, tačiau gyventojai neevakuoti.
Gomelyje gyvena apie pusę milijono gyventojų. Istoriškai Gomelis yra lietuviams artimas. 1335-1772 m. jis daugiausia priklausė mums, tai yra Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei ir Abiejų Tautų Respublikai. 1772 m. įėjo į Rusijos imperijos sudėtį, po II pasaulinio karo – Baltarusijos SSR.
Įvykus Černobylio avarijai, Gomelis buvo stipriai užterštas radiacija, tačiau gyventojai neevakuoti.
Dabar pačiame mieste veiksmo ne tiek ir daug. Kur kas daugiau yra ką veikti užmiestyje. Tai visų pirma Pripetės nacionalinis parkas. Gamtos prieglobstis su šimtamečiais ąžuolais, neišbrendamomis pelkėmis, upeliūkščiais, įvairia flora ir fauna, įrašyta į Raudonąją knygą.
Gamtos mylėtojams ten tikras rojus. Jei neturite savo transporto ir nenorite vykti viešuoju, galima Gomelyje nusipirkti ekskursiją.
Mėgstantys traukinius turbūt žino, kad NVS šalyje bilietai perkami iš anksto, nes kelionės dieną jų gali tiesiog nebūti.
Kadangi turime tris atostogų dienas, nusprendžiame Gomelyje nenakvoti, o praleidus visą dieną ant kojų, naktiniu traukiniu vykti į Gardiną ir ten pabūti dvi dienas. Kaip vėliau paaiškėjo, neapsirikome: Gardinas kur kas gražesnis ir įdomesnis miestas.
Mėgstantys traukinius turbūt žino, kad NVS šalyje bilietai perkami iš anksto, nes kelionės dieną jų gali tiesiog nebūti.
Todėl tik atvykę ir apsisprendę nenakvoti, puolame prie kasų bilietų į naktinį Gardino traukinį pirkti. Ir va, akibrokštas. Atstovėję ilgą eilę sužinome, kad plackartiniai bilietai likę tik du, o juk mes trys.
Nebent, sako, vieną galiu parduoti bendrame vagone. Tiems, kurie nežino, papasakosiu: čia toks vagonas kur visą naktį reikia sėdėti ant medinio suolo.
Akimirką svarstome ir mūsų sprendimą pagreitina už nugarų stovinčios tarybinės moters piktas raginimas paskubėti. Imam tuos paskutinius bilietus su bendru vagonu, juk negalime griauti planų. Eilinė pamoka, kad traukinio bilietais reikia rūpintis iš anksto.
Dar nėra net aštuonių ryto, o mes jau esame pagrindiniame miesto traukos objekte – Rumiancevų-Paškevičių parke. Čia stovi gražiai restauruoti ir išdailinti dvaro rūmai, bokštas, cerkvė, koplyčia, kurioje palaidoti Rumiancevai.
Šv. Petro ir Povilo katedros bokšte yra didžiausias Baltarusijoje varpas, kuris yra 2 m aukščio, 1,5 m skersmens ir sveria 2 tonas. Ankstų rytą ten moteriškės mosuoja šluotomis ir grėbliais. Visur gražu, tvarkinga, švaru, žalia. Jaukus parkas.
Šv. Petro ir Povilo katedros bokšte yra didžiausias Baltarusijoje varpas, kuris yra 2 m aukščio, 1,5 m skersmens ir sveria 2 tonas. Ankstų rytą ten moteriškės mosuoja šluotomis ir grėbliais.
Tiesa, dar kartą įsitikinau, kad Baltarusija gerai tvarkosi su rusiškiems kraštams būdingu šiukšlių mėtymu aplink save.
Miestai tvarkomi gražiai, renkamos šiukšlės, dirba kiemsargiai. Dar nustebino, kad Gomelyje plauna gatves.
Važinėja rusiškos laistomos mašinos ir plauna kaip ir pas mus darydavo kadaise.
Mano diedukas sovietmečiu dirbo tokios laistomos mašinos vairuotoju Kaune ir kartais mane pasiimdavo kartu į kabiną. Pamenu, sėdėdavau šalia dieduko ir bijodavau, kad jis nenumirtų už vairo, nes kaip aš grįšiu namo vienas. Visgi jis numirė, bet daug vėliau, jau pensijoje būdamas…
Užkandę pusryčius parke ir šiukšles dailiai sumetę į šiukšlių dėžę, patraukėme pro įspūdingą aukštą tiltą per Sožo upę į kitą upės pusę, kur paplūdimiai.
Oras buvo karštas, miestelėnai maudėsi. Norėjau ir aš lįsti į vandenį, bet mūsų bendrakeleivis Valdas, net užkimo beaiškindamas, kad vanduo ir paplūdimio smėlis dar šiek tiek gali būti radioaktyvus nuo Černobylio.
Nors įtariau, kad Gomelyje tokia pati radiacija, kaip kokioje nors Jonavoje, bet pasvarstęs nusprendžiau, kad maudytis nelabai noriu.
Pietavome mėsos kombinato valgykloje su visais atributais tokiais kaip aliumininiai indai, šniceliai, kiaušiniai su majonezu, kompotai ir apkūnios nuo kombinato mėsos pardavėjos.
Vis dėlto čia atėję nesigailėjome: prie upės gražu, yra įspūdingas pėsčiųjų tiltas, plaukioja garlaivis.
Pietavome mėsos kombinato valgykloje su visais atributais tokiais kaip aliumininiai indai, šniceliai, kiaušiniai su majonezu, kompotai ir apkūnios nuo kombinato mėsos pardavėjos.
Po to nieko geresnio nesugalvojome, kaip tik sėsti į pirmą pasitaikiusį troleibusą ir važiuoti iki paskutinės stotelės.
Tai neblogas būdas pažiūrėti, kaip atrodo neparadinė miesto pusė. Gomelyje nieko įspūdingo – sakyčiau, sėsk į 5 troleibusą Kaune, važiuok iki Petrašiūnų, ir vaizdas bus panašus.
Galiausiai po dienos ekskursijos Gomelyje, skubėjome į geležinkelio stotį. Čia mūsų jau laukė sausakimšas traukinys ir netikėtų nutikimų pilna kelionė į Gardiną. Apie tai – kitoje istorijoje.